Socialinės paslaugos Lietuvoje yra viena iš svarbiausių socialinės apsaugos sistemos dalių, įgyjanti vis didesnę reikšmę. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi ir padėti jam gyventi savarankiškai, užtikrinant jo dalyvavimą visuomenės gyvenime.
Socialinių paslaugų samprata ir klasifikacija
Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis Lietuvoje atsirado XX a., kai pradėjo skirtis socialinės paramos sistemos įstatyminiai ir administraciniai aspektai. 1991-1998 m. laikotarpis yra laikomas kiekybiniu socialinių paslaugų plėtros periodu, kai sparčiai plito įvairaus pobūdžio socialinių paslaugų įstaigos bei paslaugų asortimentas. Nuo 1998 m. prasidėjo antrasis etapas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas kokybei.
1994 m. Socialinės paramos koncepcijoje socialinės paslaugos pirmą kartą buvo įteisintos Lietuvoje. Nustatyta, kad socialinė parama teikiama trimis pagrindiniais būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. Socialinių paslaugų įstatymas apibrėžė socialines paslaugas kaip pagalbą nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Šiandien socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį (2006 m.).
- Bendrosios socialinės paslaugos - teikiamos asmenims ar šeimoms, kurių gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu gali būti ugdomi ar kompensuojami paslaugomis be nuolatinės specialistų pagalbos. Jos skirtos padėti gyventi savarankiškai savo namuose ir išvengti specialiosios pagalbos.
- Specialiosios socialinės paslaugos - teikiamos asmenims ar šeimoms, kurių gebėjimai savarankiškai funkcionuoti yra smarkiai riboti. Tokios paslaugos dažniausiai teikiamos globos tikslais stacionariose globos įstaigose, reabilitacijos centruose, dienos globos įstaigose ar laikino gyvenimo vietose.
Be šios pagrindinės klasifikacijos, socialines paslaugas galima skirstyti pagal klientų grupes, teikiamų paslaugų pobūdį ar paslaugų teikėją. Tai leidžia geriau pritaikyti paslaugas skirtingoms tikslinėms grupėms.
Socialinių paslaugų klasifikacijos pagal klientų grupes
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Tai šeimos, kuriose yra vaikų nepriežiūra, asocialus elgesys ar patiriamas smurtas.
- Rizikos grupės - asmenys, kuriems reikalingos papildomos socialinės paslaugos.
- Rezidentinės (stacionarios) paslaugos - tai laikino apgyvendinimo paslaugos, teikiamos įstaigose, kur asmenys nuolat gyvena ir neturi kitos gyvenamosios vietos.
- Bendruomeninės paslaugos - apima pagalbą namuose, dienos globos, prevencines vaikų ir šeimų paslaugas, gestų kalbos vertėjų paslaugas ir kt.; teikiamos asmenims, turintiems savo namus ir nuolat gyvenantiems bendruomenėje.
Socialinių paslaugų teisės aktai ir reglamentavimas
Socialinių paslaugų teisinis reguliavimas Lietuvoje grindžiamas įvairaus lygio dokumentais: įstatymais, poįstatyminiais aktais, normomis, standartais, veiklos nuostatais, tarptautinėmis sutartimis ir konvencijomis. Pagrindinis šalies dokumentas, įtvirtinantis socialinių paslaugų teikimo nuostatas, yra 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje konstituciškai saugoma ir globojama šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė (38 straipsnis).
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Pirmasis specializuotas teisės aktas, pažymėjęs socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 m. Socialinės paramos koncepcija. Vėliau, 1996 m., priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, kuris apibrėžė socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, atsakomybę už jų teikimą ir finansavimo principus. Šis įstatymas yra rėminė teisinė bazė, kuri reglamentuoja socialinių paslaugų organizavimą ir teikimą Lietuvoje.
2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas, kuriame išsamiai aprašomi socialinių paslaugų teikimo principai, paslaugų rūšys, gavėjai ir naujos paslaugų organizavimo formos. Katalogas padeda susisteminti socialinių paslaugų įvairovę ir užtikrina jų kokybę bei prieinamumą.
Socialinių paslaugų administravimas Lietuvoje
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskričių viršininkų administracijos bei savivaldybės yra pagrindinės institucijos, atsakingos už socialinių paslaugų administravimą.
- Socialinės apsaugos ir darbo ministerija - vykdo socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas pagal Konstituciją, įstatymus ir teisės aktus, užtikrina paslaugų kokybę ir reglamentavimą.
- Apskritys - daugiausia koordinuoja specifinių, retų ir brangių paslaugų organizavimą tuo atveju, kai savivaldybės neturi pakankamų resursų ar kompetencijos spręsti tam tikrų socialinių paslaugų klausimų.
- Savivaldybės - atsakingos už socialinių paslaugų teikimą savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas.
Socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai apima decentralizaciją, planavimą, deinstitucionalizaciją, bendradarbiavimą, atvirumą bendruomenei, paslaugų prieinamumą, adekvatumą ir žmoguje skatinimą - sudaryti sąlygas asmeniui aktyviau rūpintis savimi bei skatinti jo savipagalbą.
Socialinių paslaugų teikėjai ir jų funkcijos
Socialinių paslaugų įstaigų steigėjai Lietuvoje gali būti valstybė, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Šios įstaigos gali turėti biudžetinės ar viešosios įstaigos statusą. Kiekviena organizacija pagal savo kompetenciją teikia įvairaus pobūdžio socialines paslaugas atsižvelgdama į asmenų poreikius ir teikdama paslaugas pagal nustatytus standartus bei kriterijus.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Socialinių paslaugų poreikio statistika ir plėtros tendencijos
Lietuvos mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad socialinių paslaugų poreikis nuolat didėja, o jų teikimui sunkiai užtikrinamas tiek kiekybinis, tiek kokybinis pakankamumas. Tyrimai savivaldybėse, ypač Vilniaus rajone, parodė, kad būtina tobulinti socialinių paslaugų administravimą, kad paslaugų gavėjai gautų ūgtį kokybiškas ir prieinamas paslaugas.
Remiantis Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos 2003-2004 m. tyrimu, didžiausias dėmesys skiriamas pagyvenusiems ir seniems žmonėms, kurie yra pagrindinė socialinių paslaugų gavėjų dalis.
| Socialinių paslaugų kryptis | Numatomos priemonės |
|---|---|
| Privilegija pagyvenusiems žmonėms | Socialinių paslaugų plėtros prioritetai ir kryptys Vilniaus rajone |
| Efektyvus socialinių paslaugų administravimas | Strategijos kūrimas, planavimas ir programų įgyvendinimas |
| Kokybės gerinimas | Paslaugų standartų nustatymas ir patikrinimas |
| Paslaugų prieinamumo didinimas | Bendruomeninių paslaugų plėtra, prevencinių paslaugų teikimas |
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
tags: #socialiniu #paslaugu #pletojimo #teisini #pagrinda #sudaro