Socialiniai tinklai jau yra tapę neatsiejama šiuolaikinių žmonių gyvenimo dalimi. Jie unikalūs ir savo kalba. Tad pirmiausia apsibrėžkime, kaip šiame pokalbyje suprasime sąvoką „socialiniai tinklai“ ir kokia kalbos atmaina jiems būdinga.
Jeigu kalbėsime apie virtualiąją erdvę, socialiniais tinklais dažniausiai vadinamos įvairios interneto platformos, kuriose sudaromos sąlygos žmonėms bendrauti elektroninėmis priemonėmis. Socialiniuose tinkluose mezgant ryšius ir gyvuoja didžioji dalis elektroninės komunikacijos: čia kuriamas įvairiatemis skaitmeninis turinys, dalinamasi informacija ir emocijomis, reaguojama į kitų skelbiamą turinį, keičiamasi žinutėmis, pasitelkiant įvairius daugialypės terpės būdus: rašytinį ar sakytinį tekstą, taip pat vaizdinius ir garsinius elementus.
Socialiniuose tinkluose vartojama kalba - laisva, dažnai spontaniškai kuriama autentiškos raiškos forma. Autoriaus valia rinktis tokią raišką, kurią diktuoja jo turimų kalbos raiškos priemonių arsenalas, kalbos įgūdžiai ir kūrybinės paskatos. Ar tai bendrinė kalba? Gramatinis pagrindas - taip, o visumą galima vadinti socialinių tinklų kalbai būdinga laisvesne už bendrinę kalbą atmaina.
Dabartinė viešoji erdvė - daugiabalsė, pilna kalbinės įvairovės, nes tekstai skelbiami be tarpininkų. Žiniasklaida dažnai perskelbia socialinių tinklų įrašus, bet į jų raišką nesikiša, taigi į bendrinės kalbos valdas įsiterpia neredaguotos, autentiškos kalbos elementų ar ištisų tekstų. Tačiau socialiniuose tinkluose kiekvieno autoriaus valia rinktis tokią kalbinę raišką, kuri geriausiai atitinka jo paties sumanymus ir skonį.
Kasdienės kalbos išlaisvėjimas, tradicinių normų nepaisymas, kalbos variantiškumo didėjimas, nuolatinis leksikos ir stilistinių raiškos priemonių atsinaujinimas - visa tai matome socialiniuose tinkluose. Šie reiškiniai neabejotinai daugiau ar mažiau smelkiasi ir į kai kurias viešosios kalbos vartojimo sritis, kuriose anksčiau vyravo specialiai prižiūrima bendrinė kalba. Čia ir prasideda visas įdomumas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Tyrėjai piešia kelis galimus bendrinių kalbų raidos scenarijus. Vienas - bendrinės kalbõs vartojimo sritys ir funkcijos siaurėja. Stabiliausiai bendrinė kalba laikosi ten, kur kalba turi būti griežčiau reglamentuojama, t. y. teisės, administravimo, mokslo srityse. Pagal antrą panašiai besirutuliojantį scenarijų pati bendrinė kalba transformuojasi, tampa vis labiau variantiškesnė ir vis mažiau reguliuojama. Trečias, gerokai retesnis scenarijus - bendrinė kalba netenka prestižiškumo, ir kalboje gyvuojančios įvairios atmainos tampa lygiavertės.
Artėja Socialinių Tinklų Pabaiga? (Kodėl Parduosiu META)
Kol egzistuoja įvairiakalbė ir įvairiatarmė valstybė ir esama aiškaus poreikio turėti visiems suprantamą, sąmoningai tvarkomą, civilizacijos išaugintą kalbos formą, tol norminė atmaina nepraras savo vertės. Socialinių tinklų kalba neišvengiamai susijusi su žargonu, slengu, svetimžodžiais, naujadarais, pertarais etc. Būtų keista, jei kasdienė, laisvoji kalba būtų normiškai sterili. Nesuprastume, kokiu laiku gyvename, užtvertume kelią kalbai atsinaujinti, prarastume daugybę raiškos galimybių, kurias pagrįstai riboja pagal savo funkcijas ir savo vietoj vartojama bendrinė kalba.
Nėra keista, kad prestižiškesnė anglų kalba daro pastebimą poveikį viešajai vartosenai. Socialiniai tinklai nemažai prisideda prie anglybių sklaidos. Stumiama iš įprastų pozicijų, lietuvių kalba tampa ne tokia funkcionali, daro pasenusios, atsilikusios įspūdį. Ten, kur galėtų būti lietuviška raiška (nerandi tinkamo žodžio - gebėk pasidaryti), sklinda angliškos frazės.
Tačiau socialinių tinklų bendravimas įdomus ir tuo, kad čia stipriau nei kitose gyvenimo srityse veikia kalbos normų savireguliacija. Socialiniuose tinkluose, jeigu imsime specialiai kuriamą didesnės apimties turinį, gãlimos kelios kalbinio santykio su numanomais adresatais strategijos.
Pirmuoju atveju neturima tikslo kur nors auditoriją nuvesti, kaip nors ją paveikti, paprasčiausiai sukuriama jai pačiai būdinga aplinka. Antruoju atveju gerbėjų būrį auginantys įtakdariai, tinklalaidžių vedėjai, siekiantys skleisti savo idėjas, stengiasi būti laipteliu aukščiau už auditoriją ir nepastebimai klausytoją ar žiūrovą priverčia įtikėti: noriu būti panašus į juos. Be to, kuo auditorija platesnė ir neapibrėžtesnė, tuo kalbinė raiška turi būti aiškesnė, vadinasi, reikalauja daugiau atidumo: ne specifinio slengo ar socialinio bei profesinio žargono, ne gramatiškai sujauktų sakinių ar didelių nemotyvuotų rašybos, skyrybos, tarties nukrypimų nuo visuotinai priimtų normų.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Gal ir atrodytų keista, bet įsigalėjęs stereotipas „tarmės nyksta“ turi tik dalį tiesos. Kitaip tariant, stipresnės patarmės, kurios telkiasi apie didžiuosius centrus, „suvalgo“ mažesnes. Žinoma, tai lemia vidinė migracija, darbo paieškos stambesniuose centruose. Taip pat - visiems prieinama viešoji komunikacija, nes raštas ar šneka, kai adresatas neapibrėžtas, verčia rinktis subendrintas, daugeliui suprantamas raiškos priemones.
Kita vertus, pastebima, kad žmonės ima branginti vietos šnektas, ieško jose įkvėpimo net savo verslams. Ir tai labai gerai, nes toks nusiteikimas stiprina lietuvių kalbos šaknis, įlieja į vartoseną autentikos ir palaiko natūralią, žmogaus kuriamą kalbą. Tai yra atsvara automatiškai ar pusiau automatiškai generuojamam ir visa ką niveliuojančiam kalbos srautui.
Socialinių tinklų burbuluose, kuriuose vyrauja substandartas, rečiau - bendrinė kalba, tarminės kalbos intarpų pasitaiko pavieniais atvejais. Tokių tarminių įrašų, replikų paskirtis - paryškinti jų autorių tapatinimąsi su kuria nors tarme.
Socialinių tinklų kalba susijusi ir su nesantaikos, neapykantos kalbinėmis išraiškomis, dažnai keliančiomis grėsmę ir ne taip jau lengvai identifikuojamomis. Mano požiūris paprastas: tai ne kalbos, o žmonių tarpusavio santykių problema.
Socialiniai tinklai dalį anonimiškumo išsklaidė, nes pasidarė prasminga atskleisti savo tapatybę, ypač kuriantis socialiniams burbulams ir kylant nuomonių formuotojų žvaigždėms. Be to, sukurta įvairių cenzūrą primenančių algoritmų, galinčių blokuoti atskirus įrašus ar paskyras. Tačiau pati neapykantos problema niekur nedingo.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Pastaraisiais metais matyti naujas polinkis - perdėtas opumas ir įsiaudrinimas, vos kas ištaria kokį sujautrintoms visuomenės gyvenimo sritims priskiriamą žodelį - ar tai būtų alkoholikas, narkomanas, negras, indėnas, pensininkas, senis…, visiškai nesigilinant į kontekstą, kuriame jis pavartotas. Taigi nuslystama į kitą kraštutinumą, ir prasideda savicenzūra - „kad tik kas nors neįsižeistų“. O jeigu viešai kalbant leidžiama sau kiek atsipalaiduoti, tuoj spaudžiamas savisaugos mygtukas: „aš čia šaržuoju“.
Įdėmiau stebint viešąją erdvę, aiškiai matyti, kaip kyla neapykantos bangos, nukreiptos prieš kokį asmenį, instituciją, įvykį ar reiškinį. Pagáuti visuomenės dėmesį, duoti tam tikrą toną, įaudrinti, įsiūbuoti emocijas ir jas nukreipti norima linkme - įgudusiems komunikacininkams tai nėra sudėtinga. Viešas patyčių kurstymas skaldo ir priešina visuomenę. Nuolat painiotis neigiamų emocijų kamuolyje - ar tiek tevertas laisvos šalies žmonių gyvenimas? Juk tai laikas, kurį atimame iš savo ateities: visuomenė be vienijančių idėjų sutrupės kaip žemės grumstas saujoj.
Ar kalbėdami apie didžiulį socialinių tinklų poveikį šiandienos žmogui, galime kalbėti ir apie tai, kad socialiniai tinklai iš esmės keičia mūsų bendravimo modelius? Šis klausimas platesnis nei kalbos dalykai, į jį tiksliau galėtų atsakyti komunikacijos specialistai ar dirbtinis intelektas.
Pavyzdžiui, neseniai pasiskolinome antivakserį („kas nusistatęs prieš skiepus ir skiepijimą - skiepų priešininkas“), ir prireikus pagal lietuviškas realijas atsiradok (kas pasiskiepijo nuo koronaviruso be eilės, pagal pažintis - „blatą“). Iš anglų kalbos išsivertėme koronavakarėlį (angl. corona party) - pavadinti per koronaviruso pandemiją vykstančiam vakarėliui, kuris kartais rengiamas su ketinimu greičiau užsikrėsti ir persirgti. Skoliniai reikalingi tada, kai neturime kuo juos pakeisti, naudodamiesi savos kalbos ištekliais. Ypač tai pasakytina apie kitų šalių realijas, kurioms pavadinti nė nereikia kurti atitikmenų. Paprastai priimame daugelyje kalbų paplitusius klasikinių graikų ir lotynų kalbų pagrindu atsiradusius tarptautinius žodžius arba, jeigu ir jiems turime gerų atitikmenų, tinkamiausią variantą renkamės atsižvelgdami į kalbos stilių. Mokslo, administracinei kalbai paliekame tarptautinius, o kasdienėje kalboje, žiniasklaidoje pirmenybę turėtume teikti lietuviškiems.
Bet yra ir kitokių pavyzdžių. Šiandien dažnai žiniasklaidoje girdime kalbant apie koronaviruso genomo sekoskaitą. Arba - visuomenė dabar jau nesutiktų grįžti prie tarptautinio žodžio „distancinis“, kai kalbame apie nuotolinį mokymą.
Jeigu skolinių darosi labai daug (o puikuotis anglybėmis dabar dažnas yra pamėgęs), jie tikrai ima stelbti savus žodžius. Nevartojami lietuviški žodžiai ilgainiui pamirštami. Žinoma, kad kalbos savitumui tai nėra gerai. Atskira šneka būtų apie motyvuotą skolinių vartojimą, pavyzdžiui, kai norima perteikti kokio ankstesio laikotarpio atmosferą (su čemodanais, profkėmis, gazirovkėmis ir pan.) ar sukurti personažo charakterį.
Jeigu kalbėsime apie bendrinę lietuvių kalbos atmainą, jos normos klostosi dvejopai. Bendrinę kalbą, kurios pagrindus padėjo Jonas Jablonskis, šiuo metu kuria ir vartoja visuomenė, palaikydama jos normas, atmesdama atgyvenusius dalykus, išrasdama naujas kalbos madas. Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos institute tiriama vartosena, rašomi tarmių ir norminamieji žodynai, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija teikia bendrinės kalbos vartojimo rekomendacijas. Kasmet paskelbiama sąrašų, kuriuose pateikiami naujausi skoliniai ir siūlomi jų atitikmenys. Kartais užtenka tik susitarti dėl skolinio formos. Jei to nebūtų, žiniasklaida, prekybos centrai mirgėte mirgėtų nuo rašybos įvairovės.
Globalizmo ir visuotinės internetizacijos sąlygomis nieko keista, kad viena kalba - anglų - įgavo globaliosios kalbos statusą. Įvairių šalių kalbų tyrėjai pastebi anglybių plūsmą, bet į tai žiūri nevienodai, nes skiriasi šalių kalbos vartojimo tradicijos ir kalbos politika. Daug žodžių (feisbukas, influenceris, gūglas…) patenka su naujomis technologijomis.
Tie skolinti žodžiai, kurie reiškia prekių ženklus, pirmiausia į kitas kalbas patenka kaip tikriniai pavadinimai. Juos rašome originalo kalba su kabutėmis. Tačiau dažnai vartojami, tokie žodžiai kasdienėje kalboje ilgainiui gali tapti bendriniais. Žinoma, oficialiuose stiliuose turi būti išlaikomi originalieji pavadinimai. Jų keisti lietuviškais nėra reikalo, nebent pajuokaujant. Na, o influenceris yra bendrinis žodis, be to, gana sprangus, nepatogus, tad nieko keista, kad jam lietuviškų atitikmenų žmonės sugalvojo ne vieną: įtakdarys, įtakininkas, įtakonešis ir pan. Įtakdarys neblogai plinta ir šiuo metu labiausiai konkuruoja su influenceriu.
Nemažai naujų žodžių mus pasiekė per kompiuterius. Jaunimas sako ne ištrinti, sako delitinti. Girdime baninti, laikinti, taginti. Puikiausiai galėtume rasti lietuviškų atitikmenų, bet nelabai stengiamasi. Kasdieniame profesiniame kompiuterininkų žargone tokie žodžiai yra suprantamas daiktas. O bendrinės lietuvių kalbos panãšios svetimybės niekuo nepraturtina, tad jeigu tik galima rasti gerų savų atitikmenų, juos reikia ir vartoti. Ar labai daug pastangų reikia, bendraujant nuotoliu, užuot sakius „pašierinsiu ekraną“, sakyti - „pasidalinsiu ekranu“?
Žodis „melagiena“ į mūsų kalbą atėjo palyginti neseniai. Dabar viešojoje kalboje mažai kas sako klaidinga žinia, netiesa, melas ar kitaip (lietuvių kalba tokia turtinga!). „Melagiena“ yra naujas patogus žodis. Stebėdami vartoseną, jį pagavome 2017 metais, maždaug tada jis jau buvo atsiradęs. Puiku, kad šis vykęs naujadaras paplito, žmonės jo nesikrato. „Melagiena“ pritampa prie lietuvių kalbos žodžių darybos sistemos ir semantiškai pritinka prie šaknies mel- darinių lizdo. Nieko to nepasakytume apie anglišką jo atitikmenį fake news - nei išlinksniuosi, nei skaičiais pakaitysi.
Kartais žodžio dėl lietuviškumo nesupeiksi, bet jis vartojamas per įkyriai. Tarkime, „snygis“ (nors sninga vos vos), „tvarus“. Gal tai mada, kuri vėliau praeis? Būdvardis „tvarus“ ir jo vediniai mūsų kalboje padažnėjo dėl Europos Sąjungos dokumentų vertimų į lietuvių kalbą. Taip, tai savotiška mada, kuri anksčiau ar vėliau praeis. O „snygis“ yra sezoninis žodis. Praeina žiema (jeigu ji iš viso būna), „snygis“ iš viešumos dingsta. Jeigu meteorologams „snygio“ reikia, jie ir vartoja, tad šiuo atveju ne mada, o poreikis. Kasdienėje kalboje dažniau gal reikia veiksmažodžio - kas vyksta?
tags: #socialinis #tinklas #vlkk