Socialinės rizikos šeimų teisinė apsauga remiasi nacionaline socialinės apsaugos sistema, žmogaus teisių standartais ir Europos socialinės politikos gairėmis. Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų. Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju. Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu.
Nacionalinės teisinės apsaugos pagrindai socialinės rizikos šeimoms
Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme, Lietuvos Respublikos asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatyme, Lietuvos Respublikos pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatyme, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme ir 2016 m. balandžio 27 d.
Socialinė priežiūra - asmeniui (šeimai) teikiama specialistų pagalba, apimanti socialinės įtraukties didinimą, asmens (šeimos) socialinių įgūdžių ir gebėjimų pasirūpinti savimi (šeima) ugdymą. Socialinis darbuotojas - asmuo, dirbantis socialinį darbą. Socialinių paslaugų įstaiga - socialines paslaugas teikiantis Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigęs juridinis asmuo ar kita organizacija, jų padalinys, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Supervizija - darbuotojų ir (ar) socialinių paslaugų įstaigų konsultavimas profesinių santykių klausimais, siekiant tobulinti darbuotojų profesinę kompetenciją ir (ar) socialinių paslaugų įstaigos veiklą.
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo. Iki 2000 socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Piniginė parama, išmokos ir draudimai, aktualūs rizikos šeimoms
Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui. Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos. Darbdavių lėšomis t. p. finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį - 2,03 %).
Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo. Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos.
Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė). Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus). Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka.
Socialinių paslaugų tinklas ir savivaldos vaidmuo
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose. Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991, administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos). Socialinis draudimas t. p. apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, t. p. motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
2006 darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio). 1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms.
Istorinė raida ir struktūriniai pokyčiai (šeimų apsaugos kontekstas)
Socialinės apsaugos sistemos raida LietuvojeVakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus. Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo. 1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų. Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais. Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams. Sovietinės socialinės apsaugos kitas bruožas buvo įmonių įtraukimas į pagalbos teikimą darbuotojų šeimoms ir socialinės apsaugos kai kurių funkcijų perdavimas profsąjungoms (tai vertintina kaip Vakarų šalių socialinės apsaugos profesinių sistemų ir socialinės savivaldos imitavimas).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga. 1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant). Nuo 1995, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais.
1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms. 1999 priimtas Pensijų fondų įstatymas (nuo 2003 Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas; nauja redakcija 2013), sudaręs galimybes steigtis privatiems pensijų fondams, bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017). Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000, nauja redakcija 2017) nustatė teisę į ligos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo, mokėjimo ir kitas sąlygas. 2003 priimtas Nedarbo socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).
Socialinės rizikos šeimos darbo rinkos ir nedarbo rizikos kontekste
1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų. Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai. Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP).
Dėl naujų ekonominių ir politinių sąlygų 1990 buvo pripažinta nedarbo socialinė rizika ir sukurta bedarbių rėmimo sistema, pripažinta infliacijos grėsmė ir sukurta minimalių garantijų sistema mažas pajamas gaunantiems asmenims. Skurdo sąvoka nebuvo (ir nėra) įtvirtinta teisės aktuose, bet skurdas buvo pripažintas kaip reiškinys ir sukurta piniginės paramos bei išlaidų kompensavimo skurstantiesiems sistema.
| Rizikos dimensija | Teisinė / institucinė garantija | Aktualu šeimoms |
|---|---|---|
| Nedarbas | Nedarbo socialinio draudimo įstatymas | Užimtumo fondas, išmokos, aktyvinimo priemonės |
| Liga ir motinystė | Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas | Motinystės (tėvystės) pašalpos, sveikatos draudimas |
| Skurdas ir kompensacijos | Piniginė socialinė parama | Kompensacijos už būstą ir komunalines išlaidas |
| Smurtas šeimoje | Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas | Apsauga, pagalba nukentėjusiems, prieglobstis |
Tarptautiniai ir ES rėmai: teisės, tikslai ir socialinis ramstis
Tvirtos socialinės Europos esmė - žmonės ir jų gerovė. Europoje geriausiai pasaulyje užtikrinama lygybė, taikomi aukščiausi darbo sąlygų standartai ir teikiama plati socialinė apsauga. Europos socialinės rinkos ekonomika grindžiama konkurencingu tvarumu[1] siekiant sukurti tvaraus integracinio augimo modelį, kuris padėtų pasiekti ir žmonėms, ir planetai geriausių rezultatų. Europiečiai brangina šį unikalų socialinį ir ekonominį modelį ir tikisi, kad pagal jį galimybių atsivers visiems, nepriklausomai nuo lyties, rasės, etninės kilmės, religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. Sąjunga yra užsibrėžusi ištesėti bendros gerovės pažadą.
Mūsų socialinių taisyklių sąvado, skatinančio puoselėti žmonių labui tarnaujančią ekonomiką ir siekti socialinės pažangos, tobulinimas ir priėmimas yra viena iš svarbiausių Europos atsako į šiuos pokyčius priemonių. Dvidešimt Europos socialinių teisių ramsčio principų yra mūsų švyturys, rodantis kelią tvirtos socialinės Europos link ir padedantis apibrėžti mūsų naujojo socialinių taisyklių sąvado viziją. Juose išdėstyti esminiai teisingose, sklandžiai veikiančiose XXI amžiaus Europos darbo rinkose ir gerovės sistemose taikomi principai ir teisės.
Komisijos pirmininkė U. von der Leyen (2021 m. sausio 20 d. Siekiant perėjimo prie žalesnės, teisingesnės ir įtraukesnės ateities bus patirta trumpalaikių sąnaudų ir kils iššūkių. Todėl labai svarbu stebėti pokyčius ir padėti bendruomenėms bei asmenims prisitaikyti prie naujojo pasaulio. Šiuo tikslu reikės skirti daug dėmesio socialiniams klausimams. Europos Vadovų Taryba, Nauja 2019-2024 m. Europos Parlamento rezoliucija dėl tvirtos socialinės Europos teisingai pertvarkai užtikrinti (2020 m.
Ryžtingas nacionalinio ir ES lygmens politikos atsakas į COVID-19 pandemiją padėjo sėkmingai apriboti pandemijos padarinius užimtumui ir socialinius padarinius. Labai vieningai, koordinuojant veiksmus ir vadovaujantis Europos solidarumo principu valstybėms narėms buvo skirta parama, kad jos galėtų įgyvendinti trumpalaikes užimtumo rėmimo priemones ir imtis panašių darbo vietų išsaugojimo priemonių, kad sveikatos krizės akivaizdoje neimtų smarkiai augti nedarbas. Tai padėjo išsaugoti užimtumą, pajamas ir ekonomiką.
Komisija siūlo tris pagrindinius ES užimtumo, įgūdžių ir socialinės apsaugos sričių tikslus (derančius su JT darnaus vystymosi tikslais[11]), kuriuos reikia pasiekti iki šio dešimtmečio pabaigos. Iki 2030 m. darbą turėtų turėti ne mažiau kaip 78 proc. 2019 m. ES užimtumo lygis siekė 73,1 proc., tad strategijoje „Europa 2020“ užsibrėžtas 75 proc. užimtumo tikslas buvo beveik pasiektas. Mokymuose kasmet turėtų dalyvauti bent 60 proc. visų suaugusiųjų. Žmonių, patiriančių skurdo arba socialinės atskirties riziką, skaičius iki 2030 m.
Per pastarąjį dešimtmetį skurdas ir socialinė atskirtis Europos Sąjungoje sumažėjo. 2019 m. skurdo ir socialinę riziką Europos Sąjungoje patyrė apie 91 mln. asmenų (iš jų - 17,9 mln. buvo 0-17 metų amžiaus vaikai ir jaunimas). Iš skurdo arba socialinės atskirties turi būti išvaduota 15 mln. žmonių, iš jų - bent 5 mln. vaikų. Šių tikslų reikia siekti, kad Europa išsaugotų lyderystę žmonių gerovės kūrimo srityje.
2020 m. gruodžio mėn. duomenimis, darbo neturėjo 16 mln. žmonių, jaunimo nedarbas sudarė 17,8 proc. - buvo daug didesnis už bendrą nedarbo lygį. Dėl COVID-19 protrūkio pirmieji darbo neteko žemos kvalifikacijos, mažai apmokami darbuotojai, taip pat laikinieji darbuotojai. Pandemija neproporcingai paveikė ir migrantų dalyvavimą darbo rinkoje[9]. Įgūdžiai yra itin svarbūs tam, kad žmonės būtų pasirengę naujoms žaliosioms darbo vietoms ir darbo vietas skaitmeniniame sektoriuje, be to, jie apsaugo nuo nedarbo, tačiau įvairiuose mokymuose kasmet dalyvauja mažiau negu 40 proc. suaugusiųjų ir vis dar pernelyg daug jaunimo turi menkus įgūdžius arba nesimoko toliau, kad įgytų vidurinį išsilavinimą[10].
Specialios apsaugos sritys: vaikai, smurtas artimoje aplinkoje, negalia
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas yra kertinis šaltinis užtikrinant vaikų apsaugą nuo nepriežiūros, smurto ir socialinės atskirties, o šeimoms teikiamos dienos centrų, globos ir pagalbos namuose paslaugos prisideda prie šeimos stabilumo. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas užtikrina, kad nukentėjusieji gautų greitą apsaugą ir pagalbą, o pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymas sustiprina teises į kompensacijas ir paslaugas. Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas integruoja negalios dimensiją į socialinių paslaugų sistemą ir draudimą.
Socialinės parama apima piniginę socialinę paramą šeimoms bei socialines paslaugas, kurios ypač svarbios, kai šeima susiduria su kompleksine rizika: skurdu, smurtu, ligomis, nedarbu ar negalia. Socialinė priežiūra - asmeniui (šeimai) teikiama specialistų pagalba, apimanti socialinės įtraukties didinimą, asmens (šeimos) socialinių įgūdžių ir gebėjimų pasirūpinti savimi (šeima) ugdymą.
Įgyvendinimo institucinė sąranga ir finansai
Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991, administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos). 2006 darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais.
Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos. Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių.
Perspektyvos ir ES politikos priemonės, svarbios šeimoms
Turime stengtis parengti tokį naują socialinių taisyklių sąvadą, pagal kurį būtų užtikrinamas kartų solidarumas, visiems būtų suteikiama galimybių, savo darbuotojais besirūpinantiems verslininkams būtų atlyginama, dėmesys būtų sutelkiamas į darbo vietų kūrimą, būtų kuriamos geresnės gyvenimo ir darbo sąlygos, investuojama į aukštos kokybės, įtraukų švietimą, mokymą, įgūdžius, inovacijas ir visiems būtų užtikrinama tinkama socialinė apsauga. Turime labiau gerbti socialines teises ir stiprinti Europos socialinį aspektą visose Sąjungos politikos srityse, kaip įtvirtinta Sutartyse[4].
Būsimi iššūkiai yra panašūs visose valstybėse narėse, skiriasi tik jų mastas. Kad tvirta socialinė Europa ir toliau būtų pavyzdys pasauliui. Tvirta socialinė Europa yra ne tik mūsų piliečių klestėjimo ir gerovės, bet ir konkurencingos ekonomikos pagrindas. Tam bus itin svarbi kvalifikuota ir novatoriška darbo jėga, gebanti vykdyti ekologinę ir skaitmeninę pertvarką ir prisitaikyti prie jos rezultatų.
Valstybės narės ir jų regionai galės jais vadovautis priimdami politikos sprendimus, įskaitant sprendimus, kurie bus priimami dėl nacionalinių ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planų, rengiamų pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę ir atsižvelgiant į konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas[14], taip pat sprendimus rengiant 2021-2027 m. Sanglaudos politikos fondų programas. Jie taip pat leis vertinti ir stebėti, kaip sekasi siekti savo užmojų ir vykdyti ramstyje įtvirtintą politinį įsipareigojimą. Nuo socialinio ramsčio paskelbimo per 2017 m. Geteborge vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą svarbių veiksmų jau imtasi[19] ES, nacionaliniu, regionų arba vietos lygmenimis, naudojantis ES lėšomis, technine parama ir remiantis per Europos semestrą pateiktomis gairėmis ir rekomendacijomis stiprinti ES socialinį aspektą[20].
Praktinės gairės šeimoms ir specialistams
- Socialinė priežiūra - asmeniui (šeimai) teikiama specialistų pagalba, apimanti socialinės įtraukties didinimą, asmens (šeimos) socialinių įgūdžių ir gebėjimų pasirūpinti savimi (šeima) ugdymą.
- Socialinių paslaugų įstaiga - socialines paslaugas teikiantis juridinis asmuo, atitinkantis šiame įstatyme nustatytus reikalavimus.
- Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje.
- Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai.
- Iš skurdo arba socialinės atskirties turi būti išvaduota 15 mln. žmonių, iš jų - bent 5 mln. vaikų.
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme, Lietuvos Respublikos pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatyme, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.
Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos. Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka.