Socialinės studijos išlieka prieštaringa moksline sritimi. Skirtingai nuo gamtos mokslų, socialiniams mokslams yra sunkiau pritaikyti vyraujančius mokslinius kriterijus. Apibrėžimų ir interpretacijų skirtumai „mokslo“, „tyrimų“ ir „studijų“ atvejais yra tiesiogiai susiję su nevienareikšmiu mokslinio tyrėjo vaidmeniu, ypač siekiant suprasti socialinę tikrovę.
Socialinių mokslų branda paprastai vertinama objektyvumo ir racionalumo kontekste. Tačiau nesibaigiantys epistemologiniai debatai gali prarasti savo vertę, jei nebus atsigręžta į mokslininką kaip į žmogų, tiriantį kitus žmones. Mokslo filosofija daugiausia koncentruojasi į žinojimo augimą, ignoruodama socialinį kontekstą ir jo įtaką tyrimams. Šiame straipsnyje aptariamas socialinio mokslininko darbo problemiškumas, išlikęs nuo socialinių mokslų institucionalizacijos pradžios XX a. pirmojoje pusėje.
Šiame darbe nagrinėsiu teiginį, kad socialiniai mokslai gali ir turi būti “vertybiškai neutralūs”.
Iškyla sudėtinga objektyvumo problema: natūralistai kelia objektyvumo reikalavimą su imperatyvumo sąlyga, kurio rezultatas - vieningos formos priežastinis paaiškinimas. Tuo tarpu hermeneutikai vadovaujasi intersubjektyvumu ir prasminga tvarka, kurią jie supranta tik iš vidaus ir dėl ko yra dažnai apkaltinami reliatyvizmu, t.y. subjektyvizmu. O tai reikštų, jog jie nėra objektyvūs kaip tai yra priimtina gamtos mokslams, kurių atradimai yra objektyvios tiesos ieškojimo objektyvūs rezultatai.
“Jei supratimas negali pasiūlyti nieko daugiau, tik subjektyvius arba intersubjektyvius rezultatus, visas hermeneutinis projektas pasmerktas reliatyvizmui”.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Faktai ir vertybės
Jei socialinis mokslas būtų pateikiamas tik kaip natūralistinis (iš vidaus), tai faktų ir vertybių atskyrimas būtų mažai įtikinamas vien jau dėlto, kad faktai ir vertybės šiuo aspektu yra lyg dvi priešpriešos, kurios nors visuotinai pripažintos, yra aiškinamos skirtingais argumentais.
M.Condorcet optimistiškas teiginys, kad “tiesa, dora ir laimė yra susieti neišardomo ryšio” , nors ir atrodo naivokai, tačiau jo požiūrio laikymasis, kad “mokslo pažangos kelias yra ir dorovinės pažangos kelias” grindžiamas pakankamai racionaliais argumentais etikos atžvilgiu, o tai adekvačiai atitinka ir ankstesnes racionalizmo ambicijas ir naują empirizmą.
Vertybinis neutralumas ir vertybinis angažuotumas
Autoritetingai, socialiniai mokslai remiasi klasikine Weberio vertybinio nepriklausomumo ir vertybinio propagavimo priešprieša, kaip aktualia ir įtaigia koncepcija, kuri mokslinio tyrimo procesą skirsto į tris fazes: pradinę, galutinę ir tarpinę.
Pradinėje fazėje yra atrenkamos tyrimų temos, kurios gali būti pačios įvairiausios, kur lemiami atrankos veiksniai visuomet vertybiniai, nes būtent jie ir išreiškia pačio socialinio teoretiko arba žmogaus, užsakiusio tokį tyrimą - įsitikinimus. Nuo vertybių priklauso ir tyrimų rezultatai, o tai kas su jais bus daroma, priklausys nuo kieno nors vertybinio sprendimo, bet ne būtinai nuo paties socealinio teoretiko.
Tarpinėje fazėje, kuri gali būti vertybiškai neutrali, mokslininkui, kaip mokslininkui, pasak Weberio, rūpi tik faktai ir aiškinimai ir visai nesvarbu prie ko jie vestų. Šiuo atžvilgiu, mokslininkui labai sunku išlikti neutraliu atliekant tokius tyrimus. Pats mokslas nenurodo mokslininkams jokių moralinių apribojimų, išskyrus tik vieną - iškreipti tiesą.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Šis požiuris yra oficialus, tačiau kaip ir kiekvienoj teorijoj, taip ir čia kyla klausimų, kurių tris svarbesni ir bus aptariami. tai :
- vertybės socealiniuose moksluose;
- vertybės ir teorinis angažavimas ir
- Vertybės socealiniuose moksluose.
Opesni klausimai
Vertybės turi būti socealinių mmokslų dėmesio centre, nes yra teiginys jog prasmė yra “specifinė gyvenimo ir istorinio pasaulio kategorija”. Vadinasi, norint suprasti žmonių veiksmus reikia atsižvelgti į jų vertybes.
Skirtingi individai gali įvairiai vertinta tas pačias situacijas, todėl soceliniai teoretikai turi vertinti teikiamas interpretacijas, bet ne vien būti tik metraštininkais. Bet aiškinimas ir supratimas jiems kelia tas pačias problemas, kaip ir socealinių vaidmenų atlikėjams. Stebėtojas ne visada žaidime mato daugiau, nei stebėtojas.
Vertybinis ir teorinis angažavimas
Pragmatizmas bando įtikinti, jog protas yra visada aktyvus, sprendžiant hipotezių priėmimo, modifikavimo ar atmetimo klausimus, kad nėra nei faktų, nei interpretacijos, todėl vien logika ir patyrimas negali teikti to, kuo galėtume racionaliai tikėti. Vertybiniai sprendimai apima visa, kas laikoma pažinimu. Nuo įsitikinimų kilmės priklauso, kaip pasirenkam ir apibrėžiam atitinkamas sąvokas, kaip jas taikome ir kaip jungiame į visumą įvairias interpretacijas.
Faktų ir vertybių priešstato šalininkai dažniausiai teigia, kadangi etikoje nėra objektyvumo, moksliniai teiginiai negali būti objektyvūs ir kartu implikuoti moralines išvadas.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Reliatyvizmas etikoje?
Sakydamas, kad “tiesąa, dorą ir laimę sieja neišardomas rišys”, Condorcet neabejojo, kad dora gali būti mokslinio tyrimo objektas. Etiką galima laikyti pažinimo sritimi, kur sprendžiami gyvenimo gerinimo tiek individualių, tiek kolektyvinių ligmenų uždaviniai. Condorcet nuomone, etika yra proto agrokultūra.
Yra etikos teorijų, kurios bando išsaugoti objektyvumo ir racionalumo principą nekreipdamos dėmesio į įprastinę, tradicinę objektyvios moralės tvarkos idėją. Dvi iš jų yra svarbios socealiniuose moksluose.Tai yra utilitarizmas ir Kanto pareigos etika. Utilitarizmas siūlo žmogaus gerovės teoriją, grindžiamą objektyviomis žmogaus prigimties savybėmis, o Kantas siūlo objektyvę pačios moralės analizę.
Galima teigti, jog utilitaristai pripažysta pačių vertybių reliatyvumą, bet po pateikia preferencijų tenkinimo mokslą. Kantininkai nepripažysta vertybių reliatyvumo, bet nesiūlo iir konkretaus moralės kodekso ar specifinės politinės konstitucijos. Yra ir kitokių filosofijos koncepcijų tačiau šios dvi tebėra įtakingos socialiniams mokslams.
Šiuo metu vyrauja nuostata, jog mokslas reiškinius gali aprašyti, interpretuoti, bet negali jų teisinti. Mokslininkai gali turėti specifinių preidermių atrasdami, ar sukurdami savo išradimus, turi numatyti tų išradimų galimas pasekmes; tačiua viena iš šių priedermių šalinti iš paties mokslo vertybinius sprendimus.
Socealiniai mokslai paprastai remiasi Weberio vertybinio neutralumo arba nepriklausomumo ir vertybinio angažuotumo priešprieša, pateikta Socealinių mokslų metodologijoje (1904). Socealiniai veikėjai, turi teorijų apie save pačius, socealinį pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje, nors oficealus požiūris yra gana įįtaigus.
tags: #socialiniu #mokslu #objektyvumas