Socializacija ir socialinis modelis yra dvi sudėtingos, bet glaudžiai susijusios sąvokos, kurios formuoja mūsų supratimą apie žmonių elgesį ir jų vaidmenį visuomenėje. Tai yra būtinas procesas kiekvienam žmogui, pradedant nuo kūdikystės ir tęsiantis per visą gyvenimą.
Socializacija yra procesas, per kurį asmuo mokosi ir įsisavina tam tikrus kultūrinius ir socialinius įgūdžius, normas, vertybes ir elgesio kodus. Socialinis modelis yra teorinė struktūra, skirta aiškinti, kaip visuomenė yra organizuota ir kaip individai veikia šioje struktūroje. Socialinis modelis gali apimti viską nuo šeimos dinamikos ir vaidmenų pasiskirstymo tarp lyčių iki ekonominių sistemų ir valdžios institucijų.
Abu šie konceptai glaudžiai susiję su normomis ir vertybėmis, kurios dominuoja konkrečioje visuomenėje. Socializacija ir socialinis modelis taip pat yra susiję su santykiu tarp individų ir visuomenės. Abi sąvokos taip pat sietinos su socialine kontrole. Tiek socializacija, tiek socialinis modelis yra būdai, kaip prognozuoti ir suprasti žmonių elgesį.
Socializacija ir socialinis modelis yra neišsiskiriantys elementai, kurie formuoja mūsų socialinį pasaulį. Juos studijuojant atskirai, galima praleisti svarbius ryšius ir sutapimus. Abu šie aspektai yra glaudžiai susiję ir turi daug bendro, pradedant normomis ir vertybėmis ir baigiant socialine kontrolė ir elgesio prognoze.
Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Šios srities problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis. Socialinės psichologijos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Ši disciplina svarbi visuomenės raidą prognozuojančioms valdžios, teisėsaugos institucijoms ir politikams.
Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka.
Pagrindiniai Socialinės Psichologijos Principai
Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą. Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo.
Filosofinės antropologijos studijų centre - visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant ir pačius principus, jų prigimtį. Filosofinės antropologijos bandančios suprasti žmogų, kurių išeities taškas yra biologinis gyvenimas. Žmogus svarstomas kaip sąmoninga būtybė.
Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Aristotelis teigė, kad negali būti absoliučios gėrio idėjos, nes gėris visada pasireiškia per atskirybę. Kitaip nei Sokratas ar Platonas, Aristotelis teigė, kad dorybė - tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Pagrindinės Aristotelio pateiktos dorybės:
- Saikingumas - tai mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų, kuriuos teikia maistas, gėrimas ir seksualiniai dalykai.
- Drąsa - susijusi su didžiausiu blogiu - mirtimi, ypač mirtimi mūšio lauke. Drąsus žmogus yra tas, kuris nebijo mirties.
- Išmintis - tobuliausia pažinimo forma, kuriai būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų, bet ir aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus.
- Teisingumas - bendriausia prasme Aristotelis suteikia teisinį aspektą, tai yra įstatymų paisymas.
Akvinietis praplečia ir pagilina dorybės sampratą. Taip vadinamos teologinės dorybės, yra tos kurios žmogui dovanojamos per Dievo malonę ir kurios užbaigia moralines dorybes. Tomas skiria tris teologines dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę.
Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą. Vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai.
Individualioji psichologija nekalba apie pasąmoninius procesus, jų santykį su sąmone, asmenybės struktūrą, tam tikras jos dalis ar tipus, nenagrinėja vidinių konfliktų. Didžiausias dėmesys yra skiriamas subjektyviam žmogaus patyrimui ir jo interpretacijai bei būdams, kuriais žmogus veikia pasaulyje.
Gyvenimo stilius - tai dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris visą individo gyvenimą išlieka stabilus. Dėl šios priežasties atskiro įvykio, klausimo, problemos ar simptomo suprasti izoliuotai nėra įmanoma, neatsižvelgiant į visą gyvenimo kontekstą.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus. Galima pagrįstai teigti, kad individualioji psichologija atstovauja holistinį požiūrį, kuris šiuolaikinėje psichologijoje vadinamas biopsichosocialine perspektyva.
Holistinė perspektyva atsiranda kaip priešnuodis nuo dogmos, jog žmogų galima „pataisyti“, nesigilinant į jo vidinį pasaulį ir atneša žinią, jog žmogų galima suprasti tik žvelgiant į jį kaip į visumą, bei naujieną, jog individas nėra pasyviai reaguojantis į aplinką organizmas, bet yra veikiantis joje.
Socialiniai Vaidmenys ir Bendravimas
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas).
Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas:
- Su vaidmeniu susiję lūkesčiai.
- Vaidmens supratimas.
- Emocinis jo priėmimas / nepriėmimas.
- Vykdymas.
Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties.
Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą.
Vaidmens Apibrėžtumas
Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai, jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais.
Trumpai socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą.
Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu - tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis.
Socialiniai Vaidmenys ir Bendravimas
Panagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys. Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti.
Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje.
Schemos ir Elgesio Modeliai
Žmogus yra svarbiausias šiame pasaulyje, vien jo dėka tobulėja moderniosios technologijos, ilgėja gyvenimas, atrandami vaistai nuo pačių sunkiausių ligų. Mūsų akyse pasaulis nepaliaujamai keičiasi, ir viskas tik dėka žmogaus. Tačiau tam žmogui reikalinga pagalba, kad jis jaustųdsi ggerai, gyventų pilnavertį gyvenimą, galėtų tobulėti.
Sociologijai galime surasti daugybę apibrėžimų, nes ji begalo svarbi žmogaus gyvenimui, tai yra, nagrinėja viską kas yra susiję su žmogumi ir su jo gerbūviu. Sociologija kelia daugybę klausimų, remiasi visais statistiniais duomenimis ir stengiasi išsiaiškinti kaip viskas bus ateityje.
Sociologija padeda į pasaulį pažvelgti ne tik savo bet ir kitų akimis, išsiaiškinti dominuojančias mūsų šalyje ar net pasaulyje problemas ir padėti jas spręsti pasirenkant tinkamiausias priemones. Kiekvienai problemai spręsti turi būti sudarytas socialinis darinys. Socialinis darinys - tai bendriems socialiniams tikslams įgyvendinti susibūrusi žmonių grupė, kuri užsiima bendra organizuota veikla, turinčia tam ttikra paskirtį, arba kitaip - funkciją.
Tam kad žmogus pritaptų visuomenėje jis turi perimti tam tikrus elgesio modelius, čia pasitarnauja institucijos, tuo metu vyksta socializacija. Žmonės gyvena tam tikroje taisyklių apibrėžtyje. Ogiustas Kontas manė, kad sociologas turėtų mokėti tirti visuomenę taip, kaip fizikas ar chemikas supranta gamtos reiskinius, nes visuomenė dažnai keičiasi.
E. Diurkheimas teigia, kad socialinės normos, kurios egzistuoja aplinkoje, nusako mintijimo, veiklos bei pajautos būdus, kurie jį apriboja, bet sudaro prielaidas būti tos visuomenės pilnaverčiu nariu. M. Vėberis, teigė, kad socialiniai veiksmai gali būti orientuoti į praeitį, dabartį arba ateitį. K. Marksas, teigė kad žmonės yra kuriami visuomenės ir kartu jie kuria visuomenę, tai visuomenės kaitos priežastis.
Sociologo pagrindinė užduotis susijusi su visuomenėmis yra: nustatyti darbo taisykles, apibrėžti informacijos rėmus, tirti visuomenes bei jų struktūrą. Kiekvienas statusas turi daugybę vaidmenų. Vaidmuo - elgesio modelis, atitinkantis tam tikrą statusą.
Socializacija ir Socialiniai Santykiai
Socializacija - tai procesas, kurio metu žmogus perima tai visuomenei būdingas vertybes, nuostatas, elgesio normas ir tampa tos visuomenės nariu. Prisitaikymui toje visuomenėje yra labai svarbi aplinka. Socialinė aplinka - žmogų supantis socialinis pasaulis - visuomeninės (materialinės ir dvasinės) žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos.
Taigi žmogus norintis prisitaikyti tam tikroje aplinkoje ir visuomenėje pradeda elgtis taip kaip būdinga tai visuomenei, kitaip tariant, visuomenė pradeda auklėti žmogų ir daryti tokiu, kuris nesiskirtų nuo tos visuomenės individų, perimtų visas kultūros tradicijas bei papročius. Žmogų galėtume pavadinti socializacijos subjektu ir objektu.
Kaip subjektas todėl, kad žmogus stengiasi perimti kultūros vertybes, ir save realizuoti toje kultūroje, tai yra vienas iš socializacijos reiškinių. Žmogus tampa ssocialine būtybe, kuri prisitaiko prie įvairių situacijų. Šiuolaikinėje edukologijoje socializacijos procesai nagrinėtini dviem aspektais: socializacija kaip viena švietimo sistemos funkcijų, ir asmenybės socializacija kaip švietimo sistemos tikslas.
Socializacija skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė socializacija vyksta ankstyvaisiais žmogaus gyvenimo metais. Tuo metu vaikas iš vyresniųjų perima asmens nuostatas, įgūdžius, vertybes ir t. t. Antrinė socializacija - asmens prisitaikymas viešojoje aplinkoje. Tai procesas kurio metu žmogus imasi tam tikrų vaidmenų, kurie susiję su darbo pasidalijimu.
Svarbiausi socializacijos veiksniai: šeima, mokykla, bendraamžiai, žiniasklaida, visuomenė. Socializacijos procesas yra vienas svarbiausių žmogui. Visas žmogaus gyvenimas susijęs su kitais žmonėmis. Mes nuolat bendraujame, matome, dirbame, susitinkame su kitais žmonėmis.
Kiekvienam žmogui yra begalo svarbu turėti draugų, artimųjų, ar tiesiog žmonių su kuriais galėtų pabendrauti, tai gali būti tėvai, mokytojai, mylimieji. Individų bendravimą sociologiškai būtų galima apibrėžti Socialiniais santykiais.
Socialiniai santykiai taip pat yra vienas iš svarbiausių sociologijos reiškinių, nes tarp individų nuolat vyksta nenutrūkstanti sąveika. Žmogui sąveikaujant su įvairiomis institucijomis, socializacija vyksta jam kaupiant atitinkamas žinias ir išmokstant atitinkamų visuomenėje priimtinų elgesio normų.
Sociologijos mokslas niekada neapsieina be statistinių tyrimų, tai yra bene svarbiausia socialinių tyrimų technika. Tirdama žmonių bei visuomenės socialinio gyvenimo subtilybes sociologija daugiausia remiasi statistiniais tyrimais bei apklausomis. Šie tyrimai padeda nustatyti didžiausias žmonių gyvenimo problemas ir daryti išvadas, tiksliau, dėti visas pastangas ir rasti tinkamiausius būduss, kad tos problemos būtų sumažintos ar net išspręstos.
Manau kad šiuo metu Lietuvoje ir visame pasaulyje viena iš didžiausių problemų yra smurtas prieš moteris bei vaikus. Kolkas nelabai pavyksta rasti visapusiškai tinkamų būdų šios pproblemos mažinimui, o smurtavimų vis daugėja. Tai yra gana didelė problema Lietuvoje, nes dažnai moterys ir vaikai kenčia ne tik fizinį bet ir moralinį bei seksualinį smurtą.
Štai vieno tyrimo rezultatai apie „smurtą prieš moteris“:
| Dienraštis | Straipsnių skaičius | Seksualiniai prievartos faktai | Smurtas šeimoje |
|---|---|---|---|
| Lietuvos rytas | 156 | 60% | Trečdalis |
| Utenis | 18 | - | - |
Tyrimas tik parodo, kad Lietuvoje yra gana kkebli situacija šioje problemoje. Kiek daug yra smurto prieš moteris. Bet visi puikiai žinome, kad smurtas prieš moteris ir ne tik yra viena iš didžiausių pproblemų Lietuvoje. Ir šie smurtavimo procentai ir skaičiai vis auga.
Visi šie reiškiniai padeda pagrindus tolesniam vaiko geram ar blogam vystymuisi. Taigi, manau kad reikėtų kažkaip spręsti, asocialių šeimų vidines problemas arba bandyti kurti organizacijas, kurios padėtų tėvams išmokti auklėti vaikus. Bet sociologų darbas stengtis atrasti šių ir panašių problemų sprendimo būdus.
Sociologija - mokslas apie visuomenes. Ji tiria viską, kas yra susiję su žmogumi, kultūra, socialiniu gyvenimu, žmogaus elgesiu ir jo gerove. Taip pat sociologija tira socializacijos pprocesus. Socializaciją vyksta visą žmogaus gyvenimą. Jos metu žmogus perima visus kultūrai būdingus bruožus ir tampa pilnaverčiu tos kultūros objektu.
Be abejonės, vykstant socializacijai, žmogus nuolat santykiauja su kitais intividais, palaiko su jais darbinius, draugiškus ar net romantiškus ryšius. Šie ryšiai yra vadinami socialiniais santykiais, kuriuos taip pat tiria sociologija.
A. V. Naujo socialinio modelio kontekste kyla gausybė klausimų. Dabar, pasak ekspertų, socialinės garantijos neskatina darbo vietų kūrimo, tai lemia aukštą nekvalifikuotos darbo jėgos lygį, mažas pensijas. Lankstesni darbo santykiai - drąsiau steigiamos naujos darbo vietos. Geresnės darbo pasirinkimo, atlyginimo galimybės.
Skaičiuojama, naujasis modelis padėtų sukurti apie 85 tūks. Estija nuo 2009 m. padidinusi darbo santykių lankstumą, sparčiai padidino užimtumą ir jos nedarbo lygis 2014 m. siekė 7,4 proc. Latviai pernai irgi ėmėsi kurti lankstesnius darbo santykius. Netrukus bus matyti ir pirmieji rezultatai. Lietuvos nedarbo lygis 2014 m.
Pavyzdžiui, kad auginantys vaiką turi teisę reikalauti dirbti ne visą darbo dieną ir per mėnesį jiems darbdavys privalo suteikti tokią galimybę, o vėliau pageidaujant - grąžinti visą darbo dienos krūvį. Darbo vietos dalijimasis - kai, pvz., du kolegos patys tarpusavyje tariasi, kaip pasiskirstys darbo krūvį, kuriomis dienomis/valandomis kuris dirbs. Teisė mokytis visą gyvenimą (kasmet po 5 d.
Geresnės sąlygos įvairioms darbo sutartims: terminuotai, laikinojo darbo, darbo vietos dalijimosi. Lengvesnė samdymo tvarka paskatins samdyti nuolatiniam darbui - dabar naudojamasi terminuotomis sutartimis, kurių terminas iki 5 metų. Kad nebūtų piktnaudžiaujama, bus ribojama terminuotų sutarčių trukmė tam pačiam darbui atlikti - 2 metai, jei skirtingi darbai - 5 metai.
tags: #socialinis #santykiu #modelis