Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Šiandien, socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi.
Socialinė globa yra reikšminga socialinės politikos dalis, jai skiriama nemažai lėšų (dažniausiai apie 0,5-3 % šalies BVP, iš jų daugiau nei pusė - viešosios lėšos). Socialinės globos sistema, jos sankloda, pagrindiniai įgyvendintojai, jų atsakomybės ir funkcijos, socialinės globos poreikio nustatymas ir paslaugų teikimo būdai reglamentuojami teisės aktais.
Išsiskiria nuomonės, ar turėtų būti skatinama formali (teikiama profesionalų), ar neformali (teikiama neprofesionalų, dažniausiai šeimos narių) socialinė globa.
Socialinės Globos Raida ir Samprata
17-18 a. pradėtos kurti globos įstaigos pagyvenusiems ar neįgaliems asmenims ir beglobiams vaikams; tai laikoma socialinės globos užuomazga, bet apie žmogaus teises ir orumą garantuojančią šiuolaikinę globos sistemą, kaip tinkamą alternatyvą šeimoje ar bendruomenėje teikiamai tradicinei globai, imta kalbėti tik po Antrojo pasaulinio karo.
Nuo 20 a. vidurio Europos valstybėse plėtojama socialinės apsaugos sistema, apimanti pajamų garantavimą sulaukus senatvės, ištikus ligai ar netekus darbo, o pagyvenusių ar neįgalių asmenų globa dažnai laikyta jų asmenine atsakomybe.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
20 a. pabaigoje socialinės globos organizavimo tendencijos ir principai ėmė keistis: pradėta akcentuoti neformalios ir formalios socialinės globos integracija, asmens galimybė rinktis iš šių socialinės globos formų, neformali socialinė globa skatinama ne tik siekiant mažinti valstybės socialines išlaidas, bet ir didinant globojamų asmenų savarankiškumą, reikšmingesnė savigalba sudarant prielaidas bendruomenėms pasirūpinti savo narių gerove. Atsiranda išmokos už neformalią socialinę globą, mokamos globojantiems ar globojamiems asmenims.
Formalių socialinės globos paslaugų poreikį didina šiuolaikinės visuomenės tendencijos: aktyvėjantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, kintanti šeimos sudėtis (daugėja skyrybų ir šeimų, kuriose yra tik vienas iš tėvų, mažėja susituokusiųjų skaičius, sensta visuomenė).
Socialinės globos terminas vartojamas slaugoje, sociologijoje, socialiniame darbe, socialinėje politikoje.
- Slaugos srityje socialinė globa reiškia holistinį požiūrį į žmogaus sveikatą ir jam reikalingą ne tik medicininę, bet ir socialinę pagalbą.
- Socialinės globos terminas plačiai vartojamas gerovės valstybės tyrimuose pabrėžiant, kad socialinė globa yra tam tikra valstybės, šeimos ir rinkos sąveika, jų santykių tinklas.
- Socialinė globa socialinės politikos kontekste reiškia valstybės teikiamą ar garantuojamą pagalbą asmenims ar šeimoms, turinčioms socialinių problemų ir negalinčioms savarankiškai pasirūpinti savo kasdieniu gyvenimu.
Socialinė globa gali būti teikiama vaikams, pagyvenusiems asmenims, neįgaliesiems ir kitų socialinių grupių asmenims socialines paslaugas teikiančiose specialiose įstaigose. Socialinė globa apima ir šeimos narių tarpusavio pagalbos teikimą seniems, neįgaliems jos nariams.
Lietuvoje socialinė globa laikoma specialiąja socialine paslauga. Socialinės globos įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas (2006). Pagal trukmę skiriama dienos globa, trumpalaikė (iki šešių mėnesių) ir ilgalaikė (teikiama daugiau nei šešis mėnesius, dažniausiai slaugos namuose ar senelių namų slaugos skyriuose ryškių savarankiškumo problemų turintiems asmenims) socialinė globa. Socialinei globai specialioje įstaigoje arba asmens namuose teikti įmonei, įstaigai ar šeimynai išduodamos specialios licencijos.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Socialinių Paslaugų Samprata ir Klasifikacija
Socialinių paslaugų samprata formavosi per socialinės paramos teikimą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, ieškant efektyvesnių paramos organizavimo būdų. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu.
1991 - 1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros etapu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinių paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos. 1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinių paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius.
Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų.
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą, socialinė paslauga yra veikla, kuria siekiama padėti asmeniui, šeimai, socialinei grupei įveikti socialinę atskirtį ir integruotis į visuomenę, kurios tikslas - suteikti asmeniui pagalbą, ugdyti ir (ar) kompensuoti gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu ar šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. A. Valenta mano, kad paslaugos kartu su materialinėmis gėrybėmis įeina į visuomenės vartojimo fondą ir turi piniginę išraišką. Socialinės visuomeninės paslaugos yra racionalios vartojimo struktūros elementas. Vienos jų daugiausia tenkina buitinius poreikius, o kitos jų socialines ir kultūrines reikmes.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šios paslaugos svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimus savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį, socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.
- Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiosios socialinių paslaugų teikimo.
- Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrosios socialinės paslaugos nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose.
Remiantis L. Žalimienė, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes:
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą.
- Rizikos grupės.
- Kitos klientų grupės.
Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį:
- Bendrosios ir specialiosios paslaugos.
- Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi. Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau šios paslaugos pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą.
- Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Ši klasifikacija svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.
Pagal socialinių paslaugų steigėją:
Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Socialinių Paslaugų Valdymas ir Reglamentavimas
Socialinių paslaugų valdymą Lietuvoje vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskričių viršininkų administracijos bei savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Valstybės ir savivaldybių esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus.
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas. Ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais.
Organizuojant paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo. Dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t.y. retų, brangių paslaugų organizavimu.
Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims.
Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje. Socialinių paslaugų organizavimas ir teikimas remiasi šiais principais:
- Decentralizacijos
- Planavimo
- Deinstitucionalizacijos
- Bendradarbiavimo
- Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
- Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
- Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinių paslaugų rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
- Žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvoje socialines paslaugas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia.
Remiantis 2003 - 2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijos formos organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos. Regioniniu lygmeniu - savivaldybių tarybų patvirtinti dokumentai.
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Konstitucijos 39 straipsnis teigia, kad „valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“. Konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad „valstybė laiduoja piliečiams teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą.
Šis įstatymas apibūdinamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę. Vėliau socialinių paslaugų plėtrai ir atsiradus didelei socialinių paslaugų įvairovei, tapo svarbu apibrėžti ir susisteminti atskiras paslaugų rūšis ir įstaigos tipus. Tuo tikslu, 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka. Kataloge pateikiama bendrosios ir specialiosios paslaugos klasifikacija.
tags: #socialiniu #paslaugu #sistema #rinkos #salygomis