Kai šeima užregistruojama į socialinės rizikos šeimų sąrašą, socialiniam darbuotojui tenka labai sunki užduotis padėti šiai šeimai. Tai gali būti labai sudėtinga, nes šeima gali būti labai įpykusi. Tačiau kaip? Tai ne socialinis darbas. Klientui nepadedama taip, kaip turėtų būti padedama remiantis Lietuvos įstatymais. Įgalinimas šiame apibrėžime - pagrindinė sąvoka. Ir tai sudėtinga sąvoka, nes tik ją įgyvendinant praktikoje tampa aišku, ar klientas (vėl) gali tvarkytis su savo problemomis ir ar gyvenimo kokybė pagerėjo. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti klientui įveikti savo problemas, o ne viską daryti už jį. Pastaruoju atveju klientas taptų priklausomas nuo socialinio darbuotojo.
Socialinis darbas yra darbas kartu su klientu, stiprinant ir dirbant mažais žingsneliais, įsiklausant į teigiamas klientų ir jų aplinkos galimybes. Kaip to pasiekti ir nuo ko pradėti galima atrasti tik konkrečioje situacijoje. Dažnai atrodo, jog reikia rizikuoti. Kaip įgalinti konkretų klientą dažnai yra diskusijų tarp socialinių darbuotojų tema. Tai išaiškėja tik per konkrečius pavyzdžius. „Po kursų apie socialinį darbą parvykusi į darbą supratau, kad aš tikrai per daug darau už klientus.“ Mokymų metu išgirdau vienos socialinių darbuotojų pasakojimą, kuris paskatino mane pamąstyti apie savo darbą ir kiek aš darau už klientus. Šeima yra vartojanti alkoholį ir nesugeba tinkamai pasirūpinti vaikais ir savo namų buitimi. Kadangi šeima nelabai kelia pasitikėjimą, kas susiję su sąskaitų apmokėjimu, visada aš už šeimą sumokėdavau pati, tada būdavau 100% tikra, kad šeima neprisidarys skolų. Vieną dieną atėjusi moteris kaip visada atnešė gautą sąskaitą, kad aš apmokėčiau, o aš daviau jai pinigus ir pasakiau, kad ji nueitų ir pati sumokėtų mokesčius. Moteris pasimetė, kad aš pasielgiau kitaip nei įprastai. Žinoma, aš pro kabineto langą stebėjau ar ji tikrai nueis ir ar pareis su apmokėta sąskaita. Aš ir mano kolegė sėdime atskiruose kabinetuose. Kaip ir dauguma socialinės rizikos šeimų, socialinės pašalpos yra kontroliuojamos socialinio darbuotojo, taip ir šiuo atveju. Aš su kliente esu susitarusi, kad dalis jos gaunamos pašalpos yra mokama per parduotuvę (t.y. Atėjo pašalpų diena, pas mane atėjo ir mano klientė, iš paskos įėjo mano kolegė. Mes su kliente pradėjome tartis, kaip reikėtų sumokėti skolas, už ką pirmiausia reikėtų sumokėti. Tuo tarpu mano kolegei toks mano sprendimas labai nepatiko. Ji paėmė klientei duotus pinigus ir pati nuėjo į paštą. Pasijutau taip lyg ji man norėtų pasakyti, kad aš neatlieku savo darbo iki galo, lyg ir norėjo mane pažeminti klientės akivaizdoje. Ši moteris yra daug vyresnė ir daug ilgiau dirba. Ji pati sudarinėja produktų sąrašą, vedasi už rankos apsipirkti, kartu moka prie kasos ir dar kartais visų akivaizdoje aprėkia, kad klientė niekam tikusi, nemoka išsirinkti ir pan. Kol kas turime du pavyzdžius iš praktikos. Kviečiame kitus darbuotojus aprašyti savo pavyzdžius iš praktikos apie tai, kaip įgalinote konkretų klientą ir kaip klientas reagavo. Daugiau pavyzdžių?.. Būtume dėkingi, jei užrašytumėte vieną ar daugiau konkrečių pavyzdžių iš praktikos ir atsiųstumėte juos mums el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..
Pranešime taip pat minima, kad mūsų Socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė Neringa Martinaitienė dalyvauja Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos rengiamame esė konkurse „Ką man reiškia būti socialiniu darbuotoju?“ Šioje esėje kūrybingos nuomonės ir patirtys iliustruoja profesijos prasmę. Ruduo ateina tyliai, pripildydamas pasaulį šiltais atspalviais ir kviesdamas mus atsigręžti į save. Šiuo laikotarpiu mes, socialiniai darbuotojai, dažniau susimąstome apie savo profesiją, darbo prasmę ir įtaką kitų gyvenimams. Kaip lapai keičia spalvą ir krenta ant žemės, taip ir mes susiduriame su nuolatiniu gyvenimo ciklškumu - krizės kartojasi, bet su jomis ateina ir naujos galimybės. Rudens laikotarpis primena, kad tik per sunkumus gimsta pokyčiai, ir šis procesas dažnai vyksta lėčiau nei norėtume.
Socialinio darbo pobūdis ir tikslai
Dirbu socialine darbuotoja jau devynerius metus, o pastaruosius penkerius - kaip atvejo vadybininkė. Darbas su šeimomis, kurios patiria socialinę riziką, atvėrė akis į daugybę socialinių problemų, kurios dažnai lieka už oficialių dokumentų ir taisyklių ribų. Kiekviena šeima turi savo istoriją, savo skausmą, savo viltį. Atvejo vadyboje teikiama emocinė paramos ir praktinės pagalbos derinimo svarba, o empatinis ryšys su klientais laikomas esminiu sėkmei. Empatija - tai ne tik supratimas, bet ir gebėjimas jausti kitų skausmą, kartu išlikti profesionaliai atsakinga už sprendimus. Per šį laiką patyriau, kad ne visos šeimos pasiekia norimų pokyčių. Kai kurios grįžta į praeities elgesio modelius, ir tai yra vienas sunkiausių momentų mano profesinėje veikloje. Vis dėlto suvokiu, kad mano užduotis nėra teisti, o padėti tada, kai žmogus yra pasiruošęs keistis. Be to, socialinis darbas yra komandinė profesija, veiksminga tik veikiant kartu su kitais specialistais.
Įgalinimo principas praktikoje
Įgalinimas šiuolaikiniame socialiniame darbe reiškia, kad klientas turi galimybę įgyti kontrolę ir priiminėti sprendimus dėl savo gyvenimo. Socialinis darbas yra nuolatos besikeičianti sritis, kurioje tenka balansuoti tarp teisinių normų ir žmonių poreikių. Šių metų iššūkiai - socialinė atskirtis, psichologinės traumos ar ekonominiai sunkumai - skatina kurti individualius sprendimus, atsižvelgiant į kiekvienos šeimos kontekstą. Socialiniai darbuotojai - žmonės, kurie išklauso, paguodžia, pataria ir teikia pagalbą užmegzdami santykį su paslaugų gavėjais bei jų aplinka. Kiekvieno žmogaus problema yra svarbi ir sprendžiama individualiai. Todėl svarbu pažinti klientą, įsiklausyti ir kartu įveikti kylančias problemas bei gyvenimo iššūkius. Kai atrandi priėjimą prie paslaugų gavėjo, rezultatai gali džiuginti; jeigu trūksta atviro abipusio pasitikėjimo, rezultatų gali ir nebūti.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Profesijos vaidmenys krizių centre
Literatūra įvardija, kad socialiniai darbuotojai krizių centre atlieka įvairius vaidmenis: tarpininko, gynėjo, konsultanto, vertintojo, analizuotojo, duomenų tvarkytojo, administratoriaus, koordinatoriaus, paslaugų teikėjo, mokytojo ir planuotojo. Šie vaidmenys nėra statiški - jie keičiasi priklausomai nuo kliento poreikių ir situacijos. Pavyzdžiui, personalinių klausimų sprendimas gali būti priskirtas kaip „asmeninis konsultantas“, o tuo pačiu metu gali būti reikalingas „advokato“ vaidmuo, atstovaujant klientų interesams. Mano asmeninė patirtis ir Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos kontekstas rodo, kad socialinis darbuotojas turi būti pasiruošęs pereiti tarp skirtingų vaidmenų, siekiant įgalinti klientą ir spręsti jo problemas. Ši įvairovė atsispindi ir Lietuvos Respublikos etikos kodekse, kuriame pabrėžiama, jog socialiniai darbuotojai siekia, kad kiekvienas žmogus gyventų oriai, o žmogaus teisių ir socialinio teisingumo principai būtų jų darbo pagrindas.
Kiekviena socialinio darbuotojo funkcija turi tikslą - įgalinti asmenį ar šeimą tapti savarankišku, atkurti socialinius ryšius ir pagerinti gyvenimo kokybę. Socialinis darbuotojas teikia pagalbą užmegzdamas santykį su paslaugų gavėjais, bendraudamas, pažindamas jų situaciją ir jų aplinką, ieškodamas ir siūlydamas sprendimus. Taip pat svarbu kurti bendruomeninį įsitraukimą: „projekte vadovas“ ar „darbuotojas-organizatorius“ turi sujungti bendruomenės narius, identifikuoti poreikius ir išteklius, vadovaudamas procesui, kuris gali skatinti veiksmingą socialinę kaitą.
Kasdienė socialinio darbuotojo veikla ir iššūkiai
Rytas socialiniams darbuotojams prasideda nuo darbų numatymo, darbo maršruto planavimo, dalyvavimo atvejo vadybos posėdžiuose. Dienos eigoje seka bendravimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų planavimas, rengimas, tarpininkavimas paslaugų gavėjams bendraujant su kitomis institucijomis. Taip pat lankymasis šeimose, pagalbos teikimas, konsultavimas, informavimas. Prie viso to tenka nemažai laiko skirti dokumentų pildymui ir bylų tvarkymui. Tačiau dienos planavimas retai kada vyksta tiksliai; kiekviena diena gali atnešti naujų žinių ir situacijų. Socialiniai darbuotojai turi suvokti, kad jų darbas - nukreipti šeimą, rodyti kelią ir naudotinus priemones, siekiant, kad problemos neliktų sprendžiamos vien socialinio darbuotojo pagalba.
Socialinis darbas Lietuvoje: istorija ir dabartis. Lietuvos socialinių darbuotojų profesija formavosi po Nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais, ją lydėjo politiniai ir kultūriniai pokyčiai. Nuo 1990 iki 2000 metų socialinis darbas plėtojosi sparčiai: mikrolygmenyje (asmenys/šeimos), mezolygmenyje (mažos grupės ir institucijos) ir makrolygmenyje (bendruomenė - socialiniai pokyčiai). Teisinės nuostatos ir profesinė etika reikalauja nuolatinio kompetencijų tobulinimo. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekse (2017) nurodyta, kad socialiniai darbuotojai siekia orios gyvenimo ir pilietinės visuomenės kūrimo, pagrindiniai principai - žmogaus teisių ir socialinio teisingumo užtikrinimas. Be to, socialinis darbas yra komandinė profesija, kuri veikia kartu su kitais specialistais. Socialiniai darbuotojai - tai advokatai, konsultantai, partneriai, rizikos vertintojai, priežiūros vadovai, tarpininkai ir kt. Toks vaidmenų įvairovės pobūdis praplečia supratimą apie tai, kaip įgalinti žmones ir savo aplinką siekti pokyčių.
Empatija, atsakomybė ir profesinio įsipareigojimo iššūkiai
Sparčiai besiplečiantis visuomeninis gyvenimas sukelia naujas ir sudėtingas problemas, kurioms spręsti dažnai reikia bendruomenės įtraukties. Socialiniai darbuotojai siekia užmegzti paslaugų gavėjo ir jų aplinkos ryšius, stiprinti bendruomenės atsakomybę ir skatinti įtraukimą į visuomenę. Tačiau profesijoje iškyla dilemos dėl ilgalaikių pokyčių: kai kurios šeimos grįžta prie ankstesnių modelių, o įgalinimas reikalauja nuolatinio lankstumo, kūrybiško metodų taikymo ir gebėjimo įtraukti įvairias institucijas. Be to, socialiniai darbuotojai turi susidurti su perdegimo rizika: emocinis nuovargis, pervargimas, psichologinė įtampa. Norint išvengti perdegimo, rekomenduojama sąmoningai įvertinti save, tobulinti žinias, laikytis dienos ritmo, rūpintis savimi, judėti ir ieškoti pagalbos, kai reikia. Pasitarimas su kolegomis, supervizija ir nuolatinis profesinis tobulėjimas - būtini komponentai, siekiant išlaikyti profesionalumą ir teikti kokybiškas paslaugas.
Socialinis darbas Lietuvoje - istorija ir dabartis akcentuoja Lietuvos kultūros ypatybes, teisinį reglamentavimą ir etikos principus. Svarbu suvokti, kad socialinio darbuotojo vaidmenys - dinamiški ir priklausomi nuo konteksto: individualaus konsultanto, advokato, partnerio ar projekto vadovo. Paslaugų gavėjo poreikiai skiriasi, todėl svarbu įgalinti žmogų, skatinti jo dalyvavimą priimant sprendimus ir prisidėti prie jo socialinės integracijos. Socialinis darbas yra ne tik teikiamų paslaugų teikimas, bet ir gebėjimas kurti tinklą - įtraukti šeimą, bendruomenę ir institucijas, kad pasiekimai būtų ilgalaikiai ir tvarūs.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
< tagimg>Infografika: Socialinio darbuotojo įgalinimo procesas< tagvideo>Video: Kaip socialinis darbuotojas įgalina klientąTaip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
tags: #socialinis #darbuotojas #skatina #solidaruma