Emilis Diurkheimas (Émile Durkheim) yra vienas iš prancūzų sociologijos klasikų, kurio įtaka sociologijos mokslo formavimuisi buvo itin reikšminga. Vėliau sociologijos kaip akademinės disciplinos susiformavimui įtakingas buvo kitas prancūzų mokslininkas E.Durkheimas (1858-1917). Diurkheimas demontravo, kad socialinis kontekstas, kuriame gyvena individas, gali paaiškinti savižudybių skaičiaus dažnumą. Jis akcentavo dar ir tokį faktorių, kad savižudybės išaugdavo socialinių pokyčių ir krizių laikotarpiais. Tokias socialines sąlygas jis pavadino anomija. Anomija literatūriškai reiškia normų nebuvimą.
Socialinių faktų supratimas pagal Durkheimą
Prancūzų sociologijos klasikas Emilis Durkheimas savižudybes pasiūlė aiškinti per socialinių veiksmų įtaką. Nagrinėdamas oficialias savižudybių ataskaitas, Durkheimas pastebėjo, jog vienos žmonių kategorijos linkusios žudytis dažniau negu kitos. Daugumos sociologų nuomone, Durkheimo ,,Savižudybė” yra puikus sociologijos mokslo pavyzdys. Statistinė duomenų analizė tapo būdingu sociologijos mokslo bruožu. Diurkheimas teigė, kad ” prasmę socialiniai mokslai turi tuomet, kai jie siejami su praktika”.
Stebėjimo metodo vaidmuo socialiniuose tyrimuose
Stebėjimo metodas plačiai naudojamas ne tik socialiniuose moksluose. Jis atėjęs iš tiksliųjų mokslų. Pirmiausiai stebima bendra socialinė situacija, stebėjimas panaudojamas pradiniame socialinio tyrimo etape. Stebima bendra socialinė situacija, veiklos rūšys, taisyklės, normos (kiek jos oficialiai priimtos, kiek ne). Stebint individus socialinėse situacijose labai dažnai kreipiamas dėmesys į veiklos turinį, išorinius pasireiškimo rodiklius, per veiklą išryškėjusias savybes. Gali būti stebima veiklos struktūra - kaip ji atrodo iš šalies.
Stebėjimo tipai ir formalizavimas
Priklausomai nuo stebėjimo formalizavimo laipsnio skiriama struktūruotas ir nestruktūruotas stebėjimas. Struktūruotas stebėjimas - kuomet turime griežtą planą. Struktūruoto stebėjimo atveju naudojamas tyrimo planas, detaliai parengtas iš anksto. Nestruktūruotas stebėjimas - kuomet neturime griežto plano, tačiau stebima bendra socialinė situacija.
Stebėjimo metodas gali būti taikomas įvairiais lygiais ir formomis. Lindermann teigė, kad stebėjimas tai toks procesas kai stebėtojas dalyvauja sociologinėse situacijose su mokslinio stebėjimo tikslu. Vaitas tyrė italų emigrantų gyvenimą JAV tuo tikslu apsigyveno jų šeimose. Lenkų sociologai tyrė darbininkų vertybines orientacijas, įsidarbino gamykloje bendravo su darbininkais.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Dalyvaujantis ir nedalyvaujantis stebėjimas
Stebėjimo metodas skirstomas į dalyvaujantį ir nedalyvaujantį stebėjimą. Dalyvaujantis stebėjimas - tai tokia stebėjimo forma, kai tyrėjas įsijungia į socialinę situaciją. Toks dalyvavimas stebėjime kuomet stebimojo asmenybė nėra visiems žinoma. Priklausomai kaip dalyvaujama stebėjime, gali būti tokie įsijungimo į stebėjimą etapai: 1) prisitaikymas ir integracija, 2) aktyvus dalyvavimas su stebėtojo vaidmeniu, 3) pilnas identifikavimas su grupele. Nedalyvaujantis stebėjimas - kai tyrėjas lieka nuošalyje ir neįsitraukia į socialinę veiklą.
Dalyvaujančio stebėjimo trūkumai
Dalyvaujančio stebėjimo trūkumai: stebėtojo įtaka elgesiui, reikšmingumo ir objektyvumo praradimas, sunkumas atskirti stebėtojo ir grupės nuostatas. Prie eksperimento trūkumų taip pat priskiriami tokie, kaip eksperimentatoriaus įtaka eksperimento rezultatams. Sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu yra vienodos. Sudarant tiriamųjų grupes labai sunku yra užtikrinti, kad grupės visiškai sutaptų.
Stebėjimo struktūra: struktūruotas ir nestruktūruotas
Struktūruoto stebėjimo atveju naudojamas tyrimo planas, detaliai parengtas iš anksto. Nestruktūruotas stebėjimas - kuomet neturime griežto plano, tačiau stebima bendra socialinė situacija. Struktūruotame stebėjime paprastai imamasi griežtų įrašų, standartizuotų formų, o nestruktūruotame - platesnių aprašymų ir laisvesnės registracijos.
Socialinio tyrimo procesas ir vieta stebėjimo metoduose
Socialinio tyrimo procesas, jo struktūriniai elementai ir etapai. Socialinis tyrimas turi savo specifiką, logiką ir struktūrinius elementus. Socialinio tyrimo procese išskiriami du lygiai: empirinis ir teorinis. Parengiamasis etapas prasideda tyrimo sumanymu ir tyrimo problemos suformulavimu. Tyrimas prasideda nuo probleminės situacijos suvokimo, t.y. žinojimo apie žmonių poreikius ir nežinojimo kaip juos patenkinti. Nuo problemos sudėtingumo priklauso tyrimo lygis. Tyrimas gali būti orientuotas į naujų žinių gavimą (teorinis) arba į praktiką (taikomasis).
Sąvokų operacionalizacija - empirinių indikatorių suradimas, kurie atspindi šią problemą. Parengiamajame etape vyksta mintinis aprašymas to objekto, kuris bus tiriamas. Išankstinis aprašymas susietas su įvairių veiksnių, ryšių išskyrimu. Išskiriami bendriausi veiksniai, įtakojantys tyrimo objektą, toliau - pagrindiniai bei šalutiniai veiksniai, taip pat tiesioginiai ir netiesioginiai.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Imties rinkimas ir atrankos būdai
Prieš pasirenkant imties tūrį paprastai atliekamas bandomąjį pilotažinį tyrimą. Tai vienas iš metodologinių apklausos kaip tyrimo metodo reikalavimų, bet kartu ir priemonė imties tūriui nustatyti. Atlikę bandomąjį tyrimą, pavyzdžiui nustatome, kad 70 proc. t - koeficientas, surandamas iš Stjudento pasiskirstymo lentelių, kuris parenkamas pagal tai, kokį patikimumą noriu gauti.
Dažniausiai reprezentatyvumas vertinamas pagal socialines demografines charakteristikas. Generalinę visumą kartais sunku apibrėžti, suvokti. Generalinės visumos atranka yra problematiška ir kiekvienu atveju sprendžiama konkrečiai. Atrankinei visumai suformuoti reikalingas atrankos pagrindas.
Tikimybinės atrankos būdai
- Paprastas - atsitiktinis. Iš populiacijos sąrašo atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius.
- Sisteminis arba mechaninis - tai paprasto arba atsitiktinio būdo modifikacija. Čia tiriamieji iš populiacijos sąrašo parenkami ne atsitiktinai, o pagal tam tikrą sistemą.
- Stratifikacinis arba sluoksniuotas - populiacija suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes.
Netikimybinės atrankos būdai
- Kvotinė atranka - atranka suformuojama pagal kvotą, pagal proporcijas iš generalinės visumos.
- Tikslinis grupių formavimas - tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia asmenis, kurie yra tipiškiausi tiriamojo požymio atžvilgiu.
- Sniego gniūžtės metodas - pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų, pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis.
Klausimynų ir eksperimentų ryšys su stebėjimu
Klausimyno sudarymo principai. Klausimyno pagrindas yra klausimas. Klausimai gali būti kelių tipų: faktiniai, atviri, uždari klausimai ir t.t. Faktiniai klausimai suteikia informaciją apie respondento socialinę aplinką. Klausimų turinys yra svarbus aspektas sudarant klausimynus. Uždari klausimai yra paprasti ir juos lengva atsakyti, tačiau jie gali įtakoti tam tikras paklaidas. Atviri klausimai - kuomet respondentas pats pateikia atsakymo variantą.
Eksperimentinė situacija yra taip suformuojama, kad nepriklausomąjį kintamąjį kontroliuoja mokslininkas ir tiesiogiai stebi jo poveikį priklausomam kintamajam. Lauko eksperimentas ir laboratorinis eksperimentas - dažnai sociologai atlieka eksperimentus specialiai tam įrengtose laboratorijose su dvipusiais veidrodžiais, audio ir video aparatūra. Tipišku laboratorinio eksperimento atveju subjektai yra prašomi atlikti tam tikrą veiksmą ar užduotį. Laboratorinis eksperimentas yra naudingas ta prasme, kad leidžia tyrėjui kontroliuoti priklausomąjį kintamąjį. Tačiau laboratoriniai eksperimentai dažnai peikiami, kaip sukuriantys dirbtinę aplinką, esantys nenatūralūs.
Durkheimo savižudybių tipologija ir jos ryšys su socialiniais faktais
Prancūzų sociologijos klasikas Emilis Durkheimas savižudybes pasiūlė aiškinti per socialinių veiksmų įtaką. Jis išskyrė keturias pagrindines savižudybių rūšis:
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
| Tipas | Priežastis / socialinis mechanizmas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Egoistinė savižudybė | Menka socialinė integracija; individas atskirtas nuo kitų arba silpnai susijęs su grupe. | Vienišiai, asmenys be stabilios socialinės paramos; santuoka gali būti apsauginis veiksnys. |
| Anominė (anoniminė) savižudybė | Socialinės reguliacijos stygius; normų praradimas dėl staigių socialinių pokyčių. | Stiprūs socialiniai pokyčiai, ekonominės krizės. |
| Altruistinė savižudybė | Pernelyg didelė integracija; asmens interesai sudedami ant aukštesnio grupės ar visuomenės gėrio. | Japonų kamikadzės, kai kurios religinės aukos, islamo teroristiniai savižudžiai. |
| Fatalistinė savižudybė | Pernelyg griežta socialinė reguliacija; visuomenė per daug kontroliuoja individą. | Ekstremalios kontrolės sąlygos, kur asmens laisvė visiškai apribota. |
Socialinių faktų stebėjimo taisyklės ir metodologinės gairės
Diurkheimas teigė, kad socialiniai faktai turi būti tiriami kaip dalykai (faits sociaux) - jie egzistuoja nepriklausomai nuo individų sąmonės ir turi objektyvias savybes, kurias reikia nustatyti per sistemingą stebėjimą ir analizę. Stebėjimas šiuo kontekstu tampa esminiu instrumentu socialinių faktų identifikavimui, aprašymui ir įvertinimui.
Stebėjant socialinius faktus svarbu: 1) aiškiai apibrėžti empirinį objektą (pavyzdžiui, narkotikų vartotojai) ir teorinį objektą (problema, pvz., narkotikų naudojimas); 2) atlikti tinkamą imties parinkimą; 3) naudoti struktūruotus ir (ar) nestruktūruotus stebėjimo planus, atsižvelgiant į tyrimo tikslą; 4) kombinuoti stebėjimą su kitais metodais (klausimynais, eksperimentais, statistine analize) siekiant didesnio duomenų patikimumo.
Stebėjimo vieta platesniame sociologiniame kontekste
Socializacija - yra procesas, kurio metu individas išmoksta socialiai priimtų elgesio normų. Socializacija prasideda individo gimimo metu ir trunka visą gyvenimą. Socializacija yra palaikoma tų, kurie jau yra socialinės sistemos nariais. Dauguma mokslininkų ypač akcentuoja lyčių vaidmenų socializaciją vaikystėje. Vaikas, mokydamasis kalbėti, galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes - jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis.
Analizuojant socialinius faktus svarbu suprasti socialinės tvarkos perspektyvas, struktūriniame funkcionalizme atkreipiamas dėmesys, kad kiekviena visuomenės struktūra turi tam tikrą funkciją ir įtakoja stabilumą ar destabilizaciją. Diurkheimo darbas pabrėžia, jog socialinis kontekstas ir institucijos lemia individualų elgesį ir visuomeninius reiškinius.
Praktiniai rekomenduojami žingsniai tyrėjui, taikančiam stebėjimą pagal Diurkheimą
- Aiškiai suformuluoti tyrimo problemą ir pasirinkti teorinį bei empirinių duomenų objektus.
- Atlikti parengiamąjį etapą: sąvokų interpretacija, operacionalizacija, hipotizių formulavimas.
- Pasirinkti tinkamą imties metodą: tikimybinė arba netikimybinė atranka pagal tyrimo tikslus.
- Parengti stebėjimo planą: struktūruotas arba nestruktūruotas, nustatyti stebėjimo instrumentus ir protokolus.
- Derinti stebėjimą su kitais metodais (klausimynais, eksperimentais, statistine analize) duomenų patikimumui užtikrinti.
- Atlikti analizę, lyginant stebėtus socialinius faktus su teoriniais kriterijais; jei hipotezė neatitinka stebimų faktų ji yra keičiama.
Diurkheimas demonstravo, kad socialiniai faktai ir jų analizė per tinkamai atliktą stebėjimą ir statistinę analizę leidžia paaiškinti sudėtingus visuomenės reiškinius, pavyzdžiui, savižudybių paplitimą įvairiose socialinėse grupėse. Jo požiūris skatina sociologinį tyrimą derinti su praktika, o stebėjimas - laikyti esminiu instrumentu socialinių faktų atskleidimui.
tags: #socialiniu #faktu #stebejimo #taisykles