Šešiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių pasaulyje yra apie milijardą, o Europoje tokie žmonės sudaro apie trečdalį visų gyventojų. Lietuvoje situacija analogiška - visuomenė sparčiai senėja. 1991 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvirtino rezoliuciją, joje suformuluotas Jungtinių Tautų požiūris į vieną iš amžiaus tarpsnių - senatvę: „kiekvieni metai, nugyventi seno žmogaus, turi būti pilnaverčio gyvenimo metai“.
Seni žmonės turi turėti galimybę išnaudoti visus savo sugebėjimus ir patirtį, kartu su kitais visuomenės nariais lavintis, dalyvauti kultūros ir poilsio renginiuose, nesvarbu, kur jie gyvena: pensionate, senelių namuose, prieglaudoje ar slaugos įstaigoje. Senelių namuose globojamų žmonių gyvenimo kokybę neigiamai įtakojančius veiksnius gali sušvelninti ar panaikinti profesionali socialinių darbuotojų veikla, kūrybiškumas ir kompetencija, tačiau jiems šioje veiklos srityje trūksta specialių žinių.
Šio darbo tyrimo objektas - socialinio darbuotojo veikla, teikiant sociokultūrines paslaugas. Tyrimo tikslas - teoriškai pagrįsti ir empiriškai įvertinti sociokultūrinių paslaugų teikimo galimybes senelių namuose. Darbe nagrinėjamas sociokultūrinės veiklos sampratos kompleksiškumas, teoriškai apibūdinami pagrindiniai senėjimo procesai. Empirinio tyrimo metu siekta išskirti, socialinio darbuotojo savybes, aktualias senelių namų gyventojams; atskleisti, kaip sociokultūrinę veiklą senelių namuose apibūdina gyventojai.
Darbe atskleidžiama, kad teikiant socialines paslaugas senstančiam žmogui, būtina atsižvelgti į tris senėjimo aspektus: biologinį, psichologinį ir socialinį. Senėjimas paliečia visas organizmo fiziologines sistemas ir neretai įtakoja norų ir galimybių nesuderinamumą. Keičiasi asmens psichologinė būsena. Mitas, kad senėjimas - tai ėjimas link silpnaprotystės, nepasiteisina. Vertinant senatvę iš socialinės pusės, stebima, kad asmuo išsivaduoja iš savo ankstesnių socialinių vaidmenų, tačiau turi resursų, kuriuos gali pasiūlyti mainais.
Sociokultūriniai veiksniai ir jų reikšmė
Sociokultūriniai veiksniai - tai plataus masto socialiniai, kultūriniai ir elgesio veiksniai, apibūdinantys gyventojų santykius ir veiklą konkrečiame regione arba veiklos aplinkoje. Sociokultūriniai veiksniai veikia žmogaus mintis, jausmus ir elgseną. Sociokultūriniai veiksniai gali apimti ekonominę ir socialinę padėtį, socialinius vaidmenis ir aplinkybes, taip pat tam tikrus kultūrinius veiksnius.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Sociokultūriniai veiksniai yra kompleksiniai ir specifiški, priklauso nuo lyties, amžiaus ar tautinės grupės, visuomenės raidos masto. Sociokultūriniai veiksniai reikšmingi ugdymo sistemai. Ugdymo sociokultūriniais veiksniais laikoma socialinė aplinka, materialinė, dvasinė, žmonių veiklos ir bendravimo, religinė ir kita kultūra, iš jų svarbiausiu - sociumas, kuris apima įvairias bendrijas - šeimą, mokyklą, religinę bendruomenę, tautą, visuomenę, valstybę.
Jo siauroji aplinka yra šeima (ugdymo prigimtinis veiksnys), draugai ir kaimynai (turi poveikio asmenybės raidai), mokykla - mokytojo asmenybė, diskusijos, mokyklinės pagalbos kitiems akcijos ir projektai (ugdymo pašauktasis veiksnys), plačioji - žiniasklaida - internetas, knygų, filmų, televizijos laidų herojai (intensyviausiai informaciją skleidžiantis ugdymo veiksnys), savanorių organizacijos (reikšmingos ugdant socialios elgsenos gebėjimus), Bažnyčia (žmogaus dvasingumo ugdymo pašauktasis ir socialinio darbo plėtros tradicinis, ypač Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, veiksnys).
Sociokultūriniai veiksniai (profesijos statusas, lyčių ir kiti socialiniai stereotipai, socialinė padėtis) ir asmenybės veiksniai yra reikšmingiausi profesinio pasirinkimo veiksniai. Psichologai ir sociologai teigia, kad sociokultūriniai veiksniai yra vieni pagrindinių žmogaus pasaulėžiūrą formuojančių veiksnių.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad senelių namų gyventojai, apibūdindami socialinio darbuotojo savybes, įtakojančias sociokultūrinės veiklos sėkmingumą, nurodo, kad darbuotojai turi ne tik žinoti klientų sveikatos, bendravimo būdo ypatumus, bet ir atsižvelgti į kultūrines tradicijas, papročius, būti dėmesingi, gebėti kalbėtis skirtingomis temomis. Senelių namų gyventojai didžiausią dėmesį kreipia į žmogiškąsias darbuotojo, organizuojančio sociokultūrines paslaugas, savybes.
Vertinant sociokultūrinę veiklą senelių namuose, matoma, kad seneliams svarbu turėti galimybę užsiimti ta veikla, kuri atitiktų jų sveikatos būklę. Seneliai yra pasyvūs aktyvioje veikloje, tačiau nori daugiau naujovių tose srityse, kuriose jie ir toliau gali likti pasyviais. Senelių nuomone, sociokultūrinių paslaugų teikimą senelių namuose būtų galima pagerinti, organizuojant daugiau išvykimų iš senelių namų. Jiems svarbu atlikti religines apeigas, aplankyti artimųjų kapus. Daug norų susiję su veikla, kuri jau vykdoma tiriamuosiuose senelių namuose - įvairūs koncertai, susitikimai.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir kompetencijos
Per 3 nuolatinių ar 4 ištęstinių studijų metus parengiami socialinio darbo specialistai, gebantys ne tik organizuoti ir teikti konkrečias socialines paslaugas skirtingoms klientų grupėms, bet ir vadovauti socialinių paslaugų organizacijoms. Parengiame specialistus, išmanančius socialinių paslaugų plėtrą, socialinių paslaugų įstaigų, programų ir projektų vadybą. Socialinio darbo vadybos studijų programos absolventai yra kvalifikuoti specialistai, pasiruošę veikti praktiniame socialinio darbo lauke, kuris vykdomas įvairiose socialines paslaugas teikiančiose įstaigose ir bendruomenėse, siekiant asmens ar jų grupių įgalinimo.
Socialinio darbo vadybos studijų programos studentai rengiami teikti socialines paslaugas, vadovauti socialinių paslaugų įstaigoms ir dirbti socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos, teisėtvarkos ir kt. srityse. Programa baigiama absolvento kompetencijos įvertinimu per baigiamojo darbo gynimą.
Socialinio darbo vadybos studijų programoje numatyta pažintinė, mokomoji ir baigiamoji praktika. Praktikų tikslas - praktinėje veikloje taikyti teorines socialinio darbo žinias bei ugdyti praktinius gebėjimus, remiantis etiniais socialinio darbo principais. Baigiamoji praktika trunka 3,5 mėnesio, tad studentai turi puikią galimybę išbandyti save profesinėje veikloje. Šią praktiką ypač vertina mūsų socialiniai partneriai.
Jei mūsų, socialinių darbuotojų darbui su šeimomis, socialinė veikla anksčiau buvo nukreipta į pagalbos teikimą šeimai, tai dabar apima ir sociokultūrines sritis, aprėpiančias žmogaus kultūrinės raiškos santykį su aplinka, padedančias žmonėms suvokti save, pažinti aplinką ir tobulėti visose srityse. Dėl kultūros daromos didžiulės įtakos socializacijai, siekdami įvairiomis patraukliomis priemonėmis padėti socialiai pažeidžiamam žmogui susieti save su visuomene, socialiniai darbuotojai organizuoja ir sociokultūrines paslaugas, kurios siejamos su dvasine, kultūrine, prevencine ir socialine gerove asmeniui.
Sociokultūrinė veikla bendruomenėje
Šiuolaikinėje visuomenėje socialinio darbuotojo vykdoma sociokultūrinė veikla yra skirta padėti įvairioms socialinėms grupėms analizuoti savo problemas ir keisti mąstymą. Sociokultūrinei veiklai plėtoti nereikalaujama nuolatinių specialistų, nes nėra patvirtintos konkrečios jos apibrėžtys, tačiau jos būtinybė akivaizdi besikeičiančių vertybių Lietuvos visuomenėje, nes esanti socialinės paramos sistema nėra orientuota į žmones, kuriems sociokultūrinės paslaugos reikalingos. Taigi mūsų prerogatyva ir yra suvokti šią dinamiką ir pasireikšti ten, kur galima padėti, nežeidžiant žmogaus individualybės.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Vienas iš kūrybinio bendradarbiavimo su kultūros darbuotojais pavyzdžių yra Neveronių seniūnijoje socialinės priežiūros šeimoms paslaugas teikiančio socialinio darbuotojo ir Ramučių kultūros centro laisvalaikio salės organizatoriaus jau keletą metų vykdoma bendra sociokultūrinė veikla, apjungianti ir kitas Kauno rajono seniūnijas bei Neveronių ir Socialinių paslaugų centro Šeimos gerovės skyriaus vaikų dienos centrus. Ketverius metus tradiciškai rengiamos tarptautinės šeimos dienos šventės, organizuojami ir pavieniai kalendoriniai renginiai: tėčio dienos, teatro dienos, Kalėdiniai šventiniai renginiai.
Įsibėgėjus nenorėta sustoti net pandemijos karantino metu, taigi edukacines - pramogines šventes buvo sumanyta rengti nuotoliniu būdu. Nors esant skirtingose ekranų pusėse buvo mažiau šurmulio ir sunkiau keistis energija, tačiau prie bendro virtualaus stalo susėsdavo ir šiltai bendraudavo, dalyvaudavo viktorinose ir kovodavo dėl prizų daugybė šeimų iš daugelio Kauno rajono savivaldybės seniūnijų. Didžiausi mūsų švenčių entuziastai ir imliausi dalyviai tai vaikai iš dienos centrų, bet mielai prisijungia ir šeimos.
Šventė - džiaugsmas, smagumas, iškilminga nuotaika, pramoga kokia nors svarbia, malonia proga. Ši priemonė yra itin svarbi sociokultūriniame darbe, nes tinkamai parengta ji skatina žmonių bendrumą, saviraišką, kūrybą, estetinį jausmą, pašalina kasdienybės ir rutiniškumo pojūtį ir yra ideali terpė perteikti dalyviams pozityvias vertybes. Be to, tai priemonė išsaugoti tradicines lietuvių tautos vertybes, kurios buvo orientuotos į harmoniją su gamta ir šeima, t. y. šviesti paslaugų gavėjus kultūrinių tradicijų klausimais siekiant, kad klientas, sėkmingai pritaptų visuomenėje.
Norint puikiai parengti šventę reikalingi meniniai įgūdžiai, gebėjimas kūrybingai panaudoti įvairias technikas ir technologijas, štai čia ir gali mums, socialiniams darbuotojams, pagelbėti kultūros centrų specialistai, kurių tikslas irgi yra įtraukti renginio dalyvius, pakoreguoti pasyvųjį stebėjimą ir padėti dalyviams ugdyti savo įgūdžius ir gebėjimus. Kultūros darbuotojas turi neabejotinų kompetencijų pramogų ir malonių sąlygų kūrime, sukuria patrauklią ir saugią aplinką draugiškam bendravimui.
Kultūra yra vienas pagrindinių žmogaus gyvenimą lengvinančių veiksnių, būtinų žmogaus egzistencijai, jo tobulėjimui, jo vidinio pasaulio lūkesčiams išreikšti bei apibūdinti. Meno paskirtis - harmonizuoti gyvenimą, tobulinti žmonių bendravimo formas, todėl menas neišvengiamai yra socialus. Vienas iš mūsų rūpesčių - parodyti, kaip meniniai reiškiniai padeda žmogui integruotis į visuomenę, prisitaikyti prie jos reikalavimų ar priešingai - priešintis socialinei aplinkai ir maištauti.
Dėl meno visuomenės socialiniai reiškiniai tampa artimesni: tradicijų, nuostatų, elgesio būdų raiška meninėmis priemonėmis sutelkia žmones į darnesnę bendruomenę. Labai svarbią funkciją atlieka dialogas kultūrinėmis temomis, kuris turi vykti visą žmogaus gyvenimą, visose jo gyvenimo sferose. Štai todėl paslaugų gavėjų šeimoms buvo sumanyta surengti tarptautinės Teatro dienos šventę su informatyviais teminiais akcentais, dainomis, poezija ir staigmenomis.
Didžioji mūsų siekiamybė - „užkrėsti“ socialiai pažeidžiamus asmenis menu. Pasak ekspertų, kultūros reiškinių, meno kūrimas gali tapti ir kiekvieno žmogaus auklėjimo bei auklėjimosi priemone, orientuota į aukštesniųjų vertybių kūrimą savyje, taip pat aplinkoje. Vertybės, emociškai išgyventos ir įkūnytos elgesyje, tampa dorybėmis - darnos kūrimo instrumentais. Pozityvus turiningas laisvalaikis padeda asmeniui tobulėti, sukuria sąlygas plėtoti kūrybines galias, taigi mūsų, socialinių darbuotojų sociokultūrinė veikla, bendradarbiaujant su kultūros specialistais, padeda paslaugų gavėjo socializaciją orientuoti pozityvia linkme ir pasiekti teigiamų pokyčių jo visuomeniniame gyvenime.
Siekiant, kad visa tai pavyktų, būtina laikytis komandinio darbo principų, kartu skatinti klientų motyvaciją turiningai praleisti laiką, ugdytis kultūros tradicijų klausimais, atsinaujinti. Socialumas yra sąlyga, leidžianti žmonėms nuolat turėti ryšį vienam su kitu, o kultūra yra būdas tai realizuoti.
Išvados
Socialinis - kultūrinis ir sociokultūrinis darbas apima visa tai kas žmonėse visuomeniškai bendra, o kultūros terminas - visa tai kas tą bendrumą žmonėse formuoja ir kas atsispindi atskirame kultūriniame identiškume. Socialumas yra sąlyga, kuri leidžia mums - žmonėms nuolatos palaikyti ryšį vienas su kitu, o kultūra yra būdas pastarosios sąlygos realizavimui. Sociokultūrinė veikla yra specifinė bendruomeninio ugdymo sritis, sudaranti palankias sąlygas įvairios socialinės padėties, įvairių tautybių ir įvairaus amžiaus žmonėms realizuoti savo socialinius, kultūrinius, švietimo poreikius, siekiant sėkmingai integruotis į aplinką.
Bendruomenė socialiniuose moksluose suprantama kaip tapatybės ir bendrumo jausmas, kuris atsiranda priklausant tam tikrai vietai, organizacijai ar socialinei grupei. Kalbant apie bendruomenes, negali užmiršti tradicinių tautinių bendruomenių, kurios paprastai vadinamos tautinėmis mažumomis. Visas tautines bendruomenes dažniausiai vienija bendri prisiminimai, tačiau tokias bendruomenes neretai lemia ir bendri interesai.
Sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje įvairių šalių mokslininkai skiria daug dėmesio. Jie mano, kad žmonių socialinis ir kultūrinis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime yra sociokultūrinio ugdymo tikslas. Kultūra - visuomeninis reiškinys, socialinis procesas, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį, yra sociokultūrinio ugdymo sudedamoji dalis.
Socialinis pedagogas yra asmuo, kuris turi socialinio pedagogo išsilavinimą ir yra pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, kurios atlieka ugdymo funkcijas. Tokio specialisto pagrindinis tikslas yra vaiko gerbūvio siekimas, ankstyvoji prevencija, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, kurių dėka žmogus sėkmingai socializuojasi ir pilietiškai subręsta.
Socialinio pedagogo pareigybė apima dviejų profesijų - profesionalaus pedagogo ir socialinio darbuotojo - ypatumus. Pirmuoju aspektu toks specialistas organizuodamas vienokią ar kitokią vaikų veiklą, laisvalaikį įtvirtina socialines vertybes. Šių vertybių suvokimas įgyjamas mokymosi metu, meno, visuomenės informavimo ir kitokių ugdymo priemonių dėka. Antrasis aspektas nusako tokio specialisto teikiamą socialinę arba pedagoginę pagalbą ugdytiniams bei jų tėvams ar globėjams probleminėse asmenybės raidos situacijose.
tags: #socialinis #darbuotojas #sociokulturine #veikla