Socialinių paslaugų teikimas našlaičiams Lietuvoje

Socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi. Socialinių paslaugų organizavimo bei teikimo tema tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išlieka svarbi iki šios dienos.

Pasikeitus socialinėms aplinkybėms, pasikeitė ir daugelio žmonių gyvenimas. Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinių paslaugų planavimui neskiriama pakankamai dėmesio, socialinės paslaugos teikiamos gerai nežinant bendruomenės poreikių, neišskiriamos socialinės paslaugos prioritetinės sritys.

Šiame straipsnyje apžvelgsime socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, reglamentavimą Lietuvoje bei ypatumus teikiant pagalbą našlaičiams.

Socialinių paslaugų samprata ir tikslai

Socialinių paslaugų samprata formavosi per socialinės paramos teikimą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, ieškant efektyvesnių paramos organizavimo būdų. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu.

Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų.

Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla

Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šios paslaugos svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimus savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.

Socialinių paslaugų rūšys

Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.

• Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis.
• Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrosios socialinės paslaugos nepakanka.

Socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius:

1. pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos;
2. pagal teikiamų paslaugų pobūdį;
3. pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.

Socialinės paslaugos pagal klientų grupes:

• Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų;
• Rizikos grupės;
• Kitos klientų grupės.

Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį:

• Bendrosios ir specialiosios paslaugos;
• Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos;
• Stacionarios ir nestacionarios paslaugos.

Pagal socialinių paslaugų steigėją:

• Valstybė;
• Savivaldybė;
• Nevyriausybinės organizacijos;
• Religinės bendruomenės.

Socialinių paslaugų valdymas ir organizavimas

Kiekviena iš valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Valdymo esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus.

Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims.

Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai:

• Decentralizacijos;
• Planavimo;
• Deinstitucionalizacijos;
• Bendradarbiavimo;
• Atvirumo bendruomenei;
• Prieinamumo;
• Adekvatumo;
• Žmogaus skatinimo.

Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvoje tai Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia.

Socialinių paslaugų reglamentavimas

Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijos formos, organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos.

Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad "šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę".

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.

2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka. Kataloge pateikiama bendrosios ir specialiosios paslaugų klasifikacija.

Socialinės paslaugos našlaičiams

Trakų rajono socialinių paslaugų centras teikia pagalbą pilnamečiams našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams, padedant jiems spręsti integravimosi į visuomenę klausimus.

Socialinės paslaugos našlaičiams apima:

• Prieglobsčio suteikimą;
• Būtinų poreikių patenkinimą;
• Reikalingą globą ir ugdymą.

Vaikų socialinių paslaugų įstaigose turi būti teikiamos specialaus mokymo bei ugdymo paslaugos. Ugdymo tikslas - kiek tik įmanoma lavinti vaikų bei vaikų su negalia galimybes. Ugdymo paslaugos teikiamos vadovaujantis Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintomis mokymo bei specialaus ugdymo programomis. Įvertinus kiekvieno vaiko poreikius ir galimybes, sudaromos individualios ugdymo programos.

tags: #socialiniu #paslaugu #teikimas #naslaiciams