Socialinis neįgaliųjų modelis - tai požiūris, kuris iš esmės keičia supratimą apie neįgalumą, akcentuodamas, kad problema nėra pačiame asmenyje, o socialinėse struktūrose, kurios sukuria kliūtis neįgaliesiems dalyvauti visuomenės veikloje.
Pagal medicininį modelį, ilgą laiką dominavusį Lietuvoje ir daugelyje pasaulio šalių, neįgalumas buvo suvokiamas kaip asmens „defektas”, kurį reikia gydyti ar normalizuoti. Priešingai, socialinio modelio požiūriu, problema yra visuomenės sukurtoje aplinkoje, o ne asmens kūne ar psichikoje. Pavyzdžiui, jei pastatas turi laiptus prie įėjimo, bet neturi panduso, neįgalumas kyla ne iš asmens negalios, o iš fizinio prieinamumo trūkumo.
Šis socialinis modelis pabrėžia, kad ne pats žmogus yra kaltas dėl savo negalios, bet visuomenės sistemos, kurios neleidžia jam visapusiškai dalyvauti. Todėl svarbiausia yra šalinti visuomenės sukurtas kliūtis, didinti galimybes ir įtrauktį. Tokiu būdu naudą gauna visa visuomenė, nes visi tampa aktyvesni ir labiau įtraukti.
Socialinio modelio šaknys, Lietuvoje ir pasaulyje
Socialinis negalios modelis atsirado 1960-aisiais Didžiojoje Britanijoje ir JAV, kai žmonės su negalia pradėjo organizuotai kovoti už savo teises. Lietuvoje šis posūkis įvyko vėliau ir vis dar vyksta - ilgą laiką neįgalumas buvo laikomas medicinine kategorija, susijusia su „darbingumo netektimi”, pensijomis ir visuomenės marginalizacija.
Europos Sąjungos integracijos procese, 2010 metais Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kuri grindžiama šiuo socialiniu modeliu ir ragina skatinti asmenų su negalia lygiavertį dalyvavimą visuomenėje, pagarbą jų orumui ir žmogaus teisėms.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Konvencijoje vartojama sąvoka „asmuo su negalia“ (angl. person with disability). Tai reiškia perėjimą nuo žeminančių terminų į orumo pagrindu grįstą kalbą ir požiūrį, tačiau lietuviškas žodis „neįgalus“ dar neturi tiesioginio atitikmens socialinio modelio sukeliamam prasminiui.
Terminologijos iššūkiai Lietuvoje
LT kalboje ilgą laiką naudotas terminas „invalidas“ buvo mažiausiai įžeidžiantis sovietmečiu. 1999 m. Socialinės apsaugos terminų žodyne atsirado „negalia“, apibūdinanti ribotą žmogaus pajėgumą. Tačiau statistiškai neįgalumo sampratos pokytis nebuvo esminis - „neįgalus“ dažnai vartojamas neigiama prasme, pavyzdžiui: „neįgali valdžia“ ar „neįgalus vadovas“.
Termino vertimas iš anglų kalbos „disabled“ į „neįgalus“ yra pažodinis ir neatspindi socialinio modelio esmės, kuri reiškia, kad žmogus yra „socialių aplinkų nugalėtas“.
Žodis „invalidas“ istoriškai reiškė asmenį, „visai ar iš dalies netekusį darbingumo“, o neįgalusis - „visai ar iš dalies negalintis dirbti“. Tačiau abu terminai išlieka menkinantys, nes akcentuoja asmens negalią, o ne visuomenės barjerus.
Praktinės socialinio modelio įgyvendinimo problemos
Socialinis modelis neplatina minties, kad gydymą ar reabilitaciją reikia atmesti, bet siūlo keisti požiūrį, kai neįgalus asmuo tampa aktyviu sprendimų priėmėju.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
- Prieinamumas laikomas būtinybe, o ne papildoma paslauga - jei trūksta pandusų ar gestų kalbos vertėjų, problema yra ne žmoguje, o visuomenės aplinkoje.
- Finansavimas plečiamas, apimant asmeninę pagalbą, transportą, technologijas ir aplinkos pritaikymą.
- Medicinos specialistų paruošimas dirbti su negalia vis dar išlieka iššūkiu - dauguma gydytojų nejaučia pakankamos kompetencijos ir socialinio jautrumo.
- Fragmentuotos sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos trukdo užtikrinti integruotą pagalbą, ypač sudėtingų negalios formų atvejais.
- Žmonių su negalia ir jų organizacijų įtraukimas į politikos formavimą dažnai būna formaliai ribotas, o sprendimai priimami be jų nuomonės.
- Skaitmeninių technologijų plėtra gali didinti ar mažinti prieinamumą, jei jos kuriamos neatsižvelgiant į įvairios negalios poreikius.
Dalyvavimas ir įgalinimas
Socialinio modelio esmė - skatinti neįgaliųjų dalyvavimą visuomenės gyvenime, didinti jų vaidmenį ir galimybes būti aktyviais dalyviais.
Lietuvoje vis dar yra daug kliūčių asmenų su negalia integracijai:
- Netikėjimas jų gebėjimais, darbo sąlygų trūkumas.
- Neužtikrintas bendrojo ugdymo prieinamumas, edukacinės atskirties problemos.
- Maža komunikacijos įvairiapusiškumo galimybė (gestų kalba, Brailio raštas, lengvai suprantama kalba).
- Socialinės izoliacijos rizika dėl nepakankamo visuomenės palaikymo.
Šias problemas rodo ne tik praktiniai darbai, bet ir akademiniai tyrimai, tokie kaip „Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas“ ar „Judėjimo negalią turinčių paauglių patirtys: švietimo socialinis laukas“.
Neįgalieji ir jų šeimos turi būti skatinami būti aktyvūs, dalyvauti sprendimų priėmime ir visuomenės veikloje, o socialinė aplinka turi tapti atviresnė, empatiškesnė ir įgalinanti.
Socialinio modelio įtaka praktikai ir politikai
Lietuvoje socialinis neįgalumo modelis jau naudojamas:
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
- Reformuojant įstatymus ir politiką, siekiant didesnės visuomenės įtraukties.
- Organizuojant socialines paslaugas, kurios remiasi asmenų įgalinimu ir dalyvavimu.
- Skatinant inkluzinį ugdymą, profesinę reabilitaciją, pagalbos šeimoms programas.
- Kuriant prieinamas bendruomenes, gerinant transportą, būstų pritaikymą bei komunikaciją.
Dalis Lietuvos institucijų ir nevyriausybinių organizacijų jau aktyviai įtraukia neįgaliuosius į politikos, paslaugų kūrimo ar kokybės gerinimo procesus.
Socialinis modelis - kelias į orumą ir lygybę
JT Neįgaliųjų teisių konvencija pabrėžia orumo ir lygių teisių principus, kurie atspindi esminį socialinio modelio posūkį nuo diskriminacijos prie žmogaus teisių įgyvendinimo. Nors lietuviška terminologija dar pilnai neatspindi šių pokyčių, visuomenės požiūris per pastaruosius dešimtmečius ženkliai keičiasi.
Socialinio modelio įgyvendinimas yra ilgalaikis, nuolatinis procesas, kuris reikalauja ne tik teisinių ir infrastruktūrinių pokyčių, bet ir kultūrinės transformacijos - medicinos, socialinio darbo, švietimo bei visuomenės bendros nuostatos turi tapti įtraukiančios, pagarbaus dialogo ir lygiaverčio dalyvavimo pagrindu.
| Aspektas | Medicininis modelis | Socialinis modelis |
|---|---|---|
| Priežastis | Asmens „defektas“ | Visuomenės kliūtys |
| Sprendimas | Gydymas, normalizavimas | Kliūčių šalinimas, įtrauktis |
| Paciento vaidmuo | Pasyvus gydymo objektas | Aktorius, sprendimų priėmėjas |
| Prioritetai | Medicininių paslaugų teikimas | Platus palaikymas, paslaugų integracija |
| Terminologija | Invalidas, ligonis | Asmuo su negalia, orumas |
Šiandien socialinis neįgalumo modelis Lietuvoje įgauna vis daugiau pripažinimo ir įtakos, tačiau dar reikalinga daug pastangų, kad jis būtų pilnai įgyvendintas ir atvertų visiems žmonėms su negalia lygias teises bei galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime.
tags: #socialinis #modelis #nuomone