Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje nuolat vyksta pokyčiai darbo rinkoje ir socialinėje sferoje, socialinis užimtumas tampa vis aktualesne tema. Socialinės paslaugos - tai socialinių darbuotojų teikiamos socialinės ir buitinės pagalbos paslaugos asmenims (šeimoms), kurie dėl amžiaus, negalios, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturi, neįgijo arba prarado gebėjimą savarankiškai rūpintis savimi, savo šeimos nariais ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra socialinis užimtumas, kokios jo formos egzistuoja ir kodėl jis yra svarbus šiuolaikinėje visuomenėje.
Socialinio užimtumo apibrėžimas ir reikšmė
Socialinis darbuotojas - asmuo, dirbantis socialinį darbą. Socialinė priežiūra - asmeniui (šeimai) teikiama specialistų pagalba, apimanti socialinės įtraukties didinimą, asmens (šeimos) socialinių įgūdžių ir gebėjimų pasirūpinti savimi (šeima) ugdymą. Socialinių paslaugų įstaiga - socialines paslaugas teikiantis Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigęs juridinis asmuo ar kita organizacija, jų padalinys, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Supervizija - darbuotojų ir (ar) socialinių paslaugų įstaigų konsultavimas profesinių santykių klausimais, siekiant tobulinti darbuotojų profesinę kompetenciją ir (ar) socialinių paslaugų įstaigos veiklą. Supervizija gali būti vykdoma individualiai arba grupėse.
Socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko (Otto von Bismarck, 1815-1898) pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius.
Didelis rinkos greitis ir nenutrūkstamas reagavimas į smarkiai kintančius rinkos dalyvių poreikių, technologinių atradimų, politinių-ekonominių sąlygų pokyčius, nulėmė ir didesnę atsiradusių užimtumo formų bei susitarimų įvairovę, kurioje ryškėja tam tikra skirtis tarp tradicinių užimtumo formų ir naujų.
Taip pat skaitykite: Kas yra socialinis užimtumas?
Tradicinėmis įprastai laikomas toks užimtumas, kurį apibūdina nuolatinio darbo sutartis, fiziškai apibrėžta darbo vieta, pastovus grafikas, pastoviai gaunama alga, mokami mokesčiai valstybei ir atitinkamai gaunama grąža per socialinę apsaugą ar kitas valstybės organizuojamas paslaugas. Naujosios užimtumo formos dažniausiai neturi dalies ar visų šių bruožų ir pasižymi didele kaita, nepastoviu grafiku, darbo valandomis ir užmokesčiu, projektiniais darbais, terminuotomis, laikinomis sutartimis, mažesniu mokestiniu apmokestinimu ir atitinkamai gaunama mažesne socialine apsauga bei ribota prieiga prie socialinių paslaugų.
Pagrindiniai tokio užimtumo bruožai yra didesnis socialinis nesaugumas ir ekonominis nestabilumas bei menkesnės socialinės garantijos „tradicinio“ užimtumo atžvilgiu. Praktiškai visi prekariatą tyrinėjantys autoriai kalba apie didėjantį žmonių ekonominį, socialinį bei psichologinį pažeidžiamumą kylantį dėl prekariško užimtumo plėtros.
Jie prekarizuotą darbą daugiausiai sieja su darbo rinkoje patiriamais sunkumais bei menkstančiu gerovės valstybės vaidmeniu. Šioje situacijoje tampa svarbi dvejų elementų sinergija - darbo rinkos ir nacionalinės valstybės vykdomos sveikatos, užimtumo, socialinės bei švietimo politikos.
Šių elementų principu remdamasis konceptualų prekariško užimtumo konceptą pasiūlė mokslininkas Olsthoorn (2014). Ko gera, detaliausiai prekariško užimtumo bei prekarizuotų pajamų teoriją išvystė ekonomistas-sociologas Standingas (Standing, 1999, 2011).
Standigas prekariato sampratą apibūdina naudodamasis septyniais su užimtumo saugumu susijusiais principais, kuriuos socialdemokratai, darbo partijos ir profsąjungos po II pasaulinio karo siekė įtvirtinti politiniais sprendimais formuodami viduriniai klasei naudingą industrinį pilietiškumą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Deja, kaip pastebi prekariato tyrėjai, visi šie principai XX a. antroje pusėje, kai politinėje dienotvarkėje įsigalėjo neoliberalus požiūris, neteko politinio palaikymo.
Užimtumo saugumo principai
Standigas išskiria septynis užimtumo saugumo principus, kurie padeda apibrėžti prekariato sampratą:
- Darbo rinkos saugumas (angl. labour market security) - makro lygmeniu tai įkūnijo vyriausybės įsipareigojimą sudaryti sąlygas kiekvienam gyventojui turėti darbą ir adekvačias pajamas.
- Užimtumo saugumas (angl. employment security) - apsauga nuo savavališko atleidimo, įdarbinimo ir atleidimo procesų reguliavimas, darbdavių atsakomybės įtvirtinimas, kai nesilaikoma susitarimų ir taisyklių susijusių su darbu.
- Tarnybos saugumas (angl. job security) - užtikrinamos socialinės ir ekonominės galimybės kilti karjeros laiptais, kelti kvalifikaciją, socialinį statusą ir didinti pajamas.
- Darbo saugumas (angl. work security) - garantuojama apsauga nuo nelaimingų atsitikimų ir ligų, per saugumo, šeimos sveikatos sistemų reguliavimą, darbo laiko kontrolę (darbo valandų skaičius, viršvalandžių politika, naktinio ar pamaininio darbo politika).
- Užimtumo reprodukcijos/Įgūdžių reprodukcijos saugumas (angl. employment and skill reproduction security) - fundamentalių žmogaus teisių kurti šeimas, gauti vaikų priežiūros / ugdymo / mokymo, sveikatos paslaugas užtikrinimas ir galimybių kelti savo kvalifikaciją, tobulinti senus ar įgyti naujus gebėjimus bei panaudoti juos darbe sudarymas.
- Reprezentacinis saugumas (angl. representation security) - galimybė turėti kolektyvinį, atstovaujantį darbuotojų interesus balsą ir juo efektyviai disponuoti siekiant apsaugoti savo teises (pvz., per profsąjungas, streikus ar kitas demokratines priemones).
- Pajamų saugumas (angl. income security) - užtikrintos, pastovios, pakankamos ir adekvačios pajamos, kurios būtų „apsaugojamos“ per minimalios vidutinės algos nuostatas ar progresyvius mokesčius, siekiant sumažinti pajamų nelygybę.
Pajamų saugumo struktūra
Kalbėdamas apie pajamas, Standingas naudoja socialinių pajamų struktūros teoriją. Pagal ją, jis pajamas suskaido į šešias dalis:
- Pačių individų sugeneruotos pajamos, kurios gaunamos gaminant, auginant, parduodant, mainant įvairias prekes ir gaminius bei teikiant paslaugas kitiems.
- Alga, gaunama iš darbo santykių.
- Parama, teikiama šeimos ar bendruomenės, kuri dažniausiai būna abipusė (žmogus gali būti remiamas ir remti kitus).
- Įmonių paskatinimai darbuotojams (priedai, apdovanojimai, kasmetiniai paskatinimai).
- Valstybės parama - įvairių valstybinių institucijų išmokos, pašalpos ar parama, kurią numato socialinės., švietimo ar sveikatos politikos priemones.
- Privačios įplaukos, kurias sugeba generuoti žmonės taupydami ir investuodami savo pajamas.
Kiekvienas asmuo šiomis pajamomis operuoja skirtingai, tad įvairiais gyvenimo periodais gali dominuoti vienokios ar kitokios pajamos, tačiau „socialinių pajamų“ užsitikrinimas naudojant skirtingus šaltinius garantuoja saugumą ir stabilumą, leidžia planuoti savo laiką ir kurti ateities perspektyvas.
Prekariato samprata ir socialinis kontekstas
Vis tik Standigo teoriją galima būtų priskirti prie prekariato tyrinėjimo krypties, kurioje mėginama kintančias užimtumo sąlygas sieti su platesniu socialiniu kontekstu. Šios krypties tyrėjų grupė prekariato situaciją tyrinėja ne tik per sąsają su užimtumu bei socialinėmis garantijomis, bet kalba ir apie asmeninį žmogaus gyvenimą - jo tapatumą, statusą, prekariško užimtumo poveikį santykiams su kitais žmonėmis, šeimos kūrimui, ateities ir laiko suvokimui.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Kitaip tariant, šalia prekariško užimto praktikų atsiranda ir prekariško gyvenimo būdo tyrimai, nes manoma, kad jie yra tampriai tarpusavyje susiję ir vienas kitą formuoja.
Štai Arne Lindeman Kalleberg (2009, 2011, 2018) teigia, kad dabartinė prekariato samprata skiriasi nuo tos, kuri buvo naudojama prieš ar iškart po II pasaulinio karo.
Sociologas teigia, kad, jei istoriškai ši samprata buvo vartojama siekiant apibūdinti sezoninius darbus ar tokius darbus, kurių trumpalaikė paklausa kildavo dėl nenumatytų darbo rinkos sąlygų, tai dabartinis prekariato konceptas turėtų būti suprantamas kaip reguliuojamų darbo santykių ir jų standartų nykimas, kuris nuosekliai plinta ir į kitus institutus - šeimos, draugystės, partnerystės, vaikų auginimo, santykių, bendruomenės.
Mokslininkai Shaun Wilson ir Nobert Ebert (2013) reaguodami į Kalleberg idėjas mano, kad prekariatas atspindi daugiau būseną (angl. state of being), nei aiškiai suvokiamą ir prisiimamą poziciją.
tags: #socialinis #uzimtumas #kas #tai