Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui ar šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinis darbas yra viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Šiame straipsnyje aptarsime socialinio darbuotojo konsultavimo individams charakteristikas, svarbą ir bendradarbiavimo aspektus.
Bendradarbiavimo Svarba Socialiniame Darbe
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Vakaruose analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesas valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą. Bendradarbiavimo socialinis reikšmingumas dažnai vertinamas nepakankamai. Dabartiniam tarpžinybiniam bendradarbiavimui trūksta motyvacijos ir teisės aktų, kurie detalizuotų tarpžinybinį bendradarbiavimą.
LR socialinių paslaugų įstatymo 4 straipsnyje nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Tai reiškia žmogaus socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimą bei tarpusavio pagalbą. Tai suteikia pagalbą asmeniui ar šeimai. Tai reikalauja inspekcijos, sveikatos priežiūros įstaigų, švietimo bei ugdymo įstaigų ir kt. Šios organizacijos veikia siekdamos bendro tikslo, laikydamosi naujų sprendimo taisyklių ir bendrų reikalavimų. Svarbiausias tikslas - kliento integracija į visuomenės gyvenimą, t. y. jų galios savarankiškai gyventi tam tikroje socialinėje aplinkoje suaktyvinimas. Pati viena organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šį tikslą. Tai ne tik jos paslaugų kokybės kriterijus.
Nebendradarbiaujanti arba nepajėgi bendradarbiauti organizacija yra uždara institucija, ji neįgyvendina vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų - nevisiškai integruoja klientus į visuomenę. Šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė. Tai ypač sunkiomis sąlygomis, kai reikia greitai priimti sprendimus. Bendradarbiavimas su šiomis institucijomis bei specialistais padeda efektyviau spręsti problemas, kartu siekti išsikeltų tikslų, didinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę. Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai informacija, žinios, gebėjimai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Pastebima, kad bendradarbiavimu manoma esant ir paviršutinius, formalius, biurokratinio pobūdžio (pavaldumo) ryšius. Tokia samprata rodo nepakankamai suvokiant bendradarbiavimo socialinės pagalbos srityje. Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komanda - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu. Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
Svarbu suprasti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinio Darbuotojo Veikla Bendradarbiaujant su Kitomis Institucijomis
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemtų sėkmingą socialinių problemų sprendimą. Socialinis darbuotojas turi atskleisti bendradarbiavimo socialiniame darbe svarbą, išnagrinėti veiklą bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, ištirti ir įvertinti pasirengimą bendradarbiauti.
Ši veikla apima:
- Mokslinės literatūros analizę.
- Institucijų svarbos įvertinimą.
- Kokybinį tyrimą (interviu), leidžiantį ištirti ir įvertinti socialinių darbuotojų pasirengimą bendradarbiauti su kitomis institucijomis.
Bendradarbiavimo ir Komandinio Darbo Nauda
Bendradarbiavimo ir komandinio darbo naudą tyrinėjo nemažai Lietuvos ir užsienio autorių. Bendruomeninius tinklus tyrė S. Trevillion (1999). Tarpdisciplininio bendradarbiavimo naudą tyrė L. R. Bronstein (1999, 2002, 2003). Tarpasmeninius tinklus analizavo K. E. Campbell (1990). M. Dromantas tyrinėjo komandinio darbo Lietuvos organizacijose diagnostinius aspektus (2008), komandinio darbo vaidmenį šiuolaikinėje darbo organizacijoje (2007). O. Merfeldaitė nagrinėjo socialinės pedagoginės pagalbos komandą ugdymo įstaigoje (2007). L. Miltenienė (2005) daktaro disertacijoje nagrinėjo bendradarbiavimo modelio konstravimą tenkinant specialiuosius ugdymo poreikius. Apie komandos formavimą rašė S. Raižienė ir A. Endriulaitienė (2008), komandos narių vaidmenis - J. Vijeikis (2004), V. Barvydienė, J. Kasiulis (2005). A. G. Raižienė nagrinėjo tarporganizacinį bendradarbiavimą (2007, 2008). Socialinio tinklo intervencijas kaip socialinės paramos metodą aprašė L. Gvaldaitė (2004). B. Žvedaitė (2004) nagrinėjo sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksnius, socialinio darbo sistemą Lietuvos visuomenės kaitos aspektu. Taip pat tarporganizacinį bendradarbiavimą ir sektorių partnerystę nagrinėjo M. Casey (2008), T. Seddon, S. Billett, A. Clemans (2004), A. G. Raižienė (2006, 2008), N. Mažeikienė (2006), L. Mažylis, D. Šėėius (2004).
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Lietuvos mokslininkų publikacijose bendradarbiavimas dažniausiai nagrinėjamas kaip santykių palaikymo ir bendravimo būdas, priešingybė konkuravimui, biurokratiniams ir hierarchiniams pavaldumo santykiams.
Bendradarbiavimo Principai
Anot D. W. Johnson, K. A. Smith ir kt., sėkmingam bendradarbiavimui būtini šie elementai:
- Teigiama tarpusavio priklausomybė.
- Skatinanti sąveika.
- Individuali atsakomybė.
- Socialiniai gebėjimai.
- Grupiniai procesai.
Periodiškai analizuojami bei reflektuojami bendradarbiaujant vykę procesai, numatoma tolesnė galimybė juos tobulinti.
Partnerystė kaip Bendradarbiavimo Forma
Kelis partnerių lygiavertis bendradarbiavimas gali būti suprantamas ir kaip partnerystė. Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo į socialinių demokratinių struktūrų plėtojimą, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą. Partnerystę sukuria patys bendradarbiaujantys subjektai, todėl ji priklauso nuo partnerių bendros veiklos įprasminimo. Kiekviena partnerystė yra unikali, nes partneriai turi įvairios veiklos patirties, skiriasi jų poreikiai ir vertybinės orientacijos, taip pat nevienodos yra ir veiklos sąlygos.
Kaip teigia A. G. Raižienė (2008), partnerystė - tai intensyvios organizacijų sąveikos forma, skirta problemoms spręsti. Partnerystė kuriama dalyvavimo pagrindu ir remiasi atvira komunikacija tarp visų narių. Partneriai ne tik dalijasi informacija, bet ir remia vieni kitus bendroje, planuojamoje veikloje. Partnerystės veiklos rezultatai yra analizuojami ir vertinami, o priimant sprendimus dalyvauja dauguma narių. Pagrindiniai partnerystės principai: pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams; laisvos bendros derybos; savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas; objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas; tarpusavio kontrolė ir atsakomybė; bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas. Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Profesinis Pasirinkimas ir Konsultavimas
Dauguma individų mūsų visuomenėje išreiškia didelį susirūpinimą profesija. Dauguma žmonių praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, dirbdami tą darbą, kurį pasirinko. Todėl jei jiems sunku pasirinkti, tai jiems sukelia didelį rūpestį, nes tą pasirinkimą jie supranta kaip galutinį ir nekeičiamą. Daugumoje atvejų individai renkasi potencialų užsiėmimą pagal tai, kaip jis, ar grupė tokių užsiėmimų suvokiama. Šie suvokimai gali būti epizodiški, neišbaigti, tikslūs ar netikslūs, platūs ar siauri, tačiau manoma, kad kiekvienas pasirinkimas - tai sprendimas, kuris gali paveikti visą gyvenimo eigą. Tas svarbus santykis egzistuoja tarp profesinių stereotipų ir kitų kintamųjų, buvo pademonstruotas, naudojant tokius kintamuosius kaip akademinis pasiekimas ir socialinis statusas.
Technologinės kaitos sparta, jaunų žmonių izoliavimas nuo daugumos įsidarbinimo vietų sukėlė daug profesinio pasirinkimo problemų. Dauguma studentų negali neformaliai susidurti su įvairiomis profesijomis ar gauti apie jas atitinkamų žinių. Jei studentai turi atlikti gerai informuotus ir atidžiai apsvarstytus edukacinius ir profesinius sprendimus, jiems turi būti padedama, kritiškai nagrinėjant psichologinius bei socialinius darbo aspektus. Be to, šiems individams reikia suteikti ankstyvą profesinę patirtį, kuri praplėstų tiek jų žinias, tiek jiems prieinamų alternatyvų spektrą. Šio proceso metu reikia kreipti dėmesį į informacijos apie reikalavimus specifiniams užsiėmimams, pateikimą. Šis procesas turėtų padėti studentams atsirinkti tarp alternatyvų ir nuspręsti, kurios profesinės alternatyvos yra socialiai ir psichologiškai patenkinamos.
Svarbu suprasti, kad profesinis konsultavimas yra svarbi socialinio darbuotojo veiklos dalis, padedanti individams priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl savo karjeros.
Profesinio Pasirinkimo Teorijos
Yra įvairių profesinio pasirinkimo teorijų, kurios padeda suprasti, kaip individai renkasi savo profesijas. Tarp jų yra:
- Psichodinaminis konsultavimo modelis
- Vystymosi modelis
- Bruožų ir faktorių teorijos modelis
- Įveikimo išmokimo ir kt. modeliai
Šios teorijos padeda socialiniams darbuotojams suprasti individų motyvaciją ir padėti jiems priimti tinkamus sprendimus.
Apibendrinimas
Socialinio darbuotojo konsultavimas individams yra svarbus procesas, padedantis asmenims spręsti socialines problemas, priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl savo karjeros ir integruotis į visuomenę. Bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ir specialistais yra būtinas siekiant užtikrinti kokybiškas paslaugas ir efektyvią pagalbą.
tags: #socialinis #darbuotojas #konsultuodamas #individa #atsizvelgia #i