Socialinio darbo profesija yra grįsta žiniomis, įgūdžiais ir vertybėmis, kurios šios profesijos atstovų tarpe yra ypatingai svarbios. Socialiniai darbuotojai dirba su labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais, todėl nuo socialinio darbuotojo darbo kokybės, sąžiningumo, asmeninių ir profesinių vertybių priklauso asmens gyvenimas ir jo kokybė. Organizacijos vertybės - įsitikinimai, kuriais ji vadovaujasi priimdama įvairius sprendimus - taip pat turi įtakos požiūriui į socialinio darbo (socialinių paslaugų) institucijos klientus bei institucijos įvaizdžiui visuomenėje.
Štai keletas pagrindinių aspektų, kuriuos svarbu aptarti:
Socialinio Darbuotojo Vertybės
Socialiniai darbuotojai, sistemingai padėdami rizikos grupėms, valstybei gali sukurti pridėtinę vertę. Tad aptarkime pagrindines socialinio darbuotojo vertybes:
- Žmogaus orumas ir vertė: Kiekvienas asmuo yra vertingas ir nusipelno pagarbos, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, rasės, lyties ar kitų charakteristikų.
- Socialinis teisingumas: Socialiniai darbuotojai siekia užtikrinti, kad visi žmonės turėtų vienodas galimybes ir prieigą prie išteklių.
- Paslaugų teikimas: Socialiniai darbuotojai yra įsipareigoję padėti žmonėms, kuriems reikia pagalbos, ir teikti jiems kokybiškas paslaugas.
- Sąžiningumas: Socialiniai darbuotojai turi būti sąžiningi, patikimi ir etiškai elgtis visose situacijose.
- Kompetencija: Socialiniai darbuotojai nuolat tobulina savo žinias ir įgūdžius, kad galėtų efektyviai padėti savo klientams.
Organizacijos Vertybės Socialiniame Darbe
Organizacijos, teikiančios socialines paslaugas, taip pat turėtų vadovautis tam tikromis vertybėmis, kurios atsispindi jų veikloje:
- Orientacija į klientą: Organizacija siekia patenkinti klientų poreikius ir teikti jiems individualizuotas paslaugas.
- Kokybė: Organizacija nuolat tobulina savo paslaugų kokybę ir siekia aukščiausių standartų.
- Skaidrumas: Organizacija yra atvira ir skaidri savo veikloje, informuoja klientus ir visuomenę apie savo paslaugas ir veiklą.
- Bendradarbiavimas: Organizacija bendradarbiauja su kitomis organizacijomis ir institucijomis, kad galėtų efektyviau padėti savo klientams.
Svarbus yra pats žmogaus požiūris kaip jas priima - vienam net ir maža problema gali atrodyti pati didžiausia tragedija. Socialinis darbuotojas, šiuo atveju, yra arčiausiai rizikos grupių esantis asmuo, tad tiesiogiai turi išgyventi ir kitų žmonių bėdas. Ne visiems visuomenės žmonėms yra lengva funkcionuoti, išgyventi savo iššūkius ir krizes be tarnybų pagalbos. Tačiau darbas su rizikos grupėmis reikalauja labai plataus spektro išsilavinimo, kad pavyktų rasti bendrą kalbą su galimai socialinio funkcionalumo sutrikimų turinčiais asmenimis.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Viena iš vietų, kur rengia šios srities specialistus - Klaipėdos valstybinė kolegija. Trejus metus trunkanti socialinio darbo studijų programa skirta parengti socialinius darbuotojus, gebančius nuolat besikeičiančioje visuomenėje profesionaliai ir kūrybiškai taikyti socialinio darbo žinias ir įgūdžius teikiant socialinę pagalbą skirtingoms klientų grupėms. Numatoma studijų programa yra taip, kad per numatytą laikotarpį būtų įgytos kuo įvairiapusiškesnės kompetencijos. Iš viso studijų laikotarpiu per trejus metus galima įgyti nemažai praktinės patirties.
Šiuo metu socialinio darbo studijas siūlo dauguma didžiųjų Lietuvos universitetų ir kolegijų. Specialiai šias dažniausiai studentai pasirenka ne atsitiktinai, o turėdami natūralų norą padėti kitam. Dažnai tokį interesą turėdami moksleiviai dar vidurinėje dauguma išbando alternatyvias šio darbo sritis: darbą organizacijose, darbą su žmonėmis.
Lietuvė neseniai grįžo iš studijų mainų programos „Erasmus“, kurios metu mokėsi Čekijoje. Per metus mokslų svetur, studentė spėjo susipažinti ne tik su kultūra, mokslų pobūdžiu, bet ir pačiu socialinio darbo sektoriumi kitoje šalyje. Į mokslus Lietuvoje vėl įkibusi studentė pripažino pastebėjusi, kad žmonėms labai trūksta empatijos. Vienas svarbiausių socialinio darbuotojo tikslų yra mažinti socialines atskirtis, šiandien tai yra gan nemažas iššūkis“, - reziumavo būsima socialinė darbuotoja I.
Pasak Klaipėdos valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros vedėjos Akvilės Virbalienės, darbas su žmogaus problemomis reikalauja begalinės empatijos, atsakomybės ir susikaupimo. Socialinis darbuotojas yra tarsi komandos lyderis, kuris signalizuoja kokių veiksmų reikia imtis kitiems nariams: slaugytojams, psichologams, psichoterapeutams ar policijos atstovams.
#LaisveErdveVeikti Socialinis darbas
Socialinė Problema: Moralinis Aspektas
Socialinė problema kaip tokia yra naujas dalykas. Ne todėl, kad anais laikais nebūtų buvę skurdo. Skurdas yra toks pat senas, kaip ir pasaulis. Tačiau socialinė problema yra naujas dalykas. Ji yra daugiau negu tik skurdas. Socialinės problemos centre stovi ne ekonominis skurdas, bet žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas. Seniau taip ir būdavo. Būdavo pabrėžti išmaldos reikalą, ir klausimas būdavo išsprendžiamas. Apie socialinę problemą paprastai net nebūdavo kalbama.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinė problema pirmoje eilėje yra žmogaus problema. Ji parodo, kad žmonės yra pamiršę žmogų kaip asmenį, kad jie yra žmogų paniekinę ir pažeminę. Žmonės skursdavo, bet jie nesijausdavo pažeminti ir atstumti. Tuo tarpu dabar jau yra kitaip. Padidėjo ne tik neturtingųjų suma, tai taip pat padidėjo ir bendra žmonių suma. Štai kas sudaro socialinės mūsų dienų problemos esmę. Socialinė problema mūsų laikais visų pirma yra moralinė problema.
Ekonomine savo puse socialinė problema niekados nebus išspręsta. Toks bandymas peržengia žmogaus galias. Socialinę problemą reikia pirma išspręsti moraline puse. Čia turi laimėti žmoniškumas, artimo meilė ir pagarba. Šitas žmogaus sudvasinimas turi eiti dvejopu keliu. Pirmiausia reikia, kad būtų sudvasintas nusistatymas žmogaus atžvilgiu. Antras kelias į žmogaus sudvasinimą eina per pakeitimą pažiūrų į turtą. Dabartinė ekonominė mūsų sistema yra išaugusi iš liberališkojo individualizmo.
Bažnyčios vaidmuo sprendžiant socialines problemas
Socialinės problemos sprendimas yra josios rankose. Socialinės krikščioniškosios reformos, klausimas negali būti išspręstas nedalyvaujant Bažnyčiai. Ekonominė socialinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. Turime eiti į žmogaus dvasios vidų. Moderniosios dvasinės istorijos rezultatas yra metafizinių religinių pagrindų. Štai kodėl Bažnyčia imasi ją spręsti.
Socialiniai principai yra pasaulėžiūriniai principai. Jie yra žmogaus nusistatymo pasaulio bei gyvenimo atžvilgiu. Socialinės pažiūros glūdi įvystytos Bažnyčios dogmose. Socialinis klausimas nėra vien tiktai ekonomikos ar technikos sritis. Tai yra ir dvasinė, sakralinė sritis: žmogaus sukurta ir žmogui skiriama, ir joje Bažnyčia taria savo žodį su didžiausiu autoritetingumu.
Bažnyčia kovoja už žmogiškojo kilnumo ir žmogiškosios vertės pripažinimą bei lygų traktavimą. Dažnai šio išvidinio kilnaus nusiteikimo ir trūksta. Bažnyčia turi globoti darbininkijos sluoksnius ir saugoti žmogiškąją asmenybę. Daugelis ženklų rodo, kad masė šitą kovą laimės. Tačiau masės pergalė gali būti ir pražūtinga. Bažnyčia turi budėti šioje kovoje.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Kapitalizmas ir asmenybės vertė
Kapitalas, ūkinė sistema - yra valdoma neasmeninio principo. Žmogus kaip asmenybė kapitalizmui neturi reikšmės. Darbininkijos sąjūdyje kaip reakcijoje prieš kapitalizmą. Šitas perkeitimas eina nepalankia asmenybei kryptimi. Kapitalizmas žmogaus dvasią slėgė materialine būties sritimi. Komunizmas ir nacionalizmas ją slegia psichine sritimi. Asmenybės nuslėgimas visados yra nenormalybė. Žmogus yra vertingas tik tiek, kiek jis yra asmenybė. Kūrėjas yra tik asmuo, ne masė. Masė gali būti tiktai kūrybos sąlyga ir aplinka.
Bažnyčia daug kartų išgelbėjo kultūrą nuo barbarų. Šitas darbas jai reikės dar sykį atlikti. Bažnyčia turi skelbti žmogaus asmens branginimo idėją. Žmogaus asmuo Krikščionybėj turi absoliutinės vertės. Asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas. Kuo labiau organizuota visuomene, tuo labiau jis graso žmogaus asmenybei. Bažnyčia stengiasi sunormuoti žmogų, sykiu neneigdamas jo reikšmės ir vertės. Bažnyčia yra įsitikinęs, kad socialinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.
Socialinio Teisingumo Samprata Politikos Filosofijoje
Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs.
Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems. Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo.
Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę.
Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus.
Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo.
Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų. Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje.
Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos.
Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių.
Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams).
Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.
| Aspektas | Apibrėžimas |
|---|---|
| Socialinio darbuotojo vertybės | Žmogaus orumas, socialinis teisingumas, paslaugų teikimas, sąžiningumas, kompetencija. |
| Organizacijos vertybės | Orientacija į klientą, kokybė, skaidrumas, bendradarbiavimas. |
| Socialinis teisingumas | Lygiateisės galimybės ir prieiga prie išteklių visiems visuomenės nariams. |
tags: #socialinis #teisingumas #socialiniame #darbe