Miesto viešoji erdvė suprantama kaip vieta, kurioje kiekvienas bet kokios lyties, rasės, tautybės, amžiaus ar socialinio sluoksnio pilietis gali mėgautis sambūviu su kitais žmonėmis, atstovauti kolektyviniam ir bendram interesui, nenustelbdamas ar nenaikindamas jo įvairovės. Žvelgiant į miesto viešąsias erdves socialiniu, kultūriniu požiūriu, jos suvokiamos kaip kultūros objektai, kuriuos formuoja žmogaus išraiškos laukas (architektūra, infrastruktūra), žmogaus elgesio būdas (įvairios subkultūros) arba reikšmės kūrimas (normos, vertybės, reikšmės, visuomeniniai aspektai).
Socialinio judėjimo ir miesto erdvės santykis
Miesto viešoji erdvė ir jos formavimo(si) politika - galios ir erdvės santykio problematika - vienas esminių miesto sociologijos disciplinos klausimų. Nagrinėjant miesto erdves kaip kultūros objektus, miestas įvardinamas kaip kultūros laukas arba architektūrinis sociumas (terpė), kuriame kuriami arba kuriasi kultūros objektai. Kitaip tariant, miesto erdvėms nagrinėti pritaikoma Wendy Griswold kultūros deimanto schema. Pagal kultūros deimanto schemą miesto struktūra atitinka socialinį pasaulį, miesto viešosios erdvės - kultūros objektą, kultūros objekto kūrėjas - architektas, o gavėjai - visuomenė.
Tačiau dažnai pasitaiko, kad miesto erdvių kaip kultūros objektų kūrėju tampa miesto bendruomenė arba suformuota miesto erdvė netampa kultūros objektu, nes yra nepriimtina gavėjui t.y. visuomenei. Miesto viešosios erdvės kaip kultūros objektai susiklosto palaipsniui: laikui bėgant miesto erdvė įgauna istorinę, socialinę, kultūrinę prasmę, kurią sukuria visuomenė. W. Griswold kultūros deimanto schema pasirinkta norint geriau atskleisti santykį tarp miesto erdvių kūrėjų bei visuomenės. Pagrindinis konfliktas tarp kūrėjų ir visuomenės kyla dekonstruojant, susiklosčiusias kaip kultūros objektus, miesto viešąsias erdves, keičiant struktūrą arba papildant ją naujais architektūriniais elementais.
Dekonstrukcija ir transformacija: erdvių reikšmės kaita
Miesto viešųjų erdvių dekonstravimas - tai paieška šiuolaikinių, kitokių erdvinių prasmių, kurių galbūt nepastebi ne tik individas, bet ir patys miesto erdvių kūrėjai. Kuriant naujus objektus arba keičiant nusistovėjusią erdvių struktūrą, ardomos, išsklaidomos įprastos stereotipinės miesto viešųjų erdvių prasmės, sustiprinama kultūros objekto-miesto erdvių reikšmė. Dekonstrukcija suvokiama kaip antiteorija, kaip ankstesnių teorijų ardymo veiksmas. Ji nedisponuoja teorijai būdingomis aiškiomis nuostatomis ir terminais, o yra kuriama kaip metafizinio mąstymo dekonstravimo programiniai pasiūlymai.
Nagrinėjant dekonstruotas miesto erdves kaip kultūros objektus kyla nemažai klausimų. Ar dekonstruota kaip kultūros objektas susiformavusi miesto erdvė nepraranda kultūros objekto identiteto? Kokia susiformavusių miesto viešųjų erdvių dekonstravimo reikšmė ir prasmė socialinei bendruomenei? Fiziškai dekonstruojant kultūros objektą reikia išsaugoti miesto erdvės elementus, turinčius kolektyvines socialines reikšmes, taip esamas, bet nepopuliarus kultūros objektas performuojamas į tas pačias socialines reikšmes turintį, bet kitaip atrodantį kultūros objektą. Išsaugant kolektyvines reikšmes, bet pakeičiant pagrindinę kūrėjo suformuotą reikšmę kultūros objektas nepraranda savo statuso, nebent kūrėjo suformuota reikšmė yra ir kolektyvinė reikšmė.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Kaip puikus sustabarėjusio kultūros objekto pavyzdys yra pačiame Vilniaus miesto centre merdinti Lukiškių aikštė. Žinoma, daug ieškoti nereikia, tokių kultūros objektų, dar kvepiančių sovietmečiu, apstu, tačiau kai kuriuos iš jų dekonstravus galima sukurti „gyvus“ ir daug geresnius kultūros objektus.
Viešosios erdvės kaip socialinės interakcijos platformos
Kultūriniu ir socialiniu požiūriu, viešoji erdvė yra pagrindinis veiksnys, atspindintis simbolinį miesto gyvenimą, patirties ir kasdienės miesto gyventojų rutinos reflekciją, kuri bendruomenės gyvenime yra fiziškai atstovaujama. Miesto viešosios erdvės turi būti laikomos daugiau nei tik fizinės erdvės ar viešosios erdvės, priklausančios valstybės turto reglamentui, o traktuojamos bendruomenės, sociokultūriniu požiūriu kaip kontakto išraiška ir bendrystės tarp žmonių vieta.
Kaip erdvinės bendrijos įsikūnijimas, „visuomenė“ gali atsirasti spontaniškai iš natūralios miesto dinamikos ir žmonių elgesio, susikuriant tokioms socialinėms erdvėms, kurios juridiškai necharakteringos arba nebuvo planuotos kaip tokios (Borja ir Muxi, 2003). Miesto erdvių socialinė reikšmė turi būti atstatyta naudojant naujus socializuotus planavimo principus, taikant racionalią urbanistinę koncepciją, kurioje žmogus yra fiksuotas ir nepamirštas kaip socialinis, kultūrinis vienetas, nuo kurio iš esmės priklauso socialinė terpė (sociumas).
Urbanizacija, homogenizacija ir alternatyvos
Miesto urbanizacijos procesus visada lydėjo funkcionalizmas, besiremiantis vartojimo efektyvumu. Tokio planavimo rezultatai beveik visada koreguojami politiniais veiksmais ir būna priklausantys nuo valstybės ar miesto savivaldybės įtakos, tačiau šie veiksmai neatspindi įvairialypės miesto poreikių įvairovės ir sudėtingumo. Planuojant didelius struktūrinius projektus, kiekviena operacija yra skirta tam tikram socialiniam segmentui, pirmenybė paprastai teikiama kelių infrastruktūrai, įvairiems užsakymo elementams ir investicijoms. Dėl painių urbanistių būsto ir viešųjų darbų, miesto viešosios erdvės, kaip potenciali miesto vertė yra pamirštos, šiandieninės viešosios politikos atskirtos ir darniai neįsiliejančios miesto struktūros dalys (Borja, J. ir Muxi, Z. 2003).
Šis ribotas požiūris į viešąsias erdves nulėmė tokių miesto dalių suvokimą kaip paprastą tranzito zoną, arba kaip miesto oksigenaciją, pamirštant lemiamą vaidmenį, kad miesto erdvės yra socialinės sąveikos sankryžų elementai. Miestas nebėra sąveikos ir socialinių priemonių integracijos instrumentas; priešingai, šios miesto erdvės turi daug labiau suvienodintą socialinę kompoziciją, nei likusi tradicinė miesto sudėtis. Integracija tarp įvairių socialinių ir ekonominių grupių nėra būtina, nes jos priklauso tai pačiai kartai.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Ulrich Beck teigimu, globalizacija gali būti homogenizacijos procesas, kuris sustiprintų vietos tapatybę ir savybes. Miestas gali rasti galimybę ugdyti savo globalizuotame kontekste unikalumą ir taip siekti susiderinti su išorės pasauliu. Tokiu būdu vietinės sritys gali pristatyti naujos formos tarptautinės integracijos „sėklą“, kuri yra susijusi su įvairiais savo tapatybės aspektais.
Strateginė urbanistinė intervencija: „miestas mieste“ ir veiksmo taškai
Transformacijos procesą, pradėtą dar 80-taisiais Europoje, aiškiai parodo viešų erdvių, kaip kultūrinio ir socialinio paveikslo dalies, atsiradimas bei integravimas, o ne atskyrimas. Strategija „miestas mieste“ buvo grindžiama visų lygių viešųjų erdvių kūrimu ir teigiamo poveikio aplinkai skatinimu. Naujas centralizacijos planas, sukurtas ispanų architekto Oriol Bohigas, padarė galimą priemiesčių urbanizmo panaudojimą ir viešųjų erdvių dizaino išskirtinumą kaip pagrindinę strateginio urbanistinio planavimo priemonę.
Urbanistinė intervencija turėtų generuoti intensyviuosius taškus, kaip „veiksmo taškus“, kurie būtų pajėgūs kurti simbolinį identitetą ir socialinę integraciją. Šie taškai būtų tarpinės komunikacinės erdvės su pritaikytais renginiais, traukos centrais kuriančiais „bendrą“ visuomenei erdvę. Miesto viešosios erdvės kultūros objektais tampa susiklosčius tam tikrai socialinei terpei, kurią sukuria pavieniai individai, o kultūros objekto kūrėjai t.y. miesto planuotojai ar architektai sukuria tik galimybę vystytis socialinei gerovei. Tačiau tai nereiškia, jog jie negali toliau prisidėti prie tolimesnio sukurtos socialinės urbanistinės erdvės vystymo.
Architektūros komunikacija ir prasmės kūrimas
Architektūra yra sunki komunikacijos medija: ji materializuoja visuomenės tarpusavio ryšį, santykius tarp jos narių, institucijas, socialinius vaidmenis. Komunikacija - tai prasmių skleidimo ir supratimo, mainymosi jomis ir jų kūrimo procesas. Prasmė gali būti suprantama kaip slypinti suvokiamame objekte, kaip priskiriama suvokiančiojo ar besiformuojanti žmonių tarpusavio sąveikoje. Siūlyčiau architektūros atžvilgiu apie prasmę mąstyti kaip šių dėmenų sąveiką, vykstančią istoriniame kontekste.
Siūlau mąstyti apie architektūros sąsają su prasme per du pagrindinius pjūvius: reprezentacinį ir santykių struktūravimo. Reprezentacinis pjūvis nusako simbolinį architektūros, kaip įvaizdžio, vaizdinio, konceptualaus pranešimo aspektą. Antruoju aspektu architektūra suvoktina kaip struktūruojanti socialinius santykius per erdvės konfigūraciją, veikianti savo materialumu. Šiuo atveju galima papildyti Fischerio apibrėžimą, kad architektūra yra sunki komunikacijos medija, skiriant architektūrą kaip lengvą mediją - vaizdinį, simbolinę reikšmę - ir kaip sunkią mediją, kuri materializuoja visuomenę.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Pavyzdžiai: simbolika ir patirtis
Pirmojo varianto pavyzdys - Berlyno Reichstagas. Stikliniu šio pastato kupolu siekiama simbolizuoti demokratijos skaidrumą ir pažangą. Antruoju atveju - Žydų muziejus Berlyne: kognityvinis pranešimo suvokimas turėtų kilti per juslines stimuliacijas; pastate patyręs dezorientacijos nerimą lankytojas turi suprasti totalitarizmo absurdiškumą. Kitas tokio tipo pavyzdys - P. Eisenmano holokausto memorialas. Architektūros ir kolektyvinių tapatumų sąsajos atžvilgiu reikšmingas ir architektūros ir socialinės atminties ryšys; vienas tokių pavyzdžių - Valdovų rūmai, komentuojantys istoriškumą, valstybingumą ir tautiškumą.
Architektūros suvokimas ir nesusipratimai
Architektūros sąvoka nėra savaime suprantama. Ji gali apimti nuo idėjos ir brėžinių iki pastatų ir ištisų kvartalų. Pastatas savo ruožtu įvairių socialinių grupių gali būti vertinamas skirtingai. Architektūra, kaip rašo architektūros sociologas J. Fischeris, - tai sunki komunikacijos medija. Sunki, nes fizinė, materiali, išreikšta akmenyje, betone, stikle, medyje ir kitokioje materijoje. Ji materializuoja visuomenės tarpusavio ryšį, tačiau komunikaciniu požiūriu yra paradoksali.
Pranešimai, kuriuos galima sąmoningai pasiųsti per architektūrą, yra kultūriniai kodai ir socialinių santykių struktūravimas: tai darytina per formos, erdvės konfigūracijos, medžiagų pasirinkimą. Tačiau pranešimas gali nebūti tikslingai koduojamas architektūroje. Laiko dvasia gali atsiskleisti per architekto ar architektės erdvės koncepciją, reflektyviai neapmąstant jos komunikacinių aspektų. Tiek reprezentaciniu, tiek santykių struktūravimo požiūriu kūrėjų intencija ir rezultatas gali skirtis.
Supratimą veikia tai, kiek kūrėjų ir suvokėjų kodai susisieja, ar veikiama tame pačiame kultūriniame lauke. Suvokimui gali reikėti tam tikro kultūrinio kapitalo, paprasčiau tariant - specifinių žinių. Idėjoms, užfiksuotoms tam tikruose pastatuose, suprasti reikia žinių apie tai, koks buvo visuomenės įvaizdis, kaip pasirinkta tam tikra estetika ir kas jai būdinga, kokių esama konstrukcijos ypatumų.
Socialiniai judėjimai, iniciatyvos ir viešasis diskursas
Socialinis judėjimas architektūroje dažnai kyla iš visuomenės apačios kaip spontaniška, savaiminė žmonių reakcija į akivaizdžiai problemišką situaciją. Dažnai vadinamosios socialinės iniciatyvos ar politiniai protestai tėra trumpalaikis dėmesio pritraukimas, kartais įgaunantis komiškų pavidalų ir nesiekiantis jokių politinių tikslų. Paklausta, ar taip yra dėl to, kad šiuolaikinėse visuomenėse, kur pamatinės teisės ir laisvės pasiektos, žmonės nebeturi aiškių tikslų, filosofė Nida Vasiliauskaitė siūlo mąstyti ne tik apie akcijose dalyvaujančius žmones ir jų tikslus, bet ir apie tokių akcijų organizatorius. Dažnai vadinamuosius socialinius judėjimus organizuoja nevyriausybinės struktūros. Jos imasi atstovauti kažkokioms grupėms, tokios grupės nebūtinai turi egzistuoti, jos gali būti tiesiog sukuriamos konkrečiai viešųjų ryšių kampanijai įgyvendinti.
Miesto kultūros objektas tampa reikšmingas ne tik dėl kūrėjų intencijų, bet ir dėl visuomenės reakcijų, reinterpretacijų bei socialinių procesų. Kiekvienas miesto kultūros objektas turi kolektyvines visiems bendras ir asmenines visuomenines reikšmes, kurias pakeisti labai sunku, nes nuo jų priklauso kultūros objekto prasmė. Prarandant kultūros objekto reikšmes, sunaikinamas ir pats kultūros objektas, todėl svarbu kuriant arba dekonstruojant esamas miesto erdves atsižvelgti į susiklosčiusias kolektyvines ir asmenines to objekto reikšmes visuomenei ar atskiriems individams.
Žmonės, patirtys ir architekto atsakomybė
Architektai iš esmės visada užsiima socialine inžinerija. Kuriant pastatus, naujas erdves miestuose, šiandien daugiausia kalbame apie lėtesnį eismą, tvaresnius, žalesnius sprendimus. Psichologijos, sociologijos žinios tampa neatsiejama architekto, galvojančio apie kokybę, darbo dalimi. Sociologai ir architektai santykius ėmė megzti dar nuo XX a. vidurio. Sociologai darė tyrimus, rašė veikalus ir konsultavo architektus. Šiandien ne tokiu dideliu masteliu, tačiau taip pat įgyvendinami bendri projektai.
Žmonės - socialinės būtybės, jos skirtingos, priklauso įvairioms grupėms, kitaip gyvena. Tai, kaip erdvės veikia žmones, priklauso ne tik nuo architektūros. Skirtingos patirtys formuoja skirtingą erdvės supratimą: net pati atrodytų negražiausia aplinka, pavyzdžiui, aptriušęs daugiabutis, bus mielas ten gyvenantiems ar kadaise gyvenusiems žmonėms. Erdvės diktuoja ir tam tikrą jausmą. Skirtingose erdvėse žmonėms gali būti nejauku, malonu, džiugu, jauku, baisu, svetima, šalta, šilta. Tačiau tai gali nulemti ne tik pati architektūra, bet ir žmonių priklausymas tam tikrai grupei.
Praktiniai pavyzdžiai Lietuvoje ir rekomendacijos
Architektūros sociologija - Lietuvos viešojoje erdvėje ir sociologijos lauke itin taupiai paliečiama tema. Matyt, daugeliui aišku, kad nereikėtų griauti Gedimino pilies ar gotikinės Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, bet ne visiems aišku, kodėl architektai bandė išsaugoti Giraitės policijos pastatą, kodėl kam nors gali patikti Sporto rūmai ar apskritai modernizmas architektūroje. Straipsnyje ir diskusijose atkreipiamas dėmesys į bendresnes architektūros supratimo ir galimo nesupratimo, architektūrą kuriančių ir vertinančių tarpusavio ne/su/sipratimo sąlygas.
Architektūroje ir miesto planavime rekomenduotina pradėti nuo socialinių praktikų, o ne nuo formos. Projektuoti pastatus ir erdves visuomet reikėtų pradėti nuo socialinių praktikų, ne nuo formos. Henri Lefebvre įspėja, kad nei sociologas, nei architektas nekuria socialinių santykių: gyvenimas vyksta ir kuria save. Tačiau projektavimo procese svarbu atsižvelgti į naudotojų patirtis, įvairovę ir galimybę erdvę adaptuoti įvairioms socialinėms grupėms.
Trumpa lentelė: erdvės reikšmių lygiai
| Reikšmių lygis | Apibūdinimas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Kūrėjo sukurta reikšmė | Funkcija, intencija, originali paskirtis | Televizijos bokštas - techninė paskirtis |
| Kolektyvinė visuomeninė reikšmė | Bendros istorinės ar simbolinės reikšmės | Po Sausio 13-tosios - laisvės simbolis (TV bokštas) |
| Asmeninė reikšmė | Individualūs prisiminimai ir patirtys | Gyvenusiųjų prisirišimas prie aptriušusio daugiabučio |
Kaip vertinti ir kurti viešąją erdvę šiandien?
Miesto viešosios erdvės turi būti formuojamos atsižvelgiant į socialines praktikas, istorinį kontekstą ir kolektyvines reikšmes. Architektai ir planuotojai turi suvokti architektūrą kaip sunkią ir lengvą mediją vienu metu: materialią terpę, kuri struktūruoja santykius, ir simbolinę terpę, kuri perduoda pranešimus bei tapatybes. Socialiniai judėjimai ir visuomenės iniciatyvos yra būtinos norint atskleisti ir apginti tas reikšmes, kurios ne visada sutampa su formuotojų intencijomis. Vertybinių konfliktų sprendimai turi būti grindžiami dialogu tarp kūrėjų ir visuomenės, išsaugant kolektyvines reikšmes ir paliekant erdves adaptacijai bei spontaniškam gyvenimui.
tags: #socialinis #judejimas #architektas