Šiame straipsnyje remiamasi dviejų profesinių grupių - socialinių darbuotojų ir pedagogų - supervizijų patirtimi. Supervizijos dalyvių refleksijų pagrindu atskleidžiama, kokius supervizijos momentus galima laikyti universaliais, nepriklausomai nuo jos dalyvių skirtingos profesijos.
Socialinis darbas Lietuvos ir pasaulio mokslininkų darbuose yra tyrinėjamas trimis aspektais - kaip praktika, studijos ir mokslas. Lietuvoje socialinis darbas yra formavimosi, naujų žinių konstravimo etape visose šiose srityse. Todėl supervizija gali efektyviai prisidėti prie socialinio darbo, kaip naujos profesinės veiklos, įvertinimo ir kokybiškos socialinio darbo praktikos kūrimo. Šiame straipsnyje pristatomi Valstybinio mokslo ir studijų fondo finansuoto ir straipsnio autoriaus atlikto tyrimo rezultatai.
Tyrimo tikslas - identifikuoti socialinių darbuotojų kompetencijos plėtotės poreikį, atsižvelgiant į profesinės situacijos sudėtingumą, pagrįsti ir parengti supervizijos metodo taikymo modelį. Siekiama identifikuoti Lietuvos socialinių darbuotojų profesines situacijas ir atskleisti supervizijos metodo taikymo galimybes Lietuvos socialinio darbo aplinkose, plėtojant socialinių darbuotojų kompetencijas.
Pagalbą žmogui teikiančių profesijų aukščiausias tikslas - šeimos ir vaiko gerovė. Specialistai - psichologai, globos koordinatoriai, psichoterapeutai, atvejo vadybininkai ar socialiniai pedagogai šio tikslo siekia stiprindami savarankiškumą ir įgalindami, ugdydami gebėjimą susidoroti su iškilusiais sunkumais, sudarydami sąlygas saugiam ir oriam gyvenimui sociume.
Viena pagalbos profesijų - socialinis darbas, kuomet specialistai organizuodami pagalbą šeimai, kasdieną susiduria su sudėtingomis, emociškai įtemptomis situacijomis. Paslaugų organizavimo procese įgauna svarbą pagalbos teikėjų kompetencija - ne tik jų įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir vertybinės orientacijos, turimos patirtys, matymas.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Kiekvienam iš mūsų patirti sunkumus nuolatinio virsmo kontekste - įprasta ir normalu. Tačiau kartais profesionalui susidūrus su atveju ar kritine situacija sprendimą rasti būna sunku, arba atrodo, sprendimo nėra išvis, juntamas „pakibimas“ ir nežinojimas, kas padėtų išlikti profesionaliems, išvengti perdegimo. Siekiant palaikyti profesinį efektyvumą, emocinę pusiausvyrą ir kokybišką paslaugų teikimą, specialistams būtina refleksija bei nuolatinis mokymasis iš patirties: socialiniai darbuotojai privalo išlaikyti ir puoselėti profesinį gebėjimą priimti sprendimus.
8 socialinio darbo interviu klausimai, į kuriuos turėtumėte būti pasiruošę atsakyti
Intervizijos metodas
Vienas iš veiksmingiausių būdų palaikyti profesionalumą socialiniame darbe - intervizijos metodas. Intervizijos - tai kolegų savitarpio konsultavimosi forma, atsiradusi kaip alternatyva tradicinei supervizijai. Skirtingai nuo supervizijos, kur procesą veda specialiai paruoštas supervizorius - išorės ekspertas, intervizijoje visi dalyviai yra lygūs - nėra hierarchijos ar eksperto vertinimo.
Terminas „intervision“ (angl., vok. Kolegų intervizijos metodo ištakos nukelia į XX a.6 - 7-o dešimtmečio Vakarų Europą (Nyderlandai, Vokietija ir Skandinavija), kuomet pradėtos taikyti supervizijos - didelis dėmesys buvo skiriamas komandinio darbo kultūrai, lygybei ir savitarpio pagalbai tarp paramą šeimai ir vaikui teikiančių specialistų.
Intervizijos gi esmė - sudaryti sąlygas specialistams mokytis vieniems iš kitų, reflektuoti profesinę patirtį ir ieškoti sprendimų be išorinio eksperto (supervizoriaus). Į Lietuvą intervizijos idėja atkeliavo apie 2000-uosius metus, kartu su supervizijos plėtra socialinio darbo srityje. Užsienio supervizoriai pristatė interviziją kaip paprastą, kolegišką būdą tobulėti tarp supervizijų sesijų.
2005-2015 m. metodas pradėtos taikyti vis plačiau - socialinių paslaugų centruose, vaikų dienos centruose, švietimo įstaigose. Intervizija - tai struktūruotas procesas, kai tos pačios profesijos specialistai susitinka aptarti darbo situacijų, pasidalyti patirtimi, pasikonsultuoti tarpusavyje ir kartu ieškoti sprendimų. Tai kolegiškas profesinės refleksijos ir savitarpio mokymosi metodas, grindžiamas lygybės, pasitikėjimo ir konfidencialumo principais.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Kaip tai veikia praktikoje? Kad intervizija būtų paveiki ir pasiektų savo tikslą, grupei būtina laikytis „žaidimo taisyklių“, kurios turi aiškią struktūrą, pradžią ir pabaigą. Įstaigoje kolegų grupė (optimalus grupės dydis nuo 4 iki 8 darbuotojų ) aptaria laiką ir susibūrimų periodiškumą: intervizijos sesijos gali trukti 1-2 valandas ir reguliariai - kartą per mėnesį ar rečiau, kas kelias savaites.
Kiekvienos sesijos metu sutartinai pasiskiriama „vaidmenimis“ - parenkamas intervizijos moderatorius ir atvejo pateikėjas.
Intervizijos nauda specialistams vertinama tiek asmeninio profesinio tobulėjimo tiek geresnės pagalbos kultūros kūrimo organizacijoje prasme. Taigi intervizijos metodas socialiniams darbuotojams šiandien tampa ne tik profesinio tobulėjimo, bet ir emocinės gerovės, žmogiškojo ryšio stiprinimo procesu, profesinės paramos ir mokymosi metodu. Ji stiprina socialinių darbuotojų bendruomeniškumą, padeda įveikti profesinius sunkumus ir skatina nuolatinį profesinį augimą.
Šalies švietimo sistemoje diskusijos apie pedagogų darbo krūvį, perdegimą ir psichologinę gerovę tampa vis aktualesnės. Vis tik supervizijos, kurios sėkmingai įsitvirtinusios socialinio darbo sferoje ir verslo sektoriuje, dar tik ieško kelio į Lietuvos mokyklas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja, doc. dr. Ilona Tandzegolskienė-Biegalovė sako, kad supervizijos galėtų tapti veiksmingu įrankiu sprendžiant pedagogų patiriamus sunkumus. Supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus darbe su sudėtingomis situacijomis, kurių sprendimui įprastų būdų nepakanka, tuomet suteikiama erdvė ir laikas apmąstyti profesinį veikimą sudėtingose situacijose.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
„Apie superviziją diskutuojama seniai, tačiau Lietuvoje ji pripažįstama dar ne visose srityse. Supervizija dažniausiai naudojasi socialiniai darbuotojai, pagalbos specialistai, taip pat versle jos įsigali kaip puiki priemonė burti iš išlaikyti vieningą komandą," - sako doc. dr. I. Užsienyje, ypač medicinos srityje, supervizijos jau yra tapusios įprasta praktika. Lietuvoje tai dar naujiena, tačiau pamažu atkeliauja ir į medicinos sritį.
Supervizijos švietime, anot pašnekovės, galėtų veikti keliomis kryptimis - stiprinant komandas mokyklose, dirbant grupėse, kai susirenka pedagogai iš skirtingų švietimo įstaigų ir drauge kelia bei analizuoja probleminius klausimus, taip pat kaip individualios supervizijos, kurios galėtų padėti pedagogams pažinti save, suprasti asmeninius lūkesčius, spręsti situacijas, iškylančias jų darbinėje aplinkoje.
I. Tandzegolskienė-Biegalovė įvardija keletą priežasčių, kodėl supervizijos sunkiai skinasi kelią į šalies mokyklas. „Jeigu tai nėra organizuojama konkretaus projekto ar iniciatyvos rėmuose, tai yra papildoma finansinė našta švietimo įstaigai. Dar viena opi problema yra teisinių pagrindų stoka. Norint gauti valstybinę paramą, turėtų būti sureguliuotas ir teisinis reguliavimas.
Dar viena kliūtis, pasak dėstytojos, yra netinkamai sudėlioti prioritetai: „Švietime daug dėmesio skiriame žinioms ir profesiniam tobulėjimui, turtiname savo dalykinį žinojimą, tačiau vis dar per mažai skiriame dėmesio sau, kaip asmenybei, vidiniam auginimui.
VDU Socialinių mokslų fakulteto Profesionalios supervizijos studijų įgyvendintoja doc. Rasa Naujanienė teigia, kad švietimo sistemoje supervizija, kurios pagrindą sudaro profesinės veiklos refleksija, yra unikali konsultacinė pagalba, skatinanti darbuotojų asmeninį ir profesinį augimą bei atsakomybę visuomeninei raidai.
Anot doc. R. Naujanienės, viena esminių supervizijos idėjų - ilgalaikis grupinis darbas, kurio metu būnama kartu, kalbamasi, dirbama grupėse, mokomasi vieni iš kitų. „Grupinė supervizija - tai bendra patirtis, refleksija, gebėjimas girdėti kitą, aktyviai klausytis kito ir atrasti sau geriausius sprendimus, - akcentuoja ji. - Tai toje pačioje srityje dirbančiųjų grupė, kurie kartu gali aptarti panašias situacijas, pasimatuoti, atrasti sąlyčio taškų, kuo esame panašūs ir galime padėti vieni kitiems sprendžiant tam tikras situacijas.
Doc. dr. I. Tandzegolskienė-Biegalovė įsitikinusi, kad supervizijų ciklai mokytojams yra būtini. Supervizijos gali padėti išsigryninti, kas svarbu, ir suprasti, kad nesi vienintelis šiame kelyje ir šiuose sunkumuose. O šiandien mokytojai susiduria su daugybe iššūkių.
Pasak VDU dėstytojos, vienas aktualiausių klausimų - kaip tinkamai valdyti klasę, kurioje mokosi skirtingi vaikai: itin gabūs, hiperaktyvūs, turintys dėmesio sutrikimų ar kitų sunkumų. „Tai reikalauja skirtingų strategijų vienoje klasėje - kaip dirbti ir spręsti sunkumus, kaip pateikti mokymo(si) turinį, kad ir gabiam vaikui būtų įdomu klasėje, ir hiperaktyviam, ir tam, kuris negeba sutelkti dėmesio. Vaikai klasėje labai skirtingi, o mokytojas, dirbantis su jais, yra tik vienas," - atkreipia dėmesį ji.
Kitas iššūkis - nuolatiniai pokyčiai švietime. Per pastaruosius penketą metų šalies švietime įvykdyta daugybė reformų, įvesta įvairių pokyčių.
Kalbėdama apie pedagogų emocinę sveikatą bei gerovę, doc. dr. I. Tandzegolskienė-Biegalovė pabrėžia ir darbo bei asmeninio gyvenimo balanso problemą: „Mokytojas parsineša dalį darbo į namus, nes jis turi ruoštis pamokoms, pildyti informaciją TAMO dienyne, rengti naujas užduotis, planuoti tam tikras užklasines veiklas, taisyti namų darbus ir kt. Visa tai reikalauja papildomo laiko, ir tuomet atsiranda darbo ir asmeninio gyvenimo balanso paieškos.
Pasak pašnekovės, kad mokytojai neperdegtų, jie turi atrasti energijos ir laiko asmeniniams poreikiams patenkinti. Tam gali pasitarnauti meditacija, joga, sportas, pasivaikščiojimai gryname ore, buvimas gamtoje, kelionės ar įvairūs kiti pomėgiai. Supervizija - dar viena profesionali pagalba padedanti perdegimo prevencijos klausimais.
„Nepamiršti savęs ir stengtis duoti sau dėmesio bei laiko, kas tai bebūtų: teatras, kinas, bendravimas su draugais, buvimas su šeima. VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja atkreipia dėmesį ir į tai, kad mokytojai dažnai patenka į apgaulingą situaciją, kai, atrodo, štai užbaigsiu dar vieną darbą ir bus galima pailsėti, tačiau nejučia užsisuka nesibaigiančių darbų ratą.
„Akivaizdu, kad šiuolaikiniam mokytojui keliami vis didesni reikalavimai, o emocinė parama ir psichosiocialinė gerovė turėtų tapti ne tik asmeniniu, bet ir sisteminiu prioritetu. Supervizijos galėtų tapti tuo įrankiu, kuris padėtų pedagogams lengviau įveikti kasdienius iššūkius, tuo pačiu tai padėtų augti jiems kaip asmenybėms, taip gerinant ir visos švietimo sistemos kokybę,", - neabejoja doc. dr. I. Tandzegolskienė-Biegalovė.
| Aspektas | Nauda |
|---|---|
| Profesinis tobulėjimas | Mokymasis iš patirties, refleksija, sprendimų paieška |
| Emocinė gerovė | Parama, streso mažinimas, perdegimo prevencija |
| Komunikacija | Bendruomeniškumo stiprinimas, tarpusavio supratimas |
| Organizacijos kultūra | Geresnės pagalbos kultūros kūrimas, komandos stiprinimas |
tags: #socialiniu #pedagogu #supervizijos