Šiais laikais vis labiau pabrėžiama emocinio intelekto svarba. Finikso universiteto Ateities institutas (JAV) paskelbė, kad socialinis intelektas - gebėjimas užmegzti gilų kontaktą, jausti ir įtakoti reakcijas, inicijuoti bendravimą - yra vienas iš dešimties svarbiausių įgūdžių, reikalingų sėkmingam prisitaikymui visuomenėje.
Panašu, kad informacijos valdymas, kūrybiškumas ir kritinis mąstymas užleidžia pozicijas jausmų pažinimui. Pirmą kartą terminą „emocinis intelektas“ 1985 m. pavartojo amerikiečių mokslininkas Waynas Paynas.
Emocinis intelektas: svarbiausias lyderių gebėjimas | Danielis Golemanas
Pasak jo, emocinis intelektas - tai vidinis „stuburas“, asmens savitvarda, entuziazmas, atkaklumas ir gebėjimas pagrįsti savo veiksmus. Naujausi ilgamečiai tyrimai rodo, kad svarbiausius gyvenime sprendimus nulemia giliai slypinčių jausmų stiprumas, jų galia, o vaikai, kurių emocinio intelekto lygis aukštesnis, užauga rūpestingesniais, atsakingesniais ir laimingesniais suaugusiais.
Atidžiau patyrinėję sėkmingų verslininkų, politikų, pedagogų, paslaugų srities personalo ar tiesiog sėkmingų šeimų bendravimą, atrastume, kad jie visi geba pastebėti, priimti bei taikliau reaguoti į savo ir kito žmogaus nuotaikas, charakterį, tikslus, svajones. Turėdami sugebėjimą pajusti kitus žmones, tokie darbuotojai geriau ir supranta, kada ir kiek kolegos linkę bendradarbiauti, kaip spręsti konfliktus ir palaikyti efektyvią atmosferą kolektyve.
Emocinio intelekto ugdymo sunkumai ir galimybės
Pasvarstykime, ar mes ir mūsų tėvai turėjome galimybę emocinio intelekto sąvoką įtraukti į savo kasdienį gyvenimą. Trauminės patirtys yra be galo sunkiai integruojamos į vidinį gyvenimą, todėl neretai tiesiog išstumiamos taip drauge užblokuojant daugelį jas lydinčių emocijų. „Berniukai neverkia“, „bobiška reakcija“, „ko čia bijot“ ir panašūs kalbos konstruktai, nusakantys mūsų reakcijas vienų į kitus, iki šiol nesusimąstant perduodami iš kartos į kartą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Griuvus sienoms, pasikeitus santvarkai, gerokai smuktelėjus ir vėliau pagaliau kylant ekonominiam lygiui, turėjo smarkiai keistis ir tarpusavio santykiai. Visą dėmesį teko kreipti prisitaikymui naujame laisvės pasaulyje, informacijos priėmimui ir apdorojimui, dar daugiau jėgų reikalaujančiam ekonominių tikslų siekimui. Daugeliui pažįstama situacija: tėvai smarkiai dirba, šeima iškyla finansiškai - taip pagaliau išpildydama ankstesnės kartos lūkesčius, tačiau vaikai kenčia nuo depresijos.
Neretai geriausiu išsilavinimu, naujosiomis technologijomis, drabužiais ir kitomis materialinėmis gėrybėmis kompensuojamas tėvų dėmesio trūkumas, arba, net labiau tikėtina, - negebėjimas atliepti kasdienius jausmus, nesidomėjimas vidiniu vaiko (vadinasi, ir savo paties) pasauliu. Širdis, kaip emocinis asmenybės centras, turi grįžti į kasdienio bendravimo dėmesio centrą.
Šių dienų jauni tėvai, ruošdamiesi vaiko auklėjimui, jau mokosi suprasti, kad kūdikis turi ne tik fiziologinių poreikių, kad verksmu nebūtinai praneša kad jis tik alkanas ar šlapias, bet taip gali išreikšti norą bendrauti, patirti artumą. Svarbu, ar vaikas patiria, kaip sprendžiamos konfliktinės situacijos, ir ar įtampą pakeičia atsipalaidavimas, susitaikymas, pasitikėjimas. Priimti emocijas reikia išmokti visas, nors ir linkstame skirstyti jas į geras-blogas, malonias-nemalonias.
Kiekviena kylanti jausmų banga gali daug pasakyti apie pasąmoninius procesus, kurių nesuprantame, kol „pratrūkstame“. „Jei tėvai vaikui nepadeda susieti jo patyrimo su jausena, nepaaiškina, o kaip tik stengiasi nustumti „Baik, liaukis, neverk“, taip duoda signalą, kad jiems jis neįdomus. Emociškai. Reiškia - iš esmės. Tokio vaiko mąstyme užsifiksuoja, kad negalima būti savimi, jei netinka tėvams - jis blogas ir netinkamas niekam kitam.
Vaikas pradeda daryti tik tai, ko iš jo norima, kad pasijustų priimtas ir mylimas, arba gali vis dažniau elgtis pateisindamas susikurtą neigiamą „aš esu blogas ir dėl to manęs nemyli“ identitetą. Taip atsiranda depresija, dėmesio ir net mąstymo sutrikimai, negebėjimas draugauti, polinkis nusikalsti, valgymo problemos, piktnaudžiavimas ir priklausomybės, žalojimasis. Augant „teisingoje“, bet emocinio santykio stygių išgyvenančioje šeimoje formuojasi vadinama „netikroji savastis“ - būti tokiu, kokiu jį nori matyti kiti.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Kyla didelė grėsmė visai asmenybei, nes prarasdamas savąjį „aš“, žmogus auga nebesuprasdamas ko pats nori, ko iš tiesų nori siekti gyvenime, kaip iš tiesų save vertina. „Suprantu, kad dabar labai nori sausainio, bet turi palaukti, kol atvės“. „Skauda, nes tave užgavo. Tikriausiai liūdna, kad tavo draugas taip elgiasi“, „Labai pyksti, nes neleidžiu žiūrėti daugiau filmukų“.
Gavęs tokį savo jausmų atspindėjimą, vaikas augs vis geriau suprasdamas emocijų tvarką ir kaitą, mokėdamas vis geriau jas kontroliuoti, jomis dalintis ir nesigėdyti. Jis paprasčiausiai nebeturės slėptis ar griauti, kad būtų pamatytas. Tapęs labiau susietas su savimi, gyvens dermėje su savo vidiniu pasauliu, vadinasi - ir su išoriniu. Iki šiol nesutariame dėl pagrindinės švietimo užduoties - ar perduoti žinias ir lavinti informacijos įsisavinimą, ar suteikti socialinių įgūdžių.
Aistės Jasaitytės-Čeburiak indėlis į emocinio intelekto ugdymą
Psichologė Aistė Jasaitytė-Čeburiak aktyviai dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose, skirtuose vaikų ir suaugusiųjų emociniam intelektui ugdyti. Ji pabrėžia tęstinio proceso svarbą, kad pasiektume tuos labiausiai užsidariusius vaikus. A. Jasaitytė-Čeburiak atkreipia dėmesį į tai, kad dienos centrų vadovai patys įsitrauktų į tokias dirbtuves, kad pamatytų naudą ir perimtų metodus, vėliau juos taikytų kasdienėje veikloje.
„Vaikų dienos centruose vaikai ateina iš mažiau socialinių įgūdžių turinčių šeimų, kovojančių su priklausomybėmis ir prastesnėmis sąlygomis gyvenančių - tokie vaikai tikrai nėra pamatyti“, - dalinasi psichologė A. Jasaitytė-Čeburiak. Pradžioje vaikai supažindinti su emocijomis ir jų poveikiu, sprendimo būdais. Pyktis - kaip išeiti iš jo nesugriovus? Reflektuojama - kaip jauteisi, kas padėjo liautis pykus. Ką gali padaryti kitam, kai jam pikta?
Dirbtuvių pabaigoje kalbėdavomės, koks buvo lūžio momentas, kas paskatino įveikti abejones, kas suteikė vilties? Vaikai pamatė, kaip emocijos keičiasi, kaip įmanoma neigiamus išgyvenimus pakeisti teigiamais. Mokėmės dėkoti vienas kitam už bendrą darbą, pasidžiaugti vienas kito pasiekimais.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Svarbiausieji potyriai - kad susitvarkė, sugebėjo, atrado savo naujų savybių, ar net talentą“, - dalinasi Bernardinų socialinių paslaugų centro Vaikų dienos centro socialinė pedagogė Gabrielė Bartkienė, „didžiuliu įnašu tapo jau vien tai, kad pradėjome taikyti dirbtuvių metu naudotas refleksijas kasdien. Net pradėjome vartoti daugiau žodžių, apibūdinančių jausmus, ypač tuos sudėtinius, su atspalviais.
G. Bartkienė pastebi, kad dirbtuvės parodė, kaip naudinga sujungti dvi skirtingų vaikų grupes bendram projektui. Daugeliui vaikų filmo kūrimas buvo lyg prisilietimas prie dar nepatirto stebuklo ir tuo, kad tai tapo proga įsitikinti savo drąsa, galimybėmis. „Po dirbtuvių vaikai džiaugėsi, kad iš viso dalyvavo - įsigalino. Filmo kopija su pasididžiavimu dalinosi su šeimomis, draugais.
Geriausiai apie pokyčius atsiliepia patys dirbtuvių dalyviai:„Aš sužinojau, kad jausmai gali būti visokie, svarbu vienas kito palaikymas ir pasitikėjimas kitais”.„Jei nebūtų jausmų, visi būtų vienodi. Labiausiai supratau, kad nereikia muštis“.„Sužinojau, kad nereikia per daug pavydėti ir iš karto atiminėti daiktus. Negalima tyčiotis.”“Jausmai reikalingi tam, kad juos galėtum išreikšti, nes belaikant savyje pvz. pyktį, gali išsilieti ant tų žmonių, kurie niekuo nekalti”.
„Galėjau kitaip elgtis, galėjau jau iš pradžių labiau dalyvauti“.„Reikia dalintis ir draugauti. Jei nedraugautum, būtum vienišas”.„Per filmo kūrimą atradau save, sužinojau, kad baimę reikia nugalėti ir siekti savo tikslo. Kurti filmą man labai patiko.
Kūrybinės partnerystės
Projekto agentė Aistė Jasaitytė - Čeburiak kartu su režisiere Kristina Buožyte balandžio 25-26 dienomis devintokams vedė kūrybines dirbtuves. Pirmą dieną kiekviena grupė peržiūrėjo savo medžiagą ir atrinko geriausius kadrus. Tada režisierius su montuotoju ir keliais savanoriais mokiniais montavo filmą, kiti kūrė filmo plakatus ir kitą papildomą medžiagą, kuri bus naudojama viešame filmų pristatymo renginyje.
Penktadienį į mokyklą atvyko projekto Pokyčių mokykla regiono kuratorė Erika Samulė. Mokiniai kartu su kūrybos praktike baiginėjo montažo darbus (muzikos paieška, titrai ir kt. darbai). Moksleiviai ne tik dirbo, bet ir diskutavo su svečiais, žaidė, reflektavo.
Pentadienį po pietų siaurame ratelyje (dalyvavo filmo kūrėjai, svečiai ir projekte dalyvaujantys mokytojai )vyko sukurtų filmų peržiūra. Sukurti du filmai: „Krito į akį“ ir „Visiškai slaptai“. Abi moksleivių grupės pristatė savo darbus, pasakojo kaip jiems sekėsi montuoti, filmuoti, vaidinti.
Filmų peržiūra vyko kaip tikrame kino teatre - su spragintais kukurūzais ir Coca Cola. Po filmų peržiūros vyko refleksija, moksleiviai džiaugėsi galėdami bendrauti su profesionalais. Kūrybos agentė Aistė 8 a klasės mokiniams vedė valandėlę apie krepšinio ir mados pasaulį. Aistė papasakojo moksleiviams apie daug jėgų reikalaujantį krepšininko darbą. Mergaitės susidomėjusios klausėsi pasakojimo apie madų pasaulio subtilybes.
Paroda yra baigiamoji dalis kūrybiško mokymosi projekto „Kūrybinės partnerystės“ dalis. Projektas jau ketvirtus metus įgyvendinamas Lietuvos mokyklose, o šiais metais pirmą kartą vyko ir socializacijos centruose. Šį pavasarį bus pradėtas bendradarbiavimas su dar trimis socializacijos centrais.
Vilniaus vaikų socializacijos centre mokosi ir ten pat esančiame bendrabutyje gyvena paauglės, kurios buvo teistos, yra iš globos namų arba turi problemų, susijusių su socialiniais įgūdžiais. Aistė Jasaitytė-Čeburiak, centre vykusio kūrybinio projekto koordinatorė, teigia, kad projekte dalyvavusios 14-17 metų amžiaus merginos iki šiol gėdijasi to, jog užaugo globos namuose arba buvo teistos.
Ji atskleidė, kaip parašyti gerą motyvacinį laišką, norint vėliau rasti darbą. O per technologijų pamokas merginos ne tik siuvosi sau sukneles baigiamajai parodai, bet ir pačios sprendė, kiek joms reiks medžiagos, apskaičiavo sąmatą, išlaidas. Gitana Rupšlaukienė, Vilniaus vaikų socializacijos centro pavaduotoja, pažymi, kad „Kūrybinės partnerystės“ plačiai atvėrė langą tiems, kurie yra tarsi „už tvoros“, visuomenės užribyje.
Pasak jos, pro šį langą žmogiškos šilumos, tikėjimo, pasitikėjimo ir geranoriškumo įgavo visi projekto dalyviai - mokinės ir pedagogai. Kad socializacijos centre po „Kūrybinių partnerysčių“ vyksta pokyčiai, įsitikinusi ir programos kuruojanti mokytoja Jūratė Gricienė. Didžiausia „Kūrybinių partnerystių“ dovana ir vertybė - naujos pažintys, nauji draugai“, - teigė mokytoja.
Žinoma moteris pabrėžė apkabinimų svarbą šeimoje ir išreiškė palaikymą socialiniam-edukaciniam projektui „100 apakabinimų“. Visų pirma, stengiuosi vaikams netrukdyti užaugti. Manau, jog mano kaip mamos vaidmuo yra padėti vaikui atsiskleisti, atrasti savo autonomiškumą. Daug dėmesio skiriu santykių kūrimui su dukromis, bendravimui ir būtent per tai stengiuosi padėti vaikams augti, labiau įsisąmoninti save, pažinti savo jausmus ir pasaulėjautą, pažadinti smalsumą ir ryšį su pasauliu.
Laikausi paprasto principo: kai vaikas netinkamai elgiasi, svarbu reaguoti ir paaiškinti, kodėl tai yra nepriimtina, kaip dėl tokio jo elgesio jaučiasi aplinkiniai. Kai imamos brėžti ribos, natūralu, jog vaikas pyksta, netgi ima verkti. Kai mano vyresnioji dukrytė supyksta, leidžiu jai emocijas išgyventi, kalbuosi su ja, stengiuosi parodyti, jog suprantu, ką ji išgyvena. Tik taip vaikui ateina suvokimas, jog ne viskas galima ir įmanoma iš karto. Niekada nepalieku su šiomis emocijomis jos vienos, neįtikėtiną emocinę įtaką daro apkabinimas.
Psichologų teigimu, bent 30 minučių trukmės kasdienis knygos skaitymas vaikams daro didžiulę įtaką polinkiui knygas skaityti paauglystėje ir jiems suaugus. Moteris su aštuoneriais metais jaunesniu vyru šokėju Romanu Čeburiaku augina trejų metų dukrelę Elzę, o rudenį turėtų jai padovanoti broliuką arba sesutę.
VšĮ „Orkestro studija“ daugiau nei prieš penkerius metus pradėjo inicijuoti kūrybinius-terapinius projektus „Scena“ (jų buvo keturios serijos: Scena I, Scena II, Scena III, Scena IV) ir „Aš žmogus ir darbe“ (trukęs dvejus metus) Paparčių Šv. Juozapo šeimos namuose, Lentvario vaikų globos namuose bei „Užuovėjos“ globos namuose Naujoje Vilnioje.
Per mažą laiko tarpą įvyksta didelių pokyčių. Pasikeisdavo ir mokytojai, ir vaikai. Tai aš sumąsčiau - jei per trumpą laiką vyksta pokyčiai, tai kokių pokyčių gali vykti, kai pasiūlai tęstinį santykį, tęstinį ryšį? Kokie nuolatiniai pokyčiai gali vykti? Išbūti ilgalaikiame procese. Pačioms mums augti, ieškoti, pamatyti žmogų.
Pamačiau, kad didžiausia prasmė - ne tik vaikams plėsti akiratį, kartu mokytis kalbėtis atvirame rate, bet būtent kurti tokius ratus kolektyvams - jų klausytis, juos pamatyti. Aiste, tai kokius radai tuos kolektyvus globos namuose, kai pakviečiau tave jungtis į projektus? Globos namuose vaikai turi elgesio sutrikimų, psichinių negalių, yra iš pažeidžiamo lauko, tad akivaizdu, kad labai sunku su tokiais klientais dirbti.
Pamatėme, kad kolektyvams labai reikalinga psichologinė pagalba, kaip ir tiems vaikams. Apskritai kalbant, ir vaikams labai trūksta psichologų, kurie dažniausiai dirba globos namuose tik puse etato, vadinasi, būna tik kelias dienas per savaitę ir dažnai keičiasi, neužsibūna. O tokioje aplinkoje reikalingos nuolatinės terapinės grupės, meno terapijos, turi būti kuo daugiau lėšų skirta gydymui - ne tik medikamentiniam, bet ir psichologiniam, vidiniam.
Globos sistemoje absoliučiai nėra nuoseklumo - apskritai nėra jokio gydymo. Taigi tokiomis sudėtingomis psichologinėmis sąlygomis dirba kolektyvai ir neturi jokių galimybių reflektuoti savo patirtį, būti su kiekvienu vaiku ir dėl jo, numatyti jo procesą, jo ugdymo procesą. Nėra jokių supervizijų, kur darbuotojai gali aptarti atvejus, ieškoti kartu sprendimų.
Mūsų darbas buvo atlaikyti sunkumus. Darbuotojai neturi kaip atsipalaiduoti. Jie sėdi bejėgiai, neturi ką duoti vaikams, todėl jiems reikia žmogaus iš šalies, kuris padėtų jiems patiems burtis, analizuoti vaikus. Visuomenė iš tų darbuotojų reikalauja stebuklų. Tad jie patys sau išsikėlę tokius nerealius lūkesčius, kad turi atversti tuos vaikus į šilkinius avinėlius, mandagiai ir tvarkingai besielgiančius viešumoje, „patogius“ visuomenės narius, kurie dirbtų ir užsidirbtų, negyventų iš pašalpų, atrastų savo gebėjimus ir juos kultivuotų.
Tačiau pamirštama, kad tai yra itin traumuota žmonių grupė, labai sužeista ir nepaprastai nukentėjusi. O gydymo, kaip jau pati minėjai, jie negauna. Tik reikalavimus būti normaliems. Aiste, tai ką tavo ir mūsų darbas duoda, Aiste? Matai, mes iš šalies pamatome tuos žmones ir jų situacijas. Mūsų pamatymas nepaliestas išankstinio vertinimo, nuostatų. Subūrimas vyksta čia ir dabar.
Tuos žmones per įvairias sritis edukavome - ir psichodrama, ir kūryba, ir psichologų žinios, ir atvejų analizės - kiek daug jiems pasiūlome. Be to, ne tik psichologinių žinių teikėme, bet svarbiausia - pamatėme juos kaip asmenybes, kaip žmones, tas labai padėjo. Tas dėmesys. Visa visuomenė teigia, kad jie nieko negali, nes tie vaikai vis tiek nusikalsta, papuola į kalėjimus. Darbuotojai jaučiasi nuvertinti. O mes suteikiame šansą jiems patiems naujai savo vaikus pamatyti.
Kai kolektyvas jaučiasi įsigalinęs, tai ir kitaip su vaikais būna, gali kitokį ryšį, kitokį santykį megzti. Tai tikrai nelengvas darbas. Ačiū Dievui, kad yra ir kitokių namų, geresnių pavyzdžių, kur nors kiek atvirumo yra, nors grūdas pasitikėjimo, kurį ir ateiname auginti.
tags: #socialinis #projektas #su #aiste #jasaityte