Socialinės paslaugos yra svarbi socialinės politikos sritis ir pagrindinė socialinio darbo organizavimo forma. Jos skirtos padėti silpniems visuomenės nariams įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais.
Socialinių paslaugų paskirtis ir tikslai
Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas - patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai to padaryti negali. Galutinis tikslas - sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi bei integruotis visuomenėje. Šiandieną socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą.
Socialinių paslaugų prigimtis ir finansavimas
Svarbu pabrėžti, kad socialinių paslaugų prigimtis lemia, jog paslaugų gavėjams dalis kainos ar net visa kaina gali būti kompensuojama, tačiau tai nereiškia, kad šios paslaugos yra visiškai nemokamos. Tai dažnai subsiduojamos, o kai kuriais atvejais - ir nemokamos paslaugos.
Klasifikacija pagal rūšis ir teikimo vietą
Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias socialines paslaugas. Bendrosios socialinės paslaugos skirtos tiems socialinių paslaugų gavėjams, kuriems nereikia specialios pagalbos. Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka.
Atsižvelgiant į socialinių paslaugų teikimo vietą bei laiką, specialiosios socialinės paslaugos gali būti stacionarios ir ambulatorinės. Stacionarios socialinės paslaugos teikiamos stacionariose įstaigose, užtikrinant nuolatinę globą. Ambulatorinės socialinės paslaugos teikiamos dienos centruose, bendruomenių centruose ir pan.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Stacionarios socialinės paslaugos
Stacionarios socialinės paslaugos teikiamos stacionariose įstaigose: senelių globos namuose, suaugusiųjų ir vaikų psichoneurologiniuose pensionatuose, vaikų globos namuose. Šiose įstaigose asmenys gyvena pastoviai, jiems užtikrinama globa, palaikomasis gydymas ir reabilitacija. Senelių globos namai, pensionatai - tai ten gyvenančių asmenų namai, todėl gyvenimas juose turi būti organizuotas taip, kad gyventojų fiziniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai bei dvasiniai poreikiai būtų patenkinami kuo geriausiai.
Kiekvienam globos namų gyventojui pagal poreikius turi būti teikiamos medicininės bei slaugos paslaugos. Medicininių paslaugų poreikį nustato gydantis gydytojas arba vyriausioji medicinos sesuo. Slaugos paslaugas teikia medicinos seserys, slaugės, vyriausiajai medicinos sesei prižiūrint. Įvertinus globos namų gyventojo poreikius, sudaromi individualūs slaugos planai. Senelių globos namuose turi būti teikiamos neintensyvios ir intensyvios slaugos paslaugos. Senelių namų administracija turi užtikrinti 24 valandų slaugos paslaugas.
Socialinių paslaugų įstaigų administracija organizuoja gyventojų laisvalaikį. Tuo tikslu yra teikiamos kultūrinės paslaugos. Globos įstaigos gyventojams pageidaujant, globos namuose turi būti teikiamos religinės paslaugos. Socialinių paslaugų įstaigoje turi būti sudarytos sąlygos sportuoti. Globos įstaigos gyventojams, pajėgiantiems ir norintiems individualiai atlikti smulkius buitinius darbus, turi būti sudarytos sąlygos tai atlikti.
Ambulatorinės ir bendruomeninės paslaugos
Ambulatorinės institucinės socialinės paslaugos teikiamos ambulatorinėse įstaigose: dienos centruose, bendruomenių centruose, darbo terapijos centruose, nakvynės namuose, reabilitacijos centruose ir pan. Klientai čia globojami tam tikrą paros dalį. Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena.
Dienos centras - įstaiga, skirta asmenims, kurie gyvena savo namuose, bet dienos metu jiems teikiama reikalinga globa, maitinami, tenkinami higieniniai poreikiai, bendraujama. Pagyvenusių žmonių klubas - įstaiga, skirta suteikti dienos globą pagyvenusiems žmonėms, kurie tik iš dalies gali savimi pasirūpinti ir kuriems reikia socialinės bei psichologinės pagalbos.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Pagalba namuose
Pagalba namuose - tai pagalba (paslaugos), teikiama namuose seniems žmonėms, žmonėms su negalia, siekiant padėti jiems gyventi savarankišką gyvenimą. Kiekviena savivaldybė sudaro detalų pagalbos namuose gavėjų registrą. Pagalbos namuose paslaugos skirstomos į pagrindines ir papildomas. Kiekviena savivaldybė pati rengia pagrindinių ir papildomų paslaugų sąrašą, prisilaikydama pagrindinio jų išskyrimo principo.
Siekant numatyti paslaugų namuose teikimo pirmumą, gali būti išskirtos pagalbos namuose pakopos. Pagalbos namuose pakopos išskiriamos pagal poreikio paslaugoms namuose būtinumo laipsnį atskiroms asmenų kategorijoms.
Socialinių paslaugų gavėjai ir klientų grupės
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes: Seni žmonės, kuriems reikalinga globa. Suaugę ir vaikai su negalia. Vaikai, kuriems reikalinga globa. Rizikos grupės asmenys (grįžę iš įkalinimo vietų, narkomanai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, infekuoti ŽIV virusu, benamiai ir pan.). Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą.
Steigėjai ir paslaugų teikėjai
Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Valdymas, administravimas ir funkcijos
Kiekviena iš valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Valdymo esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas. Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Organizuoja paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo.
Teisinis reglamentavimas ir standartai
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjus ir gavėjus, santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą.
2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka.
Principai, kuriais grindžiamas socialinių paslaugų vadybos procesas
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai: Decentralizacijos, Planavimo, Deinstitucionalizacijos, Bendradarbiavimo, Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams. Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia. Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
Žmogaus skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą. Socialinės paslaugos turi ugdyti asmens savarankiškumą. Požiūris į visumą. Teikdamas paslaugas darbuotojas turi matyti ir pažinti visą savo kliento aplinką. Lankstumas. Pagalba turi būti keičiama, koreguojama priklausomai nuo konkrečios vietos. Tęstinumas. Sudarant pagalbos teikimo. Normalizavimas. Paslaugos turi būti tokios, kad asmuo galėtų gyventi kuo normalesnį gyvenimą pagal savo galimybes. Bendradarbiavimo principas. Jis yra tiesiogiai susijęs su aktyvinimo.
Socialinių paslaugų teikimo principai: Savanoriškumas. Organizuoti paslaugų teikimą konkrečiam asmeniui būtinas jo prašymas. Adekvatumas. Teikiamos paslaugos turi geriausiai atitikti įvertintus kliento poreikius. Savipagalbos skatinimas. Socialinės paslaugos turi ugdyti asmens savarankiškumą. Teikiant socialines paslaugas gyventojams, turi būti pasirūpinta tuo, jog bus išsaugota asmens nepriklausomybė bei nebus sudarytos asmens orumą žeminančios sąlygos.
Paslaugos turi patenkinti kiekvieno asmens individualius poreikius ir asmenys turi teisę žinoti kokias paslaugas jie gali gauti ir kokiu būdu tos paslaugos jiems bus suteiktos. Socialinės paslaugos turi būti organizuojamos, teikiamos, planuojamos ir finansuojamos teisingu, atviru ir nuosekliu keliu, kiekvienoje šalies dalyje. Kiekvienas asmuo - tiek vaikas, tiek ir suaugęs - turi būti apsaugotas nuo prievartos, nepriežiūros ar skurdo, tol kol jiems bus prieinama priežiūra bei globa. Žmogus kuris gauna socialines paslaugas turi būti užtikrintas tuo kad personalas, kuris teikia jam paslaugas yra pakankamai kvalifikuotas ir turi įgūdžių reikiamų tam darbui atlikti. Asmenims teikiamos vietinės socialinės paslaugos turi kelti pasitikėjimą, žmonės turi žinoti, kad socialinių darbuotojų atliekamas darbas yra skaidrus ir remiasi standartais.
Veiklos organizavimas ir personalas
Stacionarių globos įstaigų personalą sudaro vadovų, specialistų, tarnautojų bei darbininkų kolektyvas tiesioginiam darbui su klientais ir bendram aptarnavimo darbui atlikti. Personalo skaičius ir struktūra priklauso nuo globos įstaigų gyventojų skaičiaus bei struktūros. Sutartis tarp gyventojo ir globos įstaigos administracijos - tarp kliento ir administracijos pasirašoma sutartis apie abipusius įsipareigojimus gyvenant globos namuose.
Praktiniai vadybos įrankiai ir veiklos organizavimo pavyzdžiai
Informacijos teikimas ir konsultavimas - paslauga, skirta suteikti reikalingą informaciją pagalbos organizavimui ar ilgesnį laiką konsultuoti klientą dėl jo problemos sprendimo. Informacija renkama bei sisteminama socialinės globos ir rūpybos skyriuose (centruose) arba savarankiškose tarnybose apie socialinę paramą, paslaugas, įstaigas, įstatymus bei kitus normatyvinius aktus ir jų aiškinimą. Turi būti sudaryta galimybė iš anksto užsirašyti pas socialinį darbuotoją. Socialinis darbuotojas teikia informaciją bei konsultuoja klientą, kaip elgtis probleminėje situacijoje. Konsultavimas yra daugiau ar mažiau ilgalaikis procesas.
Socialinių paslaugų raida Lietuvoje
Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija.
1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros etapu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinės paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos. 1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinių paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius.
Socialinių paslaugų tipai: lentelė
| Paslaugų tipas | Aprašymas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Bendrosios socialinės paslaugos | Skirtos asmenims, kuriems nereikia specialios pagalbos. | Informavimas, konsultavimas |
| Specialiosios socialinės paslaugos | Skirtos asmenims, kuriems reikalinga specializuota pagalba. | Globa, slauga, reabilitacija |
| Stacionarios socialinės paslaugos | Teikiamos stacionariose įstaigose, užtikrinant nuolatinę globą. | Senelių globos namai, pensionatai |
| Ambulatorinės socialinės paslaugos | Teikiamos dienos centruose, bendruomenių centruose ir pan. | Dienos globa, darbo terapija |
| Pagalba namuose | Paslaugos, teikiamos asmens namuose, siekiant padėti jam gyventi savarankiškai. | Kasdienės priežiūros ir higienos paslaugos |
Praktiniai uždaviniai grupėms
Pasiskirstome grupėmis (žiema, pavasaris, vasara, ruduo). Grupėje aptariama situacija. Pristatymas ir sprendimo būdai pagal socialinių paslaugų teikimo principus. Grupės veiksmų planas, sprendžiant situaciją.
tags: #socialiniu #paslaugu #vadovybe