Socialinis judėjimas - tai didelės socialinės grupės atstovų organizuoti masiniai veiksmai, kuriais siekiama sukelti tam tikrus socialinius pokyčius ar jiems pasipriešinti, patenkinti grupinius ar visuomeninius interesus, poreikius, garantuoti tam tikras teises ir laisves. Socialiniai judėjimai dažniausiai skatina žmonių pilietinę savigarbą, taiką, laisvę, demokratiją, siekia darbo ir gyvenimo sąlygų pagerinimo, tautinės kultūros, vertybių atkūrimo, gamtos išsaugojimo ir kita.
Protestas "Užimk Volstritą" Niujorke 2011 m.
Socialinio judėjimo samprata ir rūšys
Socialinis mobilumas apibrėžiamas kaip judėjimas tarp socialinių pozicijų daugiamatėje socialinėje erdvėje. Kitaip tariant, tai yra asmens dabartinių aplinkybių palyginimas su tomis, iš kurių jis kilęs, todėl socialinis mobilumas gali būti nagrinėjamas tiek vienos kartos, tiek kelių kartų.
Socialinius judėjimus pagal veiksmų trukmę galima skirti į:
- Trumpalaikius (baigiasi įgyvendinus tikslus, pavyzdžiui, liaudies frontai).
- Ilgalaikius (kartojasi nuolat, negali iki galo įgyvendinti tikslų, pavyzdžiui, Amnesty International, Greenpeace).
Pagal tikslus socialiniai judėjimai skirstomi į:
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
- Reformų (siekia evoliucinių pokyčių sistemos viduje, pavyzdžiui, socialiniai judėjimai už žmogaus teises, lygybę).
- Revoliucinius (siekia iš esmės pakeisti vertybių sistemą ir institucijas, sukurti alternatyvą visuomenei, pavyzdžiui, komunistai, neofašistai).
- Kontrrevoliucinius (nukreipti prieš pokyčius, siekia išlaikyti esamą padėtį ar tradicines vertybes, atkurti tam tikras institucijas, pavyzdžiui, islamistai, monarchistai).
Mokesčių reforma | Socialinis (ne)teisingumas | NT mokestis | Individuali veikla
Socialinis teisingumas
Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas.
Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs. Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą.
Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems. Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo. Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus. Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi.
Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu. Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota.
Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu. Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas. J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms.
Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo. Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų.
Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje. Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos.
Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių.
Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams). Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.
Jaunimo judėjimas
„Youth-movement“ yra angliškas terminas, kurį sudaro du žodžiai: youth (jaunimas) ir movement (judėjimas). Žodis „youth“ yra kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio „geoguth“, kuris reiškė jaunimą arba jaunus žmones. Jis turi germanų kalbų šaknis ir yra susijęs su senovės indoeuropiečių žodžiu, turinčiu reikšmę „jaunas“.
„Movement“ žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „movimentum“, reiškiančio judėjimą arba pokytį. Tai apibrėžia veiklą, kuri yra orientuota į tam tikrą tikslą ir paprastai yra organizuota bei struktūruota. „Youth-movement“ kaip terminas formuojasi jungiant šiuos du elementus: „youth“ ir „movement“, ir tai sukuria naują, specifišką sąvoką, kuri dažnai naudojama siekiant apibūdinti aktyvius jaunimo judėjimus.
Lingvistinė analizė: Tai yra sudurtinis žodis, kurio semantinė struktūra priklauso nuo atskirų jo komponentų reikšmės. „Youth“ kaip pagrindinis žodis perteikia amžiaus grupės apibrėžimą, o „movement“ nurodo veiklą, judėjimą, pastangas ar organizuotą veiklą.
Tai lemia, kad visas terminas „youth-movement“ gali apimti tiek fizinį judėjimą, tiek intelektualinį, ideologinį arba socialinį procesą. Šio žodžio struktūra yra labai tipiška anglų kalbai, kuri dažnai formuoja sudurtinius žodžius su aiškiu ir logišku ryšiu tarp jų dalių.
Kalbos struktūrinėje analizėje verta paminėti, kad žodis „youth-movement“ dažnai naudojamas kaip bendras terminas, nes jo prasmė gali būti tikslinama pagal kontekstą, pavyzdžiui, „youth movement for environmental change“ (jaunimo judėjimas už aplinkosaugą) arba „youth movement for social justice“ (jaunimo judėjimas už socialinę teisingumą).
Socialiniai judėjimai Lietuvoje: socialinio mobilumo tarp kartų tyrimas
Kol kas Lietuvoje nei pagrindiniuose politiniuose dokumentuose, nei mokslininkų tyrimuose nebuvo skirta pakankamai dėmesio socialinio mobilumo tyrimams, o jo užtikrinimo siekis niekada nebuvo vyraujantis politinės darbotvarkės klausimas. Nepaisant to, socialinis mobilumas turėtų būti svarbus politinis ir akademinis klausimas, nes esame tarp tų valstybių, kurios įsipareigojo diegti visų piliečių vienodų galimybių idėją.
Pasaulio ekonomikos forumas sukūrė naują indeksą socialiniam mobilumui vertinti, pateikė dabartinės socialinio mobilumo būklės vertinimą visame pasaulyje. Šio indekso paskelbimas nebuvo plačiai aptariamas Lietuvoje, tačiau pagal jį mūsų šaliai priskiriama aukšta - 26 vieta iš 82 reitinguotų (World Economic Forum, 2020). Latvijai pagal šį indeksą skirta 31, o Estijai 23 vieta.
Vis dėlto šis indeksas orientuotas į santykinio socialinio mobilumo veiksnius, o ne rezultatus. Tradiciniuose socialinio mobilumo tyrimuose, kurie neapima keleto matavimo sričių, ypač svarbi sąlyga pasirinkti, kuo remiantis jis matuojamas. Empiriniai tyrimai rodo, kad socialinio mobilumo tarp kartų lygis ir tendencijos skirtingose šalyse skiriasi ne tiek dėl laikmečio, kiek dėl jo matavimo pasirinkimo (Torche, 2013). Štai Lietuvoje atlikti empiriniai tyrimai nėra nauji ir labiau pabrėžia regioninę socialinio mobilumo dimensiją.
Ketvirtadalis respondentų, kurie ,,perėjo“ iš vidurinės į aukštesnę profesinę klasę, buvo didžiausių Lietuvos miestų - Vilniaus ir Kauno - gyventojai (Werner, 2013). Vencius, Navickė (2017), tirdami socialinio mobilumo apraiškas Lietuvoje, nustatė, kad išsilavinimas yra pagrindinis socialinio mobilumo raiškos veiksnys.
Todėl, įvertinus tai, kad socialinis mobilumas yra susijęs su tokiomis sąvokomis, kaip antai nelygybė, socialinė atskirtis ir įtrauktis, klasė ir socialinė stratifikacija, kai mobilumas reiškia judėjimą tarp skirtingų ir nelygių socialinių grupių ar klasių, matavimo pasirinkimas tampa esmine empirinio tyrimo sąlyga.
Dažniausiai socialinės pozicijos, kurios gali būti lyginamos, remiasi profesinėmis, pajamų, išsilavinimo ar kitomis socialinės klasės ar socialinės ir ekonominės padėties schemomis. Vis dėlto tyrimų, kurie analizuotų šias visas sritis ir jų sąsajas, Lietuvoje pasigendama.
Todėl šiame straipsnyje pristatomi tyrimo, kuriuo siekta nustatyti 1970-1984 metais gimusios kartos ir jos tėvų socialinio mobilumo skirtumus, remiantis išsilavinimo, profesijų, pajamų ir sveikatos socialinio mobilumo matavimo perspektyvomis, rezultatai, pasitelkiant Europos socialinio tyrimo (toliau - EST) duomenis (EST, 2018).
Socialinio mobilumo rūšys
Minėta, kad socialinis mobilumas - judėjimas tarp socialinių pozicijų. Mobilumas tarp skirtingų socialinių ir ekonominių lygių yra vertikalus, t. y. rodo socialinės pozicijos kilimą į viršų (angl. upward) arba žemyn (angl. downward), o tai paprastai gali reikšti socialinės klasės, socialinio statuso ir kitų socialinių sąlygų pokyčius, pavyzdžiui, profesinės grupės pakeitimą.
Jei socialinis ir ekonominis statusas nekeičiamas, toks socialinis mobilumas vadinamas horizontaliu (Bozeat, et al., 2010). Intrageneracinis mobilumas sutelkia dėmesį į asmens gyvenimo eigą, žvelgia į individo gyvenimo aplinkybių pasikeitimus per tam tikrą laiką - dažniausiai lyginant pirmąjį ir dabartinį darbą.
Taip pat kartais koncentruojamasi ties asmens pajamų dinamika, tačiau daugiausia tyrimai nagrinėja individo karjeros trajektorijas (Eurofound, 2017). Intrageneracinis mobilumas leidžia perprasti ir visuomenės deinstitucionalizacijos procesus, kurie kuria didesnį šios rūšies mobilumą.
Intergeneracinis mobilumas suprantamas kaip tėvų ir suaugusių vaikų socialinės ir ekonominės padėties skirtumas, t. y. asmens dabartinių aplinkybių palyginimas su tomis, iš kurių asmuo yra kilęs (Eurofound, 2017). Teigiama, kad tėvų įtaka savo palikuonims pasireiškia paveldimais gebėjimais ir savybėmis, taip pat reikšmingas ir laikas, kurį tėvai praleidžia su savo atžalomis, augant suteikiami ištekliai ir finansinės investicijos vaikų išsilavinimui, ateičiai ir pan.
Toks požiūris yra glaudžiai susijęs su socialinio investavimo teorija, kuri akcentuoja investavimo į žmogiškąjį kapitalą svarbą ir suteikia galimybę išeiti iš tarpgeneracinio skurdo spąstų. Esping-Andersen et al. (2008) teigia, kad investicijos į žmogiškuosius išteklius reiškia ilgalaikes investicijas įvairiomis politikos priemonėmis, ypač investuojant į vaikus.
Socialinio mobilumo tarp kartų kontekste taip pat verta paminėti santykinio ir absoliutaus socialinio mobilumo skirtį. Santykinis socialinis mobilumas reiškia galimybę (tikimybę), kad vaikai pakeis savo poziciją socialinėje hierarchijoje, palyginti su savo tėvais. O absoliutus socialinis mobilumas rodo bendrą skaičių žmonių, kurie perėjo į kitą socialinės struktūros lygį, palyginti su jų tėvais; todėl čia paprastai daugiausia dėmesio skiriama darbo rinkos arba profesinės struktūros pasikeitimams (Eurofound, 2017).
Absoliutus mobilumas paprastai reiškia didelio masto visuomenės pokyčius, apimančius daug asmenų. Tokio ženklaus asmenų judėjimo pavyzdys galėtų būti postindustrinės visuomenės mobilumas, pasireiškęs gerokai išaugusia darbo jėga paslaugų sektoriuje (Bozeat, et al., 2010).
Socialinės pozicijos, kurios gali būti lyginamos, dažniausiai remiasi profesinėmis, pajamų, išsilavinimo ar kitomis socialinės klasės ar socialinės ir ekonominės padėties schemomis (Saunders, 2010). Be to, socialinis mobilumas gali būti vertinamas ir sveikatos, socialinio, kultūrinio kapitalo perdavimo ir kitais aspektais.
Išsilavinimas tiriamas ne tik kaip svarbus socialinio mobilumo tarp kartų indikatorius, bet ir pripažįstamas kaip bene svarbiausias ir labiausiai studijuojamas veiksnys, galintis skatinti socialinį mobilumą tarp kartų arba, priešingai, jam trukdyti (Erikson, Goldthorpe, 2002). Manoma, kad asmenys investuoja į švietimą, tikėdamiesi pagerinti įsidarbinimo galimybes ir tokiu būdu užsitikrinti pajamas.
Todėl ne veltui teigiama, kad šiuolaikinėse visuomenėse darbo vieta priklauso nuo išsilavinimo, nes dažniausiai formaliojo švietimo metu įgyjamos kompetencijos, reikalingos aukštesnės kvalifikacijos darbui. Žmogiškojo kapitalo plėtra ypač svarbi vaikams iš nepasiturinčių šeimų.
Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad geresnius mokymosi pasiekimus ir norą mokytis bent iš dalies lemia socialinės, kultūrinės, ekonominės ir šeiminės aplinkybės. Pavyzdžiui, švietimo sociologijoje žinoma socialinės arba kultūrinės reprodukcijos teorija kaip tik pabrėžia struktūrinių ir kultūrinių veiksnių poveikį gebėjimui mokytis (Bourdieu, Passeron,1990).
Pajamų ir kiti ekonominiai veiksniai
Pajamų ir kiti ekonominiai veiksniai bei skirtumai svarbūs tiek asmens gyvenimo eigoje, tiek tarp kartų, taip pat susiję su santykiniu skurdu. Skurdo rizikos riba ES šalyse apskaičiuojama kaip 60 proc. ekvivalentinių piniginių disponuo...
Socialinių judėjimų problemos
Socialiniai judėjimai (ypač turintys politinę orientaciją) gali paaštrinti įvairių socialinių grupių prieštaravimus, pakenkti demokratijai. Pavyzdžiui, antiglobalizmo atstovams dažnai būdinga riaušės, protestai.
Analizuojant socialinius judėjimus pastebima tai, kad nors daugelis ir suvokia, kad, tapęs galingas, socialinis judėjimas galėtų daugeliui būti naudingas ir sukurtų norimą gerovę, tik mažuma nori dėti aktyvias pastangas keisdami pasaulį. Daugelis mąsto taip: kodėl turiu veltis į problemas, kai kiti gali tai padaryti, o aš galiu tiesiog pasinaudoti jų sunkaus darbo vaisiais?
Šiuolaikiniai socialiniai judėjimai
2018 m. „Socialinis judėjimas turėtų kilti iš visuomenės apačios kaip spontaniška, savaiminė žmonių reakcija į akivaizdžiai problemišką situaciją“, - teigia filosofė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė Nida Vasiliauskaitė. Dažnai vadinamosios socialinės iniciatyvos ar politiniai protestai tėra trumpalaikis dėmesio pritraukimas, kartais įgaunantis komiškų pavidalų ir nesiekiantis jokių politinių tikslų.
Paklausta, ar taip yra dėl to, kad šiuolaikinėse visuomenėse, kur pamatinės teisės ir laisvės pasiektos, žmonės nebeturi aiškių tikslų, filosofė siūlo mąstyti ne tik apie akcijose dalyvaujančius žmones ir jų tikslus, bet ir apie tokių akcijų organizatorius. Dažnai vadinamuosius socialinius judėjimus organizuoja nevyriausybinės struktūros. Jos imasi atstovauti kažkokioms grupėms, tokios grupės nebūtinai turi egzistuoti, jos gali būti tiesiog sukuriamos konkrečiai viešųjų ryšių kampanijai įgyvendinti.
tags: #socialinis #gyventoju #judejimas