Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijų formos, yra reglamentuojamos įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos, regioniniu lygmeniu - savivaldybių tarybų patvirtinti dokumentai.
Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą, laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų.
Pagrindiniai socialinių paslaugų tikslai - tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje; teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį, socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrosioms socialinėms paslaugoms nepakanka.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Remiantis L. Žalimiene, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinių paslaugų teikėjas.
Socialinių paslaugų schema:
- Socialinės paslaugos pagal klientų grupes: probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų, rizikos grupės, kitos klientų grupės.
- Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį: bendrosios ir specialiosios paslaugos; rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos; stacionarios ir nestacionarios paslaugos.
- Pagal socialinių paslaugų steigėją: valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės.
Socialinės gerovės sistema - įvadas. Socialinių paslaugų organizavimas ir valdymas: dalyvauja įvairios institucijos - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskritys ir savivaldybės. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai: decentralizacijos, planavimo, deinstitucionalizacijos, bendradarbiavimo, atvirumo bendruomenei, prieinamumo, adekvatumo, žmoguje skatinimo.
Kiekvienoje šalyje reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvoje socialines paslaugas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Teisinis reglamentavimas: Socialinių paslaugų teikimo nuostatos įtvirtintos Lietuvos Konstitucijoje (1992). Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 m. patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Tik 1996 m. priimtas Socialinių paslaugų įstatymas įteisino socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, teikėjus ir gavėjus, santykius bei atsakomybę, reglamentuojant finansavimo principus. Šiam įstatymui apibrėžtos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti.
2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Jame apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka.
„Socialinių paslaugų plėtra aktuali dėl besikeičiančių visuomenės poreikių“, - sako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM). Iki 2030 metų planuojama ypatingą dėmesį skirti žmonių su negalia globos deinstitucionalizacijai. SADM nurodo, kad socialinių paslaugų sistema Lietuvoje vis labiau orientuojama į ankstyvąją pagalbą, paslaugų prieinamumą bendruomenėje, individualizuotą pagalbą ir žmogaus savarankiškumo stiprinimą. Daugėja vyresnio amžiaus žmonių, vienišų asmenų, asmenų su negalia, sudėtingėja šeimų santykiai, didesnis pagalbos poreikis vaikams ir šeimoms, todėl sistema turi gebėti lankščiai reaguoti į besikeičiančius poreikius. Socialinės paslaugos stiprina bendruomenes ir žmogaus savarankiškumą; politika orientuojasi į asmeninę pagalbą, kad žmogus gyventų bendruomenėje ir būtų aktyvus visuomeniniame gyvenime.
Šiandien Lietuva susiduria su iššūkiais - senėjimas, didėjančios išlaidos, ribotas biudžetas ir geopolitiniai rizikos veiksniai. Augant vyresnio amžiaus asmenų, sergančių keliomis lėtinėmis ligomis, poreikiui didėja integruotų socialinės pagalbos ir slaugos paslaugų poreikis. Tam būtina sukurti ilgalaikės priežiūros sistemą, apimančią abi sritis. Ministrija mato poreikį plėtoti paslaugas asmenims su negalia, užtikrinančias jų savarankišką gyvenimą bendruomenėje. 2022 metais buvo parengti regioniniai Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų asmenims su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia žemėlapiai, kuriais savivaldybės planuoja plėsti paslaugas iki 2030-ųjų: dienos užimtumo centrus, socialines dirbtuvės, pagalbą priimant sprendimus, atvejo vadybą, kompleksinius paslaugų centrus vaikams su negalia.
Vilniaus miesto Socialinių paslaugų centro emociinės gerovės konsultantė teigia, kad gyventojai gali kreiptis dėl nemokamų emocinės gerovės konsultacijų. Emocinės gerovės konsultacijos - žemo intensyvumo psichologinės paslaugos, skirtos stiprinti psichikos sveikatą bei padėti sutvirtinti saugią erdvę, kurioje žmogus jaustųsi priimtas. Registruotis gali visų Vilniaus miesto gyventojų nuo 18 metų; siuntimo nereikia. Taip pat teikiamos nemokamos prevencinės socialinės paslaugos, skirtos stiprinti asmens ir šeimos gebėjimus spręsti iškilusius iššūkius, kol jie netapo socialine krize, teikiamos ir Bendruomeniniuose šeimos namuose. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Taigi, per 2000-2013 metus Lietuvoje socialinės paslaugos išliko dinamiška ir nuosekliai vystoma sritis, orientuota į prevenciją, ankstyvąją pagalbą ir bendruomeninį požiūrį. Jie plėtėsi ne tik formuojant institucinę pagalbą, bet ir stiprinant vietos savivaldas bei jų gebėjimą kurti ir įgyvendinti regioninius paslaugų planus, taip pat didinant paslaugų prieinamumą bei kokybę per decentralizaciją ir individualizaciją.
Gli pasirinkimais ir iššūkiais nesibaigė - Lietuva nuosekliai toliau tęsė diegimą, derinant teisės aktus, regioninius planus bei tarptautinius standartus, siekiant užtikrinti, kad socialinės paslaugos atitiktų augančius gyventojų poreikius ir būtų prieinamos visiems gyventojams.
tags: #socialiniu #paslaugu #teikimo #bukle #lietuvoje #2000