Šiuolaikiniai socialiniai darbuotojai susiduria su vis didesniais reikalavimais, keliamais profesinės veiklos kokybei. Tokiu būdu socialinis darbuotojas jau profesinio pasirengimo metu turi įgyti pakankamai teorinių ir praktinių žinių, tinkamai suformuoti praktinės veiklos įgūdžius ir bendruosius gebėjimus bei įsiugdyti vertybines nuostatas, privalomas visiems socialiniams darbuotojams. Taigi socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Nuo jo sąveikos su klientais, kompetencijos dažnai tiesiogiai priklauso šiems klientams suteiktos socialinės pagalbos sėkmingumas ir teikiamų paslaugų kokybė. Darbo tikslas - atskleisti socialinio darbuotojo profesinės veiklos ypatumus, išanalizuojant jo profesinio pasirengimo ir praktinių reikmių neatitikimus, išryškėjusius profesinės veiklos metu. Tikėtina, jog socialinis darbuotojas profesinio pasirengimo metu jaučiasi nesaugus, jam trūksta žinių, įgūdžių, o vertybinės nuostatos yra nestabilios.
Profesinė veikla ir jos reikšmė socialiniam darbuotojui
Profesinė veikla - tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos darbinės veiklos rūšių kombinacijos. V. Černas (1998) teigia, kad profesinė veikla - tai nuolatinės veiklos rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis. Šios darbuotojams prielaidas tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius, t.y. poreikių visumai.
Šios praktinės veiklos rūšių kombinacijos, grindžiamos socialinio darbuotojo profesine kompetencija, t.y. atitinkamomis žiniomis, vertybių sistema, profesine etika ir filosofija praktiniame naudojime bei profesiniais mokėjimais ir įgūdžiais praktikoje. Tai, kas įvardijama kaip socialinio darbo teorija, yra teorijos dažniausiai pasiskolintos iš gretutinių mokslų (psichologijos ar sociologijos), nuoseklus aprašymas.
Socialinis darbas: apibrėžimai, funkcijos ir raida
Pasak A. Bagdono (2001), socialinis darbas išsiskiria apibrėžimų gausa. Kiekviena jo kryptis, teorinė paradigma, perspektyva turi savo sampratą ir apibrėžimą. Tad A. Bagdono (2001), socialinio darbo apibrėžti viena fraze neįmanoma, jį tik galima aprašyti išvardijant funkcijas, nurodant, ką turi mokėti ir žinoti socialinio darbo profesionalas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Atsižvelgiant į tokius socialinio darbuotojo profesinės veiklos kompleksiškumo reikalavimus, LR socialinių paslaugų įstatyme (1996) socialinis darbas apibrėžiamas kaip profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia. Remiantis R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodynu, socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ir atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti šiam tikslui pasiekti tinkamas socialines sąlygas.
Šis, problemų sprendimus žmonių santykiuose, įgalina ir išlaisvina, skatina žmones gerinti savo būvį. Socialinio darbo profesija plėtojasi naujo mąstymo apie praktiką linkme, einama naujos praktikos konceptualizacijos link. Socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.
Socialinio darbuotojo kvalifikacija ir kompetencijos
Šiame skyriuje bus aptariama socialinio darbuotojo profesinė veikla, t.y. socialinio darbuotojo kvalifikacija ir kompetencijos, požiūriu, nes profesinėje veikloje kvalifikacija ir kompetencija yra susijusios su profesinis žinių, mokėjimų bei įgūdžių lygiu, kurį leidžia pasiekti ugdymas ir saviugda arba prigimtiniai žmogaus sugebėjimai. Pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (1996) 14 straipsnį socialiniu darbuotoju laikomas asmuo, dirbantis socialinį darbą ir turintis reikiamą kvalifikaciją, t. y. baigęs aukštojo ar aukštesniojo mokslo įstaigos socialinio darbo specialybę.
Kalbant apie profesinę kvalifikaciją, turimi galvoje įgūdžiai, mokėjimai ir žinios, išreikštos sugebėjimais, mokymosi arba studijų pažymėjimais forma. Šiame apibrėžime akcentuojamos ne tik įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir jų įvertinimo arba pripažinimo aspektas, dažniausiai išreikštas tam tikra formalia forma. Profesinis ugdymas ir studijų programos, parengtos pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000), sudaro sąlygas įgyti reikiamą profesinę kvalifikaciją.
I. Ienaitė (1995) taip pat pabrėžia, kad socialinio darbo profesionalas turi būti savo srityje kompetentingas, turėti akademinį pasiruošimą ir profesinę patirtį. Jos manymu toks profesionalas ypatingai reikalingas ten, kur yra sunkumai, problemos, kurių žmogus savo jėgomis negali išspręsti. Visais atvejais yra svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tos žmogaus gyvenamąsias sritis, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. žinias, kurias reikia derinti praktiniame darbe.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Kompetencija kaip pagrindinis socialinio darbuotojo įrankis
Vadinasi, kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkams veiklos funkcijas, būdingas socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcijas puokaštė ) charakterizuoja profesinės veiklos turinį. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinę veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000).
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius. Pasak S. Daukilo (2001), profesinė kompetencija - tai asmens savita raiška jam sėkmingai sprendžiant profesines problemas. Apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo).
Socialinis suvokimas: apibrėžimas, bruožai ir reikšmė profesinėje sąveikoje
Socialinis suvokimas - tai kompleksinis procesas, per kurį mes suvokiame, suprantame ir vertiname socialinius objektus bei reiškinius. Tai apima kitų žmonių, savęs, grupių, socialinių bendrijų ir situacijų suvokimą. Šis procesas yra neatsiejama žmogaus socialinio gyvenimo dalis, lemianti mūsų elgesį, sprendimus ir tarpusavio santykius.
Terminą "socialinis suvokimas" 1947 m. pirmą kartą pavartojo JAV psichologas Dž. Bruneris. Iš pradžių šis terminas apibrėžė suvokimo socialinį sąlygotumą, akcentuojant, kad suvokimas priklauso ne tik nuo objekto ypatybių, bet ir nuo subjekto patirties, tikslų ir situacijos. Vėliau samprata išsiplėtė, apimdama visuminį individo suvokimą ne tik apie daiktus, bet ir apie socialinius objektus.
Socialinis suvokimas yra aktyvus pažinimo procesas, kurio ne visada galima griežtai atskirti nuo mąstymo. Interpretuodamas pojūčiais gaunamą informaciją, žmogus daro numanomus sprendimus, pavyzdžiui, norėdamas suprasti, kodėl kitas žmogus taip elgiasi, turi apibendrinti, analizuoti, lyginti įvairiu laiku gautą informaciją.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Specifiniai socialinio suvokimo bruožai
- Aktyvus objektas: Socialinio suvokimo objektas (pvz., žmogus ar grupė) nėra pasyvus ir gali stengtis paveikti suvokėjo įspūdį.
- Reikšmė ir vertė: Socialinio suvokimo subjektui svarbu ne tik tikslus realybės atspindėjimas, bet ir suvokiamo objekto reikšmė, vertė bei suvokimo priežastys.
- Emocinis susiejimas: Socialinių objektų suvokimas labiau susijęs su emocijomis ir priklauso nuo suvokėjo motyvų bei reikšmės.
- Reagavimas į ypatumus: Gebėjimas atkreipti dėmesį į žmogaus ar grupės išskirtinius bruožus ir savybes.
- Įspūdžio formavimas: Remiantis pastebėtais ypatumais, susidaromas bendras įspūdis apie socialinį objektą.
- Atribucija: Tai proceso, kurio metu aiškinamės elgesio priežastis, priskyrimas.
Pagal suvokėjo ir suvokimo objekto santykį skiriamos trys pagrindinės socialinio suvokimo procesų grupės: Tarpasmeninis suvokimas: Vienas žmogus suvokia kitą. Savęs suvokimas: Individas suvokia pats save. Tarpgrupinis suvokimas: Viena grupė suvokia kitą.
Socialinio suvokimo įtaka tarpasmeniniam bendravimui
Socialinis suvokimas yra neatsiejama bendravimo proceso dalis. Jis veikia tai, kaip mes interpretuojame informaciją, kurią gauname per pojūčius, ir kaip suprantame kito žmogaus elgesį. Kad suprastume kito žmogaus elgesio prasmę, interpretuodami pojūčiais gaunamą informaciją, žmogus daro numanomus sprendimus.
Socialinis suvokimas padeda mums: Prisiminti faktus. Tyrimai rodo, kad geriau prisimenama struktūruota, organizuota medžiaga, tokią, kurią galima „sudėlioti į lentynėles", turinčias tam tikrus pavadinimus. Todėl suvokiama medžiaga nuolat tvarkoma, ieškant atsakymų į klausimus: „kas ji(s)?", „ko siekia?", „kodėl?". Išlaikyti stabilų "Aš" vaizdą. Kad išlaikytume stabilų Aš vaizdą. Orientuotis socialinėje aplinkoje.
Įtakos kito asmens pažinimui turi ir bendravimo kontekstas. Išskiriamas fizinis ir psichologinis kontekstas. Fizinis. Tai aplinka, kurioje bendraujama. Pvz., pirmą kartą pamatę žmogų prabangiuose jo namuose, manysime, jog jis yra pasiturintis, o jei būtume sutikę jį darbo vietoje, gal būtume to nepastebėję. Psichologinis: Asmenybės ypatybės. Tai jos charakteris, temperamentas, pažiūros, įsitikinimai, vertybės.
Socialinio suvokimo klaidos ir jų prevencija
Socialinis suvokimas nėra tobulas procesas. Informacijos praleidimas: Praleidžiame dalį informacijos. Per didelis dėmesys detalėms: Kai kurioms detalėms suteikiame per didelę reikšmę. Neteisinga interpretacija: Neteisingai interpretuojame ryšius tarp atskirų suvokiamų elementų. Klaidingos prielaidos: Darome neteisingas prielaidas apie žmones, remdamiesi ankstesne savo patirtimi ir klaidingai manydami, kad kai kurie būdo bruožai visada susiję su kitais.
Šių klaidų galima išvengti atidžiau stebint detales bendraujant. Socialinio suvokimo klaidų išvengti gali padėti atidumas detalėms bendraujant reikia atidžiai stebėti visus. Interpretuodami pojūčius mes keliame hipotezes, jas tikriname ir kt.
Suaugusiųjų ir vaikų suvokimo ypatumai bei ugdymo implikacijos
Suvokimas vystosi visą žmogaus gyvenimą, pradedant nuo vaikystės. Vaikų suvokimas skiriasi nuo suaugusiųjų, nes jie turi mažiau patirties ir jų pažintiniai procesai dar nėra visiškai susiformavę. 2 - 4 metų vaikas pradeda suvokti simbolius, t. y. suprasti, kad daiktas egzistuoja ir realiai, ir žodžio minties pavidalu. 4 - 6 metų amžiaus tarpsnio metu vaikas aiškiai suvokia save kaip berniuką ar mergaitę. 6 - 11 metų amžiaus laikotarpiu vaikas vis geriau suvokia priklausomybę savo lyčiai.
Vaiko tapatumo jausmas vis stiprėja, vaikas pradeda jausti, jog jis, kaip asmenybė, yra unikalus. Jaunesniojo amžiaus mokiniams būdingiausias suvokimo bruožas - diferencijuotumas. Mokinių suvokimas jaunesniojo mokyklinio amžiaus pradžioje yra glaudžiai susijęs su vaiko veiksmais, praktine veikla. Suvokimas negalimas be pojūčių ir patirties, taip pat reikšmės turi mąstymas bei kalba.
Suvokimas pats savaime nesivysto. Didelis vaidmuo tenka mokytojui. Tinkamai organizuojant mokinių veiklą mokymo procese suvokimas persitvarko, jis pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą. Vienas efektyviausių suvokimo ugdymo metodų yra lyginimas (lyginant suvokiama nuodugniau). Priešmokykliniame amžiuje reikia pradėti garsinės analizės-sintezės pratybas.
Socialinio darbuotojo funkcinės kompetencijos ir etika
Bendriausias socialinio darbuotojo profesinės veiklos tikslas - sudaryti optimalias sąlygas žmogaus socialinei integracijai, atskleidžiant reikalingus jam vidinius ir išorinius išteklius ir visiškai, veiksmingai, koordinuotai juos panaudojant. Socialinis darbuotojas tokią profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą socialinio darbo studijų programą.
Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994). Pasak R. Tidikio (2003, p. 319), Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) pabrėžiama socialinio darbuotojo dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais taisyklės ir elgesio reikalavimai.
Pabrėžiami ir tam tikri etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, teisė jam laisvai apsispręsti, santykis su klientu grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu. Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurių siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija.
Funkcinės kompetencijų reikšmė praktikoje
Vadinasi, socialinis darbuotojas, norėdamas kokybiškai (kvalifikuotai) atlikti savo darbą, turi pasižymėti tam tikromis funkcinėmis kompetencijomis, kurios įgalintų jį sėkmingai realizuoti minėtas veiklos funkcijas. Tokis funkcinis kompetencijų visuma leidžia kalbėti apie atitinkamo laipsnio socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją (Laužackas, Pukelis, 2000).
| Kompetencijos sritis | Pavyzdiniai elementai |
|---|---|
| Dalyko (techninė) | Teorinės žinios, metodai, diagnostika |
| Socialinė | Bendravimo įgūdžiai, empatiškumas, tarpasmeninis suvokimas |
| Strateginė (planavimo) | Gebėjimas planuoti intervencijas, vertinimas, koordinavimas |
Šis įvairovė, socialinis darbuotojas - specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.
tags: #socialinis #suvokimas #ir #profesine #saveika