Socialinis darbuotojas bendruomenėje: apibrėžimas ir vaidmuo

Šiandieniniame pasaulyje, kuriame nuolat vyksta pokyčiai, bendruomenių veikla tampa vis svarbesnė. Ji padeda puoselėti visuomenės piliečių kultūrą, skatina jos perimamumą ir tenkina kultūrinius bendruomenės narių poreikius. Straipsnyje nagrinėsime, kaip socialinis darbas bendruomenėje, apimantis įvairias veiklas ir psichologinius aspektus, gali prisidėti prie žmogaus gerovės, socialinės įtraukties ir visaverčio gyvenimo.

Bendruomenės Samprata Ir Jos Svarba

Bendruomenės apibrėžimas

Mokslinėje literatūroje pateikiama daug skirtingų bendruomenės apibrėžimų. Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. V. Baršauskienė ir I. Leliūgienė (2001) bendruomenę apibrėžia kaip žmonių grupę, kuri turi bendras naudojimo vertybes, aptarnavimo įstaigas (seniūnija, sveikatos priežiūros įstaigos, mokyklos ir kt.) ir gyvena apibrėžtoje teritorijoje (kaimas, gyvenvietė, mikrorajonas). Taigi, bendruomenė susiformuoja skatinama aiškaus, konkretaus intereso.

Svarbiausias elementas bendruomenėje yra žmonės, turintys tą patį interesą, vertybes. Bendruomenės kuriasi tam, kad suartintų skirtingas socialines grupes ir pagerintų bendruomenės gyvenimo sąlygas. Bendruomenė yra ta institucija, kuri gali apjungti vietinį ir globalinį visuomenės vystymosi ir tobulėjimo aspektus. Bendruomenės vienybė slypi įvairovėje, jos metodai yra labiau dvasiniai nei materialiniai, ji labiau stengiasi įsigilinti negu pakeisti, ir labiau pasitiki bičiuliškais ryšiais tarp draugų nei tarp organizacijų (Johnson C., 1998).

Bendruomenių formavimosi istorinis kontekstas Lietuvoje

Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas. Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug. Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a.

Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Lietuvoje bendruomenių darbo patirtis dar nedidelė, jos pradėjo kurtis tik prieš dešimtmetį. Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Šiuo metu Lietuvoje yra susikūrę per tūkstantį bendruomenių centrų. Lietuvoje pirmasis aktyvią veiklą pradėjo Kauno Petrašiūnų mikrorajono bendruomenės centras, įsteigtas 1994 metais ir tais pačiais metais tapęs Tarptautinės bendruomenės federacijos nariu.

Kadangi bendruomenės sąvoka vartojama socialiniams santykiams grupėje ar tam tikroje teritorijoje apibūdinti, teritorinę bendruomenę galima nagrinėti kaip socialinę, kuriai būdingos socialinės aplinkos problemos. Teritorinės bendruomenės filosofija yra grindžiama nuostata, kad jos nariai patys gali ir privalo iškelti bendruomenės problemas, išskirti prioritetus, panaudoti turimus išteklius savo pačių problemoms spręsti. Kita vertus, bendruomenę galima analizuoti kaip mikrosociumą - artimiausią žmogui erdvę ir socialinę aplinką, betarpiškai veikiančią jo vystymąsi (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Bendruomenės uždavinys - „vertybių sudaiktinimas“, tai yra žmogaus formavimas Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). V. Jovaiša (2003) pažymi, kad formuoti žmogų - tai išvesti jį iš chaoso, suteikti jam pavidalą, jį tobulinti.

Bendruomenių veiklos svarba

Bendruomenių veiklos svarba puoselėjant visuomenės piliečių kultūrą, skatinant jos perimamumą, tenkinant kultūrinius bendruomenės narių poreikius siejama su ypatingai greitais pokyčiais, kurie vyksta visame pasaulyje ir Lietuvoje: kinta ne tik ekonomika, bet ir kultūra, žmonių ir organizacijų santykiai, politika, technologija, medicina, socialinės paslaugos. Visi šie pokyčiai teikia žmonėms naujų galimybių, bet ir sukelia tam tikrų sunkumų: nelengva tokioje kaitoje užčiuopti prasmę, imtis kūrybinės veiklos, formuluoti asmeninius, šeimos ir bendruomenės tikslus.

Būtent kultūrinis ir švietėjiškas darbas bendruomenėse galėtų padėti atsisakyti šio negatyvaus paveldo. Šiuolaikiniai pokyčiai pasaulyje stipriai veikia ir žmonių kultūrą bei pasaulėjautą. Pasaulis tampa vis spalvingesnis ir liberalesnis: kultūros, žinios, požiūriai, nuomonės, idėjos nuolat pinasi, kinta, atsiranda ir išnyksta. To pasėkoje neretai pasaulėžiūra tampa panaši į mozaiką, sudarytą iš „visuotinai pripažintų tiesų“, stereotipų, įvaizdžių ir šabloniškų sąvokų.

Keičiasi ir žmogaus gerovės supratimas. Jeigu anksčiau gerovė buvo skaidoma į atskiras sritis (ekonominę, socialinę, kultūrinę, švietimo, sveikatos ir pan.), tai šiandien pripažįstama, kad šios sritys taip glaudžiai susijusios, kad vertinant ir plėtojant žmonių gerovę turi būti suprantamos integraliai. Vien deramos finansinės pajamos neužtikrina bendruomenės žmonių gerovės, nes jiems gali trūkti socialinių paslaugų, kultūros galimybių. Todėl bendruomenės veiklos plėtra, paremta ne įsivaizduojamai, o konkrečiais bendruomenės poreikiais, orientuota į žmogų, o ne į institucijas, gali prisidėti prie žmonių gerovės realizavimo (Bendruomenės plėtra, 2004, p. Švietimo tikslas - suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Šiame darbe analizuosime, kaip sociokultūrinis darbas bendruomenėse gali prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo.

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Socialinio darbo įtaka socializacijai

Apibendrintai galima teigti, kad bendruomenė gali įtakoti žmogaus socializaciją edukaciniu, psichologiniu ir socialiniu aspektu. Kadangi bendruomenės jungia žmones, turinčius bendrus interesus, todėl norint kryptingai organizuoti bendruomenės veiklą, išryškėja būtinybė ištirti bendruomenės narių interesus. Bendruomenė daro įtaką savo nariams ir tuo pačiu atveria plačias galimybes sprendžiant jų problemas ir tenkinant jų poreikius.

Bendruomenės sistemos formos

Bendruomenės sistema gali būti pačių įvairiausių formų, kurios visos yra labai svarbios socialiniame darbe. Visos jos įtakoja sąveiką tarp individų, šeimų ir mažų grupių. Nustatant bendruomenės ribas gali padėti žemėlapių sudarymas. Žemėlapyje nurodomos pagrindinės mažmeninės ir didmeninės prekybos vietos, sunkiosios ir lengvosios pramonės objektai, mokyklos, bažnyčios, kitos kultūros institucijos, tautinių mažumų rajonai, vietos, kuriose gyvena etninės ir socialinės grupės.

Suklasifikuoti bendruomenių sunku dėl egzistuojančių skirtumų ir daugybės skirtingų kintamųjų. Galima tik pažymėti tris sritis, kurios yra svarbiausios nustatant bendruomenės bruožus - tai: dydis; bendruomenės vidaus prigimtis; socialiniai - kultūriniai ypatumai.

L.C. Johnson (2001) išskiria keturis bendruomenių tipus pagal dydį: mažas miestas (15 - 20 tūkst. gyv.), mažas rajono centras (8 - 20 tūkst. gyv.), kaimo bendruomenė (iki 10 tūkst. gyv.) ir rezervato bendruomenė. Nustatant bendruomenės prigimtį renkama informacija siekiant identifikuoti esamą socialinę sąveiką bendruomenės viduje, numatyti galimą poveikį bendruomenei ar iš bendruomenės pusės, bendruomenės išteklius, jos vertikalius ir horizontalius ryšius.

Apibūdinkite 5 pagrindinius bendruomenės tipus (pagal J. Rubin ir I. S. Rubin):

• Kaimynystės bendruomenės - jungia geografinė vieta ir problemos, su kuriomis susiduria žmonės, turintys panašius išteklius.
• Vienybės bendruomenės - buriasi žmonės, turintys tą patį etninį, tautinį, kultūrinį ar religinį paveldą, lemiantį jų bendras vertybes.
• Socialinė klasė - susikuria esant panašioms gyvenimo aplinkybėms, pajamoms ir nuosavybei.

Apibūdinkite pagrindines bendruomenių tinklų struktūras:

• Linijos tipo struktūra - mažiausiai efektyvumo, informacija juda viena linija, vienas žmogus (lyderis) filtruoja informaciją, turi kontrolę.
• Rato tipo struktūra - informacija rate juda laisvai; kai lyderis pasitiki nariais, atviri naujovei, nebijo narių iniciatyvos. Bet hierarchija išlieka.
• Tinklelio tipo struktūra - laisvas informacijos judėjimas, lyderis yra tame pačiame lygmenyje kaip ir nariai, taiko vienodus darbo metodus. Svarbu įsiklausymas, supratimas. Nėra iš viršaus spaudimo, pasitikima nariais, jų sąžiningumu.

Socialinio darbo uždaviniai bendruomenėje

Socialinis darbas bendruomenėje apima įvairius uždavinius, tokius kaip: Šalinti kliūtis ir mažinti žmonių diskriminaciją, t.y. nuolat kritiškai vertinti įprastinius organizacijų bei institucijų veiklos būdus ir institucijų bei žmonių tarpusavio ryšius (p. Apibendrinant galima pasakyti, kad bendruomenę galima pažinti remiantis organizuotais tyrimais. Juos išanalizavus ir įvertinus, galima efektyviai organizuoti darbą, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius ir potencialias galimybes.

Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose

Natūralios Pagalbos Sistema Bendruomenėje

Natūralių pagalbininkų svarba

Natūralios pagalbos sistema bendruomenėje - tai priemonė, kuri nereikalauja didelių finansinių valstybės investicijų ir gali būti efektyviai organizuojama, skatinama bet kurioje bendruomenėje (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Natūralūs padėjėjai gali būti asmenys, kurie turi pagalbos teikimo įgūdžių ir demonstruoja juos abipusių santykių kontekste (L.C. Johnson, 2001). Dažniausiai tai subrendę, draugiški žmonės, kurie yra turėję tokių pačių problemų. Socialinis darbuotojas turėtų pripažinti natūralius pagalbininkus vertingu žmogiškuoju ištekliumi ir paremti juos. Viena iš priemonių atsakomybei, kurią žmonės jaučia vieni kitiems, prisiimti gali būti savarankiška maža grupė, dažniausiai spontaniškai susikūrusi, sutelkusi žmones, turinčius panašių problemų ar interesų.

Savanorių veikla bendruomenėje

Savanorių veiklos sritys bendruomenėje gali būti labai įvairios: kova už permainas, aktualizuojant pokyčius bendruomenėje; visuomeninė veikla įvairiuose komitetuose, komisijose, informacijos skleidimas; vadybinė veikla (įvairių programų sudarymas, vykdymas ir kontrolė); savipagalba (mikrorajono socialinio klimato gerinimas, dalyvavimas pagalbos sau grupėse); finansinių išteklių paieškos (V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001, p. Kontaktų užmezgimas apima tiek verbalinius, tiek ir neverbalinius ryšius; tai procesas, susidedantis iš diskusijos, dialogo, klausinėjimo bei klausymo ir pastangų vieniems kitus suprasti. Kontaktus su tiksline grupe sociokultūrinis darbuotojas gali formuoti dvejopai: kaip informacinį pokalbį ir kaip interviu. užmezgant kontaktus reikia rasti pusiausvyrą tarp draugiškos, komunikabilios, atviros laikysenos ir dalykiškumo, orientuoto į informacijos kaupimą (Spierts M., 2003, p. Grupinis savanorių kuravimas užima mažiau laiko, tačiau grupėje rečiau išsakomi asmeniniai klausimai ir problemos. Organizavimas ir administravimas apima: įstaigų ir lokalinių punktų administravimą, finansų vadybą ir administravimą, praktikantų ir bendradarbių kuravimą, reklamą ir viešuosius ryšius.

Sociokultūrinio darbo politika

Sociokultūrinio darbo politika apima tikslų realizavimo strategiją. Kadangi bendruomenėse susiduriama su įvairiais žmonių poreikiais ir interesais, būtina pasiūlyti įvairių kultūrinių renginių ir paslaugų paketą. Pagal šias sritis galima nustatyti sociokultūrinio darbo poziciją kitų mokymo, socialinės gerovės ir kultūros įstaigų atžvilgiu.

Jai būdingas darbo metodas, kuris teikia galimybių kuo geriau prisiderinti prie dalyvių kultūros ypatumų bei įpročių. (M. Spierts, 2003, p. Visos paminėtos sutelkties sritys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Rekreacija yra žmogaus veiklumo, energijos išsaugojimo galimybė, ir darbas, ir poilsis, ir pramogos, ir tradicinė visuomenės iš kartos į kartą perduodama humanistinė, žmonių gyvenimo būdo, filosofinė proceso schema, leidžianti spręsti laikmečio problemas. Individo elgseną rekreacijoje įtakoja jo gyvenimo stilius, vertybės, nuostatos, interesai, aplinka.

Terapinių grupių dalyviai gana pasyvūs. Paramos grupėse specialistų vaidmuo nėra toks svarbus. Savivaldžiose grupėse profesionalūs darbuotojai siekia įgalioti dalyvius perimti grupės darbą ir jį toliau plėtoti. Svarbiausias tikslas - padėti atsirasti vadovybei iš grupės ar bendruomenės gelmių (Sutton C., 1999, p.

Grupių formavimosi etapai

Susidariusios grupės (bendruomenės) išgyvena keletą etapų: formavimą, šturmavimą, normavimą, vykdymą. Formavimo etapui būdingas nerimas, lyderio ieškojimas, užduočių ir situacijų netikrumas. Šturmavimo etapui būdingas konfliktas tarp atskirų žmonių ir subgrupių, iššūkis vadovybei ir priešinimasis grupės tikslams ir užduotims. Normavimo etape įsivyrauja didesnis stabilumas, normas pripažinti skatinantis grupės struktūros susidarymas, sutelktumo didėjimas. Vykdymo etape atsiranda didesnis dėmesys užduočiai, konstruktyvus problemų sprendimas (Sutton C., 1999, p. 163).

Socialinės atskirties mažinimas

Švietėjiška veikla, organizuojama bendruomenėse, mažina įvairių socialinių grupių socialinę atskirtį. Aktualiausios socialinės atskirties grupės yra:

• Neįgalieji.
• Ilgalaikiai bedarbiai.
• Asocialūs asmenys.
• Mažas pajamas gaunančios šeimos.
• Asmenys, iškritę iš švietimo sistemos.

tags: #socialinis #darbuotojas #bendruomeneje