Teisingumas yra kiekvienos visuomenės kertinis akmuo, o socialinis teisingumas - ypač svarbus šiuolaikinėje politikoje. Tai buvo akivaizdu vakarietiškos politinės filosofijos pamatus klojusiems senovės graikams, tai po ilgų klajonių turėjo pripažinti ir šiuolaikinė politinė teorija. Kuo teisingesnė atrodo valdžia, tuo ji galingesnė bei mažiau prievartos jai tenka taikyti, kad išliktų. Kita vertus, sutarti, kad valstybė turi būti valdoma teisingai, tėra pirmas žingsnis.
Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais.
Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems. Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo. Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus.
Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi. Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas.
Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu. Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota. Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas. J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms.
Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančias sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo. Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų. Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje.
Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos. Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių. Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams).
Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remiantis paskirstomojo teisingumo principu. Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.
Lietuvoje, kaip liudija Vilniaus universiteto Socialinės politikos studijų centro atliktas tyrimas, yra valstybė, kurioje socialinė nelygybė pasiekusi kritinę ribą. Lietuvoje skirtinguose skurdo ir turto poliuose esančių žmonių pajamos skiriasi daugiau nei dešimt kartų. Didelė visuomenės dalis vis labiau klimpsta į skurdą ir be pagalbos negrįš į savarankiško gyvenimo vėžes. „Dviejų Lietuvų“ metafora, nors ir sumanyta, idant nauja kryptimi nukreiptų prezidentinį skandalą, išaugo realių problemų dirvoje. Politinė bendruomenė, kurios nariai pasigenda socialinio teisingumo, pavojingai suaižėja.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinis teisingumas neatsiejamas nuo solidarumo. Suvokimas, kad viso socialinio organizmo klestėjimas priklauso nuo to, kiek sėkmingai skleisis kiekviena jo dalis, yra pirmasis žingsnis bendrojo gėrio link. Svarbu prisiminti, kad žmonės alksta ne tik duonos, bet ir socialinio teisingumo. Tai, kad socialinio teisingumo ilgesys dažnai tampa politinių manipuliacijų įrankiu, verčia mus būti atidesnius, tačiau tikrai nereiškia, jog neturėtume siekti teisingesnės valstybės.
Paradoksalu, bet 1992 metais buvę komunistinės nomenklatūros atstovai sugrįžo į valdžią kaip socialinio teisingumo gynėjai. Iš esmės teko kurti ant visai kitų pamatų stovinčią politinę bei ekonominę sistemą, naikinančią sovietmečio privilegijas ir kartu bandančią kompensuoti okupacijos metu patirtas skriaudas. Per trumpą laiką buvo įvykdytos didžiulės reformos, nacionalizuoto turto privatizacija turėjo teisingiau perskirstyti ekonominį ir politinį kapitalą. Tačiau visuomenės daugumos požiūriu, naujoji tvarka nebuvo teisinga.
Svarbus pokomunistinių reformų bruožas - Atgimimo metu atsiradę naivūs lūkesčiai, kad radikali ekonominė reforma automatiškai sąlygos visuomenės gerovę, jog pakanka išlaisvinti ekonomiką nuo totalios valstybės kontrolės - ir tapsime klestinčia visuomene. Šie lūkesčiai skausmingai žlugo. Pokomunistiniuose kraštuose ekonomikos permainas lydėjo ūkio krizė, politinis nestabilumas bei sparti turtinė nelygybė.
Analizuojant pokomunistinius rinkimus Lietuvoje, paprastai akcentuojamas „švytuoklės principas“. Opozicijoje esanti politinė jėga iki šiol nušluodavo valdančiuosius. Svarbiausiu pergalės argumentu per visus iki šiol vykusius rinkimus tarnavo teiginys, kad valdžia nesirūpina socialiniu teisingumu ir naujoji valdžia visus stokojančius apdalins gėrybėmis. Po triukšmingos pergalės naujos valdžios ryžtas paprastai kiek priblėsdavo. Beje, socialinis teisingumas Lietuvoje neretai įsivaizduojamas pagal principą „aš nusipelniau gyventi geriau nei mano kaimynas“.
V.Šustauskas Kaune, margaspalvė socialliberalų kompanija, apsisiautusi „naujosios politikos“ mantija, Rolandas Paksas ir, kaip tvirtina reitingai, per artimiausius rinkimus V.Uspaskichas - visa tai to paties Tado Blindos mito apraiškos. Esą ateis kažkas ir nubaus neteisingą valdžią. Deja, daugeliu atveju nubaudžiama ne tiek valdžia, kiek politinio gelbėtojo laukę žmonės. Štai „ubagų gynėju“ apsiskelbęs V.Šustauskas nė kiek nesugebėjo palengvinti skurstančiųjų gyvenimo, tik susibroliavo su H.Daktaru, kurio vargšu tikrai nepavadinsi; didelė dalis socialliberalų išsilakstė po partijas, kurios jau pačios socialliberalus kaltina nepakankamu dėmesiu socialiniam teisingumui, arba „subrendo“ ir dabar gėdijasi buvusių argumentų; R.Paksas šiandien kaltinamas už valdžios troškimą bet kokia kaina, o V. Verta prisiminti ir dar vieną Tado Blindos bruožą, kurį garsaus lietuviško filmo režisierius neakcentavo - Blinda buvo plėšikas, kuris pirmiausia rūpinosi savimi, o ne socialiniu teisingumu.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
John Rawls
Socialinis Verslas
Socialinis - (lot. socialis - visuomeninis) susijęs su visuomeniniu gyvenimu, visuomeninis. Vis dar kyla nemažai klausimų ir diskusijų apie tai, kas yra socialinis verslas. Socialinis verslas tai tarsi hibridas tarp nevyriausybinės organizacijos ir verslo. Socialinis verslas apima tris pagrindinius aspektus: verslumo (nuolatinė ūkinė komercinė veikla), socialinį (socialinių tikslų siekimas) ir valdymo (ribotas pelno paskirstymas, skaidrus valdymas).
Socialinis verslas - tai verslo modelis, pagal kurį, išnaudojant rinkos mechanizmą, pelno siekimas susiejamas su socialiniais tikslais ir prioritetais, remiamasi socialiai atsakingo verslo bei viešojo ir privataus sektorių partnerystės nuostatomis, taikomos socialinės inovacijos. Socialinį verslą gali vykdyti pelno siekiančios įmonės, kurių ekonominės veiklos pagrindinis tikslas - socialinė nauda, ir pelno nesiekiančios organizacijos, savo veikloje taikančios verslo modelius. ES valstybėse narėse socialinis verslas dažniausiai veikia trijose srityse: integracijos į darbo rinką, asmeninių paslaugų ir socialiai atskirtų vietovių vystymo.
Socialinio verslo pirminis tikslas aiškus ir pamatuojamas socialinis poveikis visuomenei. Tradicinis verslas gali būti socialiai atsakingas, bet tai nėra jo pagrindinė misija. Reguliarios komercinės veiklos vykdymas atskiria socialinį verslą nuo tradicinių nevyriausybinių organizacijų, kurios siekia socialinio tikslo bet pilnai neišsilaiko iš komercinės veiklos. 2016 m. kas ketvirta Europos Sąjungoje įsteigiama nauja įmonė yra socialinė įmonė. Jei ieškote socialinių verslų Lietuvoje pavyzdžių, galite juos atrasti mūsų YouTube kanale: Lietuvos socialinio verslo asociacija. Turite video apie savo socialinį verslą?
Socialinis Darbuotojas
Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius.
Socialinis darbuotojas, tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais. Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų.
Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę. Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems.
Socialinis Statusas
Socialinis statusas, visuomeninė padėtis, integracinis rodiklis, nusakantis individo ar socialinės grupės gana stabilią socialinę padėtį visuomenės socialinėje sanklodoje ir socialinių santykių sistemoje. Socialinis statusas suteikia tam tikrų teisių ir pareigų.
Socialinis statusas gali būti priskirtasis (įgytas be paties asmens valios ir priklauso nuo žmogaus rasės, lyties, kastos, tautybės, gimimo vietos ir kitų aplinkybių) ir įgytasis (jo žmogus siekia tikslingai). Socialinis statusas dažniausiai siejamas su socialine veikla, asmens užimtumu, profesija (pvz., studento, inžinieriaus, motinos, pensininko statusas), t. p. šeimine padėtimi. Individas gali turėti kelis socialinius statusus (pvz., verslininko, tam tikros organizacijos vadovo, draugijos nario statusą).
Socialinis statusas t. p. siejamas su socialiniu vaidmeniu - elgsenos modeliu, kurio tikimasi iš tam tikrą padėtį užimančio individo. Individo socialiniam statusui gali būti priskirti keli socialiniai vaidmenys, pvz., pavaldinio, bendradarbio, brigadininko, be to, jis gali atlikti sūnaus, vyro, tėvo, senelio, tam tikro klubo nario ir kitus vaidmenis.
Gali kilti socialinių statusų konfliktas, kai vienam vaidmeniui atlikti skiriamas visas dėmesys užmirštant kitus (pvz., darbui susitelkęs žmogus nebekreipia dėmesio į vyro, tėvo vaidmenų atlikimą). Socialinis statusas susijęs su socialinės grupės reputacija, prestižu, autoritetu visuomenės socialinėje stratifikacijoje. Pvz., gydytojo statusas gali būti labai aukštas, o gatvės šlavėjo - labai žemas. Be to, skiriasi vieno gydytojo statusas nuo kito.
Socialinis atstumas - emocinis nuotolis tarp dviejų individų ar individo ir grupės. Socialinė norma - elgesio standartas, reguliuojantis socialinį žmonių elgesį. Socialinė evangelija - JAV neprotestantizmo sąjūdis, prasidėjęs XIX a.
Socialinio teisingumo kritika ir iššūkiai
Socialinio teisingumo doktrina Vakaruose išpopuliarėjo XX a. viduryje. Tam didžiausią įtaką padarė amerikiečio filosofo Johno Rawlso darbai, ypač 1971 m. išleista „Teisingumo teorija“ (A Theory of Justice). Šiais laikais idėja, kad valstybė turi aktyviai mažinti ekonomines ir socialines nelygybes, praktiškai nebekvestionuojama. Politikoje ši mintis pasireiškia per įvairias priemones - nuo progresinių mokesčių iki kvotų, subsidijų. Vienas aiškiausių pavyzdžių - universalių bazinių pajamų idėja, kuri remiasi tuo pačiu principu: nepriklausomai nuo pastangų, kiekvienam užtikrinti bent jau minimalius „bazinius“ poreikius atitinkančias pajamas.
Apskritai, mąstymas, kad išsprendus minimalius poreikius - problemos nebelieka - klaidingas. Būtent pasiekimas, nepatenkintas poreikis yra motyvacija veikti, stengtis, rasti išeitį. Tokios situacijos mus lydi kiekvieną dieną, o valstybiniai brandos egzaminai nėra išimtis. Galima ginčytis, ar tikrai šio sprendimo priėmėjai mąstė ideologiškai. Vis tik, pačios filosofijos ištakos tos pačios - būti geriems ir padėti tiems, kurie yra „pažeidžiamiausi“.
„Socialinis teisingumas“ grindžiamas sąžiningumo principu. Tačiau dažniausiai nutinka priešingai. Vieni centriniai planuotojai nusprendžia, koks procentas moksleivių gali neišlaikyti egzaminų. Kiti, kokia pajamų nelygybė dar toleruotina, o kokia jau nebe. Bet koks nukrypimas nuo iš anksto sumanyto siektino rezultato traktuojamas, kaip neteisingumas. Taip ir šiuo atveju. Valdžia sureagavo ne tada, kai egzaminų užduotys pasirodė netinkamai parengtos. Ne tada, kai mokymo kokybė buvo akivaizdžiai per prasta, o tada, kai pasimatė „nepageidaujamas“ rezultatas. Kai egzaminų rezultatai koreguojami ne pagal žinių lygį, o pagal mokinių socialinę padėtį ar bendrą statistiką, vertinimas praranda ryšį su realiu pasirengimu ir tampa politinių sprendimų įrankiu.
Tokie sprendimai kenkia visiems. Tie, kuriems galbūt trūko vos kelių taškų - mokomi, kad svarbiau laukti malonės iš viršaus, nei pačiam daugiau dirbti ar bandyti ištaisyti savo rezultatą. Tiems, kurie nepaisant visų kilusių iššūkių pasiekė tikslą, galiausiai pasakyta - kad jie to nenusipelnė, nes buvo geresnėje padėtyje. Galiausiai, visiška parodija tampa bandymai taisyti pačios „socialinio teisingumo“ politikos sukeltą neteisingumą. Kaip ir ekonomikoje - kai vieną sektorių subsidijuoji, po to turi padėti kitam, nukentėjusiam nuo iškraipytos konkurencijos. Todėl tai ne tik egzaminų balų klausimas - tai klausimas, ar mūsų visuomenėje dar egzistuoja aiškus atlygis už pastangas.
Šiandien - papildomi balai valstybiniuose brandos egzaminuose, rytoj - korekcijos priimant į universitetus pagal regionus, lytį ar rasę, vėliau - darbo rinkos „nelygybių“ taisymas, kvotos, atlyginimų suvienodinimas.
tags: #socialinis #teisingumo #teorija