Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas.
Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs. Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą.
Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems.
Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo. Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus. Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi.
Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota. Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu.
Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas.
J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms.
Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo.
Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų. Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos.
Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių.
Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams).
Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Gerovės valstybės samprata
Žvelgiant per „perskirstymo“ akinius atrodytų, kad idėjinis / ideologinis ginčas dėl gerovės valstybės tėra dėl didesnio ar mažesnio valstybės vaidmens perskirstant lėšas. Tokio argumentavimo pavyzdys yra dažnai kartojama dešiniosios politinės minties tezė, kad didelis valstybės vaidmuo yra tiesiog neefektyvu - todėl, pavyzdžiui, kartų solidarumo pagrindu paremta pensijų sistema yra atgyvenusi ir turi būti papildyta, o gal net ir pakeista privačiais pensijų fondais.
Kitaip tariant, gerovės valstybę apibrėžus tik kaip specifinės bendruomenės prisiimtus socialinių garantijų įsipareigojimus, lengvai galima padaryti išvadą, kad jei minėti įsipareigojimai tampa nebeaktualūs (pvz., dėl technologinės pažangos) arba nebeefektyvūs (pvz., dėl gyventojų senėjimo, dirbančiųjų mažėjimo ir pan.), tada kai kurių gerovės valstybės institucijų reikia atsisakyti.
Gerovės valstybės susiejimas su Jürgeno Habermaso legitimacijos krizės teorija - vienas tokių bandymų į gerovės valstybę pažvelgti iš platesnės nei tik socialinių paslaugų teikimo sistemos perspektyvos. Pasak J. Habermaso, „demokratijos principas gali pasirodyti tik kaip teisių sistema“ (Habermas 1996; 121), kurią sudaro ne tik įvairios politinės ir pilietinės teisės, bet ir „socialinių ir ekologinių teisių“ kategorija: „<...> pagrindinės teisės į socialiai, technologiškai ir ekologiškai apsaugotas gyvenimo sąlygas tiek, kiek tai būtina dėl esamų aplinkybių, kad piliečiai turėtų lygias galimybes naudotis 1-4 punktuose išvardytomis pilietinėmis teisėmis“ (ten pat; 123)2.
Be abejo, socialinių teisių įtraukimas į žmogaus teisių sąrašą nėra naujas dalykas: tiek Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, tiek Europos socialinėje chartijoje ir kitose tarptautinėse sutartyse siekiama įtvirtinti socialines teises. Tačiau socialinių teisių ir gerovės valstybės santykis nėra vienareikšmis.
Viena vertus, socialinės teisės automatiškai nereiškia konkrečių gerovės valstybių institutų: gerovės valstybės modeliai gali skirtis. Šiuo atveju normatyvinė ir empirinė tezės susipina. Normatyvinė tezė - socialiai teisinga užtikrinti socialines teises. Empirinė tezė - žmogaus teisės yra viena pagrindinių Vakarų civilizacijos vertybių ir tai patvirtina įvairios tarptautinės sutartys. Tačiau čia iškyla ne tik masto ir formos klausimas - „kokia apimtimi ir kokia forma yra ir bus galimas socialinių teisių užtikrinimas“, bet ir principinis legitimacijos klausimas: ar apskritai demokratiška ir teisėta yra valstybė, kuri, perfrazuojant J. Habermasą, negarantuoja „socialiai, technologiškai ir ekologiškai apsaugotų gyvenimo sąlygų“ ir atitinkamų lygių galimybių naudotis kitomis pilietinėmis teisėmis?
Kaip pažymi Murray Edelmanas, „problemą sukuria jos apibrėžimų skirtingumas“ (Edelman 2002; 23). Kitaip tariant, skirtingas gerovės valstybės pagrindimas nurodo ne tik skirtingą matavimą (kokie egzistuoja gerovės valstybės modeliai), bet ir sąvokos „atvirumą“ ir „nepilnumą“, kai nuo normatyvinio gerovės valstybės konceptualizavimo priklausys ir „socialinių faktų“ apie konkrečią gerovės valstybę analizė.
Friedricho von Hayeko kritika
Kritikuodamas socialinio teisingumo idėją, austrų ekonomikos mokyklos atstovas Friedrich von Hayek teigė, jog tai yra tuščia sąvoka. Anot jo, teisingumas iš principo gali būti tiktai asmeninis, o reikalauti teisingumo iš „nuasmenintų“ procesų esą paprasčiausiai iracionalu. Tai atskleidžia manymą, jog laisvos - t.y. nuo bet kokio valstybinio reguliavimo „emancipuotos“ - rinkos veikimas, vieną kartą ją tinkamai užkūrus, toliau yra visiškai savaiminis, autonomiškas procesas, nereikalaująs nei menkiausio išorinio prisilietimo.
Patikėti laisvosios rinkos natūralumu nėra taip jau sunku, ypač ekonominės globalizacijos sąlygomis. Kaip teigė Vytautas Rubavičius, patys globalizacijos procesai, kadangi yra nepriklausomi nuo pavienio žmogaus valios, savaip palaiko natūralistinę „dėsnio“ sampratą[1]. Jie skatina manyti, jog visa, ką sunku suvokti per individualios egzistencijos perspektyvą, yra nepaveikiama ir todėl nekliudytina nelyginant šventa karvė (tai, beje, regisi ganėtinai panašu į krikščionišką Dievo valios koncepciją, skirtumas tik tas, jog liberalai tokią sakralią duotį atranda šiapusybėje).
Kitaip tariant, įsivaizduojama, jog laisvosios rinkos sugeneruota sistema yra sistema „pagal nutylėjimą“, o bet kokios alternatyvos yra beveik donkichotiškas mėginimas pakeisti tai, kas natūralu. Tačiau dažnai pamirštama, jog pats laisvosios rinkos konstruktas tėra graži teorinė idealizacija, niekada neegzistavusi realybėje. Dar klasikinis ekonomikos teoretikas Adam Smith labai aiškiai konstatavo, jog patsai rinkos veikimas viso labo tėra dirbtinėmis institucijomis - taigi, atitinkamu reguliavimu (!) - palaikoma ekonominės organizacijos forma, jokiu būdu natūraliai ir neišvengiamai „neišplaukianti“ iš žmogaus prigimties. Tokiu atveju bet koks kalbėjimas apie „nuasmenintą“, kone mistinio pobūdžio vyksmą paprasčiausiai netenka prasmės, nes akivaizdu, jog bet kuri socialinė-ekonominė santvarka visuomet yra kuriama ir reprodukuojama valingai.
Vadinasi, ir pati socialinio teisingumo idėja šiame kontekste turėtų būti suprantama ne kaip utopinė ir intervencionalistinė vizija, o kaip vienas iš būdų kurti atitinkamą socialinę-ekonominę visuomenės sąrangą. Socialinio teisingumo sampratų bei interpretacijų esama daug ir įvairių, bet bendrai galima pasakyti, jog ši sąvoka visų pirma atskleidžia svarstymą, kaip visuomenėje turėtų būti paskirstyti resursai. Mąstymas apie socialinį teisingumą neišvengiamai įveda į vadinamosios normatyvinės, konkrečiau - gerovės ekonomikos lauką, neatsiejamą nuo tam tikrų vertybinių įsitikinimų.
Socialinis teisingumas ir žmogaus teisės
Socializmas ir socialdemokratija jau ilgą laiką gyvena krizėje. Viena iš priežasčių, kodėl socialdemokratinės ir socialistinės partijos Europoje pastaraisiais metais sunkiai laimi rinkimus - jų nesugebėjimas spręsti kultūrinio ir ideologinio konflikto, egzistuojančio socialistų elektorate, t. y., skilimo tarp tradicinių darbininkų ir samdomų išsilavinusių profesionalų.
Nuo pat XX a. 8-ojo dešimtmečio Europos visuomenėse vyko reikšminga transformacija: fizinį darbą dirbančiųjų gerokai sumažėjo, o paslaugų sektoriaus darbuotojų reikšmingai pagausėjo. XX a. vyravusi į klasinį konfliktą orientuota politika amžiaus pabaigoje transformavosi į tapatybės politiką ir liberalų žmogaus teisių diskursą.
Kaip tik dėl to būtina giliau paanalizuoti augančią įtampą tarp socialistams būdingų tradicinių socialinio teisingumo reikalavimų demokratizuoti ekonomiką ir progresyvaus žmogaus teisių diskurso mūsų kovose už pripažinimą ir nediskriminavimą dėl lyties, etniškumo ar kultūrinės tapatybės.
Trumpai tariant, mano tezė - jei socialistinės partijos nori įveikti įtampą tarp socialiai progresyvios darbotvarkės (LGBT+, feminizmo, etninių mažumų interesų) ir socializmo ekonomikoje (ekonominės demokratijos, profesinių sąjungų stiprinimo, progresyvios finansų sektoriaus reformos), jos, be kita ko, turi pakeisti savo politinę retoriką. Tai reikštų kalbėti ne žmogaus teisių kalba, kuri iš esmės yra liberali ir individualistinė, o apeliuojant į socialinį teisingumą.
Svarbu prisiminti, kad socialistai, o ne vadinamosios buržuazinės partijos - taip pat ir liberalų - pirmieji pradėjo kovą už visuotinę rinkimų teisę ir lygybę. Nors dabar liberalai giriasi, kad jie visada buvo žmogaus teisių gynėjai ir kad socialistai, veikiami liberalizmo, į savo politinius manifestus įtraukė žmogaus teisių ir laisvių reikalavimus, šie teiginiai yra klaidingi.
Kaip teigia Donaldas Sassoonas, liberalios ir konservatyvios partijos XX a. pradžioje „gynė rinkimų sistemą, kuri paskirstydavo balsus pagal kiekvieno individo turimą ar uždirbtą turtą“, politiškai gynė aukštuomenę ir „buvo kaltos ne tik dėl „klasizmo“, bet ir dėl seksizmo“: „jos priešinosi politinių teisių suteikimui ne tik darbininkų klasei, bet ir moterims“11.
Erfurto programa ne tik reikalavo „panaikinti visus įstatymus, dėl kurių moterys […] teisiškai atsiduria nepalankesnėje padėtyje nei vyrai“, teigė, kad partijos misija yra kovoti su „samdomų darbininkų išnaudojimu ir priespauda“, bet ir ragino priešintis „bet kokioms išnaudojimo ir priespaudos formoms, nesvarbu, ar jos nukreiptos prieš klasę, partiją, lytį ar rasę“13.
Svarbu tai, kad šie „žmogaus teisių“ reikalavimai (kaip juos esame linkę vadinti šiandien) nutraukti rasinę ir lytinę diskriminaciją išreiškiami būtent socialinio teisingumo kalba. Taigi, programos autoriai šiuos reikalavimus laikė neatsiejama kovos su kapitalistiniu darbo jėgos išnaudojimu dalimi.
Remdamiesi Johno Searle‘o kalbos filosofija ir jo socialine ontologija, galime teigti, kad 1789 m. žmogaus teisių deklaracija yra kalbos aktas14, sukūręs socialinę politinės lygybės tikrovę, deklaruojant, kad visi piliečiai, nepaisant jų gimimo, turi vienodą politinį statusą. Taip tapo įmanoma ir pamažu įsitvirtino modernios valstybės idėja, grįsta liaudies (o ne tik privilegijuotų klasių) suvereniteto samprata.
Taigi ontologinis šių teisių statusas yra ne tai, kad jos yra prigimtiniai žmonių atributai, o tai, kad jos yra sukonstruotos socialinės institucijos, garantuojamos šiuolaikinių demokratinių valstybių konstitucijose ir teisėje. Kitaip tariant, jų pagrindas slypi istorinėje viešoje deklaracijoje: mes skelbiame, kad nuo šiol visi žmonės turės vienodą politinį statusą. Visi įgimti talentai, gabumai ir paveldėtos privilegijos (taigi, kiekvieno žmogaus ontologinis skirtingumas ir unikalumas) yra ir bus traktuojami kaip politiškai ir teisiškai nereikšmingi.
Tačiau, kadangi deklaracijos kaip specifiniai kalbos aktai išreiškia mūsų norą matyti pasaulį pasikeitusį pagal tai, kas deklaruojama, ir reikalauja mūsų įsipareigojimo keisti pasaulį pagal tai, kas paskelbta, lygių teisių deklaracijos reikalauja mūsų įsipareigojimo jas įgyvendinti per pozityviąją teisę. Taip teisės kaip deklaracijos suponuoja tarptautinį politinių bendruomenių aljansą, kuris jas laiko svarbiomis ir autoritetingomis.
Taip „žmogaus teisės“ suponuoja politinių bendruomenių (tarptautinę) sąjungą, kuri priima šias deklaracijas kaip galiojančias ir sutinka jas įtvirtinti savo teisinėse sistemose. Žmogaus teisių institucionalizuota teisinė praktika pirmiausia yra liberalus ideologinis konstruktas.
Tai, kaip minėta, buvo akivaizdu Marxui. Po revoliucijos Prancūzijoje „žmogaus ir piliečio teisių“ idealus perėmė besikuriančios liberalios partijos15. Tačiau liberalios partijos Europoje šių teisių vienodai netaikė vyrams ir moterims, kol socialistinės partijos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nepareikalavo visuotinės rinkimų teisės.
Kai asmuo teigia, kad turi teisę į „gyvybę“, į „sąžinę“ ar „nuomonės raišką“, ji/s reikalauja autonominės erdvės - erdvės nuo kitų žmonių kišimosi. Kaip tik čia slypi potenciali žmogaus teisių diskurso žala kairiųjų politikai. „Žmogaus teisės“ iš esmės yra liberalios, o jų apibrėžimas turi kitų kišimosi neigimo aspektą: teisių suteikimas garantuoja individams autonomiškumo sferą, kurioje jos gali elgtis kaip tinkamos.
Visgi, kur kas svarbiau tai, kad „žmogaus teisės“ neįtikina nei filosofiškai, nei konceptualiai. Jos yra neaiškios ir neturi akivaizdžių ribų. Kur prasideda ir kur baigiasi „žmogaus teisės“? Kas yra žmogaus teisė, o kas ne? Kodėl mes teikiame pirmenybę tam tikroms teisėms, o ne kitoms? Ar kultūrinių mažumų teisės, skirtos apsaugoti bendruomeninio gyvenimo būdo savitumą, yra žmogaus teisės? Jei yra, kaip teigiama Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 22 straipsnyje, kaip jas suderinti su kitomis žmogaus teisėmis, kai kyla konfliktas?
Visi šie klausimai, nepaisant jų tariamo paprastumo, sukels dar daugiau klausimų, pabandžius į juos išsamiai atsakyti. Nors žmogaus teisės, kaip minėta, pirmiausia yra tarptautinė teisinė praktika (todėl efektyviausiai jas gina profesionalūs teisininkai), populiarus žmogaus teisių diskursas neretai būna prieštaringas.
Be to, tariamas žmogaus teisių universalumas taip pat prieštarauja jų specifinei istorijai, „vakarietiškoms vertybėms“ ir faktui, kad jos yra institucionalizuotos praktikos, kurioms reikalingas politinių bendruomenių pritarimas. Kaip tik dėl to, kad žmogaus teisės istoriškai yra „vakarietiškas“ konstruktas, tačiau pretenduoja į visuotinumą, jų tariamas universalumas atmetamas nevakarietiškų visuomenių ir jų kultūrų, ypač tų, kurios patyrė Europos kolonializmą.
Sykiu praktinis žmogaus teisių taikymas kasdienėse politinėse kovose (pvz., LGBT+ aktyvistų teiginiai, kad įstatymas, draudžiantis dalytis informacija apie LGBT+ bendruomenę jaunesniems nei 18 metų asmenims, yra visuotinių žmogaus teisių pažeidimas) dažnai skamba savavališkai ir dėl to tampa politiškai neefektyvus.
Ką reiškia teigti, kad individas turi „universalią“, visuotinę „žmogaus teisę“? Kokį ontologinį statusą turi šis teiginys? Tai nėra elementarus materialią būtį nusakantis teiginys kaip, pvz., „Sokrato nosis buvo riesta“.
„Žmogaus teisės“ nėra fiziniai individų atributai, kuriuos genetiškai paveldime gimę. Niekas negimsta turėdamas „žmogaus teises“ taip, kaip gimstame turėdami mėlynas ar rudas akis. Vadinasi, „žmogaus teisės“ yra sąlyginės: jos priklauso nuo politinio ir teisinio status quo, kuriame individas egzistuoja.
Toks „žmogaus teisių“ ontologinio tikrumo neigimas, žinoma, nėra naujas. Jeremy Benthamas buvo vienas pirmųjų, kuris išjuokė „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“ kaip „retorinę nesąmonę - nesąmonę ant kojokų“.
| Teisingumo tipas | Apibrėžimas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Individualus teisingumas | Individų dora | Sąžiningumas, dorumas |
| Socialinis teisingumas | Institucijų dora; socialinio bendradarbiavimo naudos ir naštos paskirstymas | Lygiateisės galimybės, teisingas atlyginimas |
| Formalusis teisingumas | Teisingumas, numatytas įstatymu | Teismo procesas pagal įstatymą |
| Paskirstomasis teisingumas | Teisingas socialinio bendradarbiavimo naudos ir naštos paskirstymas | Mokesčių sistema, socialinė parama |
tags: #socialinis #teisingumas #europje