Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijų formos, yra reglamentuojamos įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos, regioniniu lygmeniu - savivaldybių tarybų patvirtinti dokumentai.
Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldyvėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą, laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.
Socialinių paslaugų samprata ir įsigalėjimas
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinių paslaugų samprata formavosi per socialinės paramos teikimą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, ieškant efektyvesnių paramos organizavimo būdų. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu.
Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų.
Pagrindiniai tikslai ir klasifikacija
Tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti. Atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje. Teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį, socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrosioms socialinėms paslaugoms nepakanka.
Remiantis L. Žalimiene, socialinės paslaugos pagal pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinių paslaugų teikėjas.
Socialinių paslaugų tipai ir teikėjai
Pagal klientų grupes: probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų, rizikos grupės ir kitos klientų grupės.
Pagal teikiamų paslaugų pobūdį: bendrosios ir specialiosios paslaugos; rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos; stacionarios ir nestacionarios paslaugos.
Pagal steigėją: valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Socialinės gerovės sistema ir jos valdymas
Socialinės paslaugos organizavime ir teikime dalyvauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskritys ir savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Principai ir teisės bazė
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai: decentralizacijos, planavimo, deinstitucionalizacijos, bendradarbiavimo, atvirumo bendruomenei, prieinamumo, adekvatumo, žmoguje skatinimo.
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvoje socialines paslaugas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Teisinis reglamentavimas
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992). Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 m. patvirtinta Socialinės paramos koncepcija. 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, teikėjus ir gavėjus, santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Taip pat 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas, kuriame išsamiai apibrėžiami pagrindiniai tikslai, atvejai, principai, gavėjai ir teikėjai, naujos organizavimo formos bei paslaugų gavimo tvarka.
Praeities įrodymai ir praktiniai žingsniai gavėjams
Šiuolaikiniam gavėjui svarbu žinoti, kaip inicijuojamas paslaugų gavimas. Pirmiausia asmuo ar jo globėjas kreipiasi į savivaldybės Socialinės paramos skyrių ir užpildo SP-8 formą. Socialinis darbuotojas įvertina asmens socialinių paslaugų poreikį ir paruoš poreikio vertinimo formą. Jei reikia, siunčiama į dienos centrą ar Globos namus, o siuntimas galioja 30 kalendorinių dienų. Jei vietų nėra, pradedama eilė ilgalaikei globai valstybės globos namuose, o Departamentas prižiūri eilių formavimą ir žingsnius.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Praktiniai pavyzdžiai ir duomenys apie paslaugų teikimą
Socialinės paslaugos, teikiamos laikantis kataloge nustatytų reikalavimų, gali būti finansuojamos iš savivaldybės arba valstybės biudžeto. Vaikų globos atveju taikomos specifinės procedūros ir principai, o paslaugos teikiamos siekiant užtikrinti saugią ir sveiką vaikų ugdymosi aplinką bei palaikyti jų socialinius ryšius su šeima ir visuomene.
Siekiant užtikrinti teisių apsaugą ir skaidrumą, įstaigos skelbia teikiamas paslaugas, jų kainas ir planuojamą vietų skaičių, o darbuotojų pareigybių sąrašą nustato ministerija. Taip pat svarbu, kad įstaigoje dirbtų specialistai, tokie kaip socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai ir kt., o sielovados paslaugos teikiamos tik turint leidimą ar siunčiant konkrečią bendruomenę.
Galutiniai gavėjai turi teisę į integruotą pagalbą ir koordinuotą paslaugų teikimą, o sprendimai dėl paslaugų skyrimo priimami vadovaujantis nustatyta įstatymo tvarka ir procedūromis.
tags: #socialiniu #paslaugu #asmenys