Šių dienų politiniai, ekonominiai, vertybiniai socialiniai ir kiti valstybėje vykstantys pokyčiai turi didelę įtaką jos piliečiams. Didėjant nelankančių mokyklos mokinių skaičiui, daugėjant beglobių, gatvės vaikų, didėja nusikalstamumas nepilnamečių tarpe, sparčiai plinta narkomanija, alkoholizmas ir kiti žalingi įpročiai, kurie įtraukia vis daugiau moksleivių, kelia pavojų jų sveikatai, intelektualiniam žmonių potencialui ir socialiniai plėtrai, sudaro sąlygas plisti organizuotam nusikalstamumui, kelia grėsmę visuomenei. Susidarius tokiai padėčiai mūsų visuomenėje iškilo būtinybė ieškoti išeities.
Buvo pradėtos steigti socialinės institucijos, kurios rūpintųsi socialiai pažeistomis šeimomis, įstatymiškai gintų vaikus bei jaunuolius nuo prievatos bei išnaudojimo ne tik šeimose, bet ir mokyklose, asocialiose jaunimo grupėse, suteiktų psichologinę - socialinę pagalbą. Kadangi socialinis darbuotojas dirba išskirtinėmis sąlygomis su įvairiais žmonėmis, žmonių grupėmis, jam tenka paveikti ne vien globotinį, bet ir tuos asmenis (ypač vaiko tėvus, artimuosius), nuo kurių priklauso vaiko - jaunuolio kasdienis gyvenimas, jo ateitis.
Socialinis darbuotojas padeda vaikams ir paaugliams adaptuotis visuomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Taip pat socialiniai darbuotojai dirba su rizikos grupės vaikais, jų šeimomis, vykdo ir koordinuoja prevencinę veiklą mokykloje, ypač neformalioje aplinkoje, koordinuoja papildomojo ugdymo socialines programas (pvz. NVO dirbančiose su prevencinėmis programomis prieš kvaišalus).
Bendra socialinio darbuotojo paskirtis, teigia B.Bitinas ir E. Giedraitienė, - sudaryti optimalias ugdytinio asmenybės tobulėjimo sąlygas. Realizuodamas šią paskirtį, socialinis darbuotojas dirba sistemingą pedagoginį darbą su klientų grupėmis, individualų darbą su to reikalaujančiais individais. Socialinis darbuotojas - ypatingos ir humaniškos profesijos atstovas, kaip tarpininkas asmenybės, šeimos ir visuomenės santykiuose. Jis sprendžia uždavinius, stiprinant jų moralę, psichologinę ir fizinę sveikatą, įvairias asmenybės gynimo formas, darbo organizavimą, mokymą ir laisvalaikį, teikdamas socialinę pagalbą šeimai bei asmenims, kuriems ypatingai jos reikia.
Dirbdamas su klientu socialinis darbuotojas glaudžiai bendradarbiauja su jo šeima, artimaisiais, pedagogais, draugais su kuriais turi reikalų globotinis, jeigu to reikalauja esamo kliento būklė, emocinė nuostata, specifinė problema kaip narkomanija. Todėl labai išsiplečia socialinio darbuotojo veiklos barai. Tad dirbdamas su klientu soc. darbuotojas turi išsiaiškinti ir atsižvelgti į problemas su kuriomis susidūrė jo klientas ir kodėl dažnu atvejų iš mokyklų arba iš asocialių šeimų, jis buvo rekomenduotas darbui su soc.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinis darbas turi daug, bet labai panašią reikšmę turinčių apibrėžimų. Socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe. Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju. Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti, tačiau jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins.
Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus.
Pagrindiniai socialinio darbo metodai
Socialinis darbuotojas dirba su įvairiomis žmonių grupėmis, teikdamas pagalbą ir paramą. Išskiriami šie pagrindiniai socialinio darbo metodai:
- Individualus darbas su klientu
- Darbas su grupe
- Darbas su šeima
Individualus darbas su klientu
Individualus darbas su klientu yra viena iš pagrindinių socialinio darbuotojo veiklos formų. Individualią pagalbą socialinis darbuotojas teikia asmeniškai individui. Ši profesionali pagalba mobilizuoja ir kaupia individo energiją, nukreipdama ją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams ir didesniam individo potencialo panaudojimui.
Dirbdamas individualų darbą, socialinis darbuotojas dirba su asmenybe, turinčia problemų, kuri tampa jo profesionalios veiklos instrumentu. Socialinio darbuotojo veiklos poveikis priklauso nuo socialinio darbuotojo bei kliento tarpusavio santykių, bendradarbiavimo, kurie ir sudaro individualaus socialinio darbo esmę. Teigiami socialinio darbuotojo ir kliento santykiai pokyčius skatina labiau nei neigiami, tad verta siekti šioje srityje profesionalumo.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Individualios socialinės pagalbos jaunuoliui proceso eigoje reikalaujama parengti bei užpildyti daug įvairių dokumentų. Teikdamas individualią pagalbą klientui - jaunuoliui, atsižvelgdamas į jo problemą bei situaciją, socialinis pedagogas gali atlikti šiuos vaidmenis: tarpininko (tarpininkauja tarp asmens ir šeimos, vaiko ir suaugusiojo ir t.t.), advokato (užtikrina vaiko teisių apsaugą, suteikia galimybes asmens savirealizacijai), pagalbininko (sprendžia kliento problemas), psichoterapeuto (siekia asmens ir šeimos psichinės sveikatos), eksperto (diagnozuoja problemą ir siūlo galimus sprendimo būdus), visuomeninio veikėjo (plečia, palaiko piliečio socialines iniciatyvas) ir kt.
Darbas su grupe kaip socialinio darbo metodas
Darbas su grupe yra vienas iš socialinio darbo metodų, taikomų mokykloje, nevyriausybinėse organizacijose dirbančių socialinių darbuotojų. Šis metodas naudojamas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo labai akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų.
Turime pabrėžti neformalių grupių poveikį jaunuoliui. Darbo su grupe metodas labai efektyvus veiklos metodas dirbant su nepasitikinčiais savimi, nedrąsiais, bendravimo įgūdžių stokojančiais, bei probleminio elgesio vaikais ir paaugliais. Tai padeda daug greičiau išspręsti esamas problemas, palengvina individo adaptaciją visuomenėje, ugdo jo fizines ir dvasines savybes.
Šio metodo pagalba klientas mokomas savarankiškumo, jam suteikiama galimybė pažvelgti į problemą skirtingais aspektais. Grupės nariai išmokomi pajusti atsakomybę už savo veiksmus, kitus narius.
Grupės darbo metu ne tik vyksta esamų konkrečių problemų aptarimas, bet jaunuoliams suteikiama galimybė dalyvauti problemų sprendimo procese išsakant nuomonę ir atrandant jiems tinkamus sprendimo būdus. Tuo parodoma, kiek jų nuomonė yra svarbi ir reikšminga, ugdomas atsakomybės už save ir savo poelgius jausmas.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Taigi, grupinio darbo metodas yra naudingas ir veiksmingas metodas, sprendžiant įvairias jaunuolių problemas. Darbas su grupe padeda ugdyti bendravimo įgūdžius ir spręsti problemas kartu.
Grupės raidos fazės:
- Pradinė grupės fazė. Šiai fazei būdinga: primityvus priešinimasis, negatyvus lyderiavimas, pasyvumas, nieko neveikimas, nuobodulys irzlumas, nerimas. Šioje grupės raidos fazėje socialinio pedagogo vaidmuo yra pats svarbiausias. Nuo jo vadovavimo bei kompetencijos, įveikiant neigiamas grupės emocijas, nuostatas bei teigiamo psichologinio klimato sukūrimo priklausys tolimesnis grupės funkcionavimas.
- Vidurinė fazė. Pilnai funkcionuojančios grupės fazė.
Darbas su grupe reikalauja didelių socialinio darbuotojo pastangų.
Darbas su šeima
Šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai individo adaptacijai visuomenėje. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės.
Tačiau, šeima gali būti ir nepalanki terpė sėkmingai vaiko - jaunuolio socializacijai. Gana dažnai jaunuolio psichologiniai - socialiniai sunkumai yra sąlygoti šeiminių santykių, jo vaidmens šeimos struktūroje, bendravimo su juo stiliaus.
Socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima atlieka išsamią šeimos analizę (pvz. šeimos, struktūra, šeimos poreikiai, vyraujančios šeimos problemos, šeimos narių santykiai jos viduje, ir už jos ribų). Socialinio darbuotojo darbe su šeima išskiriamos šios paramos sritys: edukacinė, psichologinė ir tarpininkavimo.
Edukacinę pagalbą sudaro mokymas, auklėjimas, ugdymas, lavinimas, švietimas. Edukavimas vyksta konsultuojant tėvus ir dirbant su vaikais, sukuriant jiems specifines situacijas, kurias reikia šiuolaikiškai išspręsti. Psichologinė parama - socialinio darbuotojo pagalba, susidedanti iš dviejų komponentų: palaikymo ir korekcijos. Korekcija - reikalinga tada, kai šeimoje, vaikų - jaunuolių atžvilgiu naudojama psichologinė prievarta (gąsdinimai, užgauliojimas, žeminimas), privedanti prie nervinių fizinių ar psichinių sutrikimų.
Tarpininkavimo metodą sudaro trys elementai: pagalba organizuojant - tai šeimos laisvalaikio organizavimas. Koordinacinė parama nukreipta į įvairių įstaigų ir tarnybų, galinčių išspręsti tam tikras konkrečios šeimos o kartu ir kliento - jaunuolio problemas aktyvizaciją. Informacinė pagalba - šeimų bei kliento - jaunuolio informavimas, konsultavimas socialinės apsaugos klausimais.
Šeima, susidurdama su aplinkinių žmonių ir institucijų poveikiu, siekia nustatyti sau priimtinas jų įtakos ribas, saugoti savo gyvensenos privatumą. Tai reiškia jog šeima, siūlomą socialinio darbuotojo pagalbą priima kaip nepageidautiną kišimąsi į jos privatumą. Nes, jei šeima vengia bendro visos šeimos narių susitikimo su socialiniu darbuotoju ir siūlo, kad šis bendrautų tik su vaiku ar tik su juo ir motina, tai drauge patvirtina bendros visai šeimai problemos neigimą.
Norėdama išsaugoti tokias nuostatas, šeima riboja informaciją apie savo gyvenseną, todėl susidūrus su vienu iš minėtų priešinimosi požymių, tikėtina , kad išryškės ir kiti, patvirtinantys kliento - jaunuolio sunkumų reikšmę šeimai.
Socialinio darbuotojo darbo su jaunuolio mikro aplinka, veiklos dėmesio objektu tampa šeima, kuriose dažni amoralaus elgesio atvejai, teisės bei etikos normoms prieštaraujantis gyvenimo būdas. Dažnai gyvenamoji aplinka neatitinka net minimalių higieninių sąlygų. Vaikų (klientų) auklėjimu, priežiūra nesirūpinama, dėl to jie ne tik badauja, bet ir tampa fizinio ar seksualinio smurto, prievartos aukomis.
Nedarniose, ypač asocialiose šeimose būtinas socialinio darbuotojo reguliarus lankymasis, nes tai padeda kontroliuoti, užkirsti kelią jaunuolio norui atsiskirti nuo šeimos ir išeiti į draugų ratą, kuriame bėgimas nuo esamų šeimyninių problemų skatina kvaišalų vartojimą, prievartą bendraamžiams, nusikalstamą veiklą. Šioms šeimoms reikalinga efektyvi kompleksinė tarpinstitucinė pagalba bei glaudus bendradarbiavimas su įvairių socialinių tarnybų specialistais.
Socialinis darbuotojas tikslingai įvertindamas savo darbą su klientu (jaunuoliu, esančiu iš asocialios aplinkos) bei naudodamas socialinio darbo metodus gali pasiekti optimalių darbo rezultatų. Tačiau reikia pabrėžti, kad socialinio darbo kompleksinis metodas neturi būti laikinas, bet turėti tęstinumą.
Jaunuolis turėtų būti nukreipiamas, jo pačio sutikimu, dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose, kad asocialias draugų grupes pakeistų į turiningą laisvalaikį, naujus draugus kuriems yra svarbus jo požiūris į gyvenimą, ir kurių tarpe jis gali tapti ne tik pilnateisiu grupės nariu, bet ir lyderiu. Jo dvasinių, asmenybinių sąvybių pasireiškimo aktyvinimas (dalyvaujant šeimai, jei tai įmanoma bei pedagogams) leidžia tikėtis teigiamo jaunuolio statuso įtvirtinimo visuomenėje, kaip ryžtingos asmenybės, turinčios tikslą ir terpę jo realizacijai.
Tačiau neužtenka dirbti su klientu - jaunuoliu specialistui ar jų komandai. Turi būti keičiamas bendras visuomenės požiūris į jauną žmogų, atsižvelgiant į esamą ekonominę, socialinę Lietuvos politiką, kas ir sąlygoja jaunuolių polinkį eiti asocialiu gyvenimo keliu, kaip priešpriešą jaučiantis bejėgiais kažką keisti, dėti pastangas būti pripažintais, suprastais bei įvertintais.
Jeigu sutiksime, kad vaiko - jaunuolio - suaugusiojo, bendrai žmogaus - individo socializacija vyksta visą gyvenimą, tai taip pat sutiksime, kad tapti nepriimtinu visuomenėje individu su jos nubrėžtomis taisyklėmis galima bet kada.
Atvirasis darbas su jaunimu
Paprastai tariant, atvirasis darbas su jaunimu - tai tokia darbo su jaunimu forma, kuria siekiama visiems jauniems žmonėms, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, suteikti galimybes saugiai leisti laisvalaikį, užsiimti juos dominančia veikla, o esant poreikiui - padedant kompetentingiems jaunimo darbuotojams spręsti kasdienybėje kylančius iššūkius ir klausimus.
Tiek centuose, tiek erdvėse pagrindinis veikėjas yra Jaunimo darbuotojas - tai suaugęs asmuo, veikiantis už formaliojo švietimo ir ugdymo sistemos, šeimos ir darbinės veiklos ribų, siekiantis asmeninio ir socialinio jaunų žmonių tobulėjimo tiek per individualų darbą su atskirais asmenimis, tiek dirbdamas su grupėmis ar bendruomenėmis bei turintis šiam darbui reikalingų profesinių kompetencijų. Profesinė jaunimo darbuotojo laikysena susideda iš asmeninių nuostatų ir požiūrio, santykio kūrimo bei palaikymo, metodinės ir pritaikymo bei struktūrinės kompetencijų. Jaunimo darbuotojas už atliekamą profesionalų darbą turi teisę gauti užmokestį.
Paprastai tariant, darbas su jaunimu, tai jaunų žmonių ugdymo veikla, vykdoma atsižvelgiant į jų poreikius, siekiant sudaryti sąlygas jauniems žmonėms įsitraukti į veiklas ir skatinti juos sąmoningai ir atsakingai kurti asmeninį bei profesinį gyvenimą, tapti aktyviais visuomenės nariais. Darbas su jaunimu nėra tapatus jaunimo veikloms, tačiau gali būti vykdomas jaunimo organizacijų, kurios visgi nėra vienintelės darbo su jaunimu įgyvendintojos. Antra, darbe su jaunimu yra remiamasi neformaliojo ugdymo principais, tačiau ne visoms darbo su jaunimu formoms ir ne visoms tikslinėms grupėms neformalusis ugdymas yra tinkamas ir / ar reikalingas.
Darbui su jaunimu, kaip ir bet kuriam kitam darbui, neužtenka vien pašaukimo, tai reikalauja profesionalaus pasiruošimo ir specifinių asmeninių ir socialinių gebėjimų, iniciatyvumo ir kūrybiškumo, dalykinių ir metodinių kompetencijų. Tam, kad galima būtų pagelbėti jaunam žmogui spręsti iškilusias problemas, reikia specialių žinių. Žinios, gebėjimai ir kompetencijos turi būti nuolatos lavinami. Todėl čia atsiranda su jaunimu dirbantys asmenys, kurie gali būti įvardijami, kaip jaunimo darbuotojai. Lietuvoje jaunimo darbuotojų sąvoka kol kas nėra apibrėžta. Tarp jaunimo politikos ekspertų jaunimo darbuotojais vadinami tie asmenys, kurie dirba jaunimo veiklos srityje, t. y. kai jauni asmenys yra ne šeimoje, ne pamokose ir ne darbe.
Dauguma jaunimo darbuotojų dirba savivaldybių švietimo, kultūros, sporto, socialinėse institucijose ir pagal svarbiausią veiklos profilį vadinami pedagogais (vadovauja būreliui mokykloje), socialiniais pedagogais, kultūros darbuotojais, sporto treneriais, socialiniais darbuotojais. Vienas iš būdų siekti darbo su jaunimu kokybės ir ją užtikrinti - jaunimo darbuotojų ugdymas ir kompetencijų tobulinimas. Šiuo atveju turi būti kalbama ne tik apie profesinių kompetencijų tobulinimą, bet ir apie atsakomybės ir sąmoningumo ugdymą.
Socialinis darbas su gatvės jaunimu
Straipsnyje analizuojami teoriniai ir praktiniai socialinių darbuotojų darbo su gatvės jaunimu aspektai. Socialinis darbas su gatvės jaunimu - ypač kryptingas darbas, kurio metu mezgami santykiai tiek su jaunuolių grupėmis, tiek su atskirais jaunais žmonėmis šių žmonių lankymosi (laisvalaikio leidimo) vietose ir įvairiomis formomis teikiama socialinė, asmeninė, ugdomoji pagalba, nukreipiama į jau esančias organizacijas ar institucijas.
Gatvės socialinio darbo tikslas - užkirsti kelią jaunų žmonių išstūmimo ir (ar) pasitraukimo iš visuomenės procesų, mažinti jų socialinę atskirtį ir, pasinaudojant bendruomeniniais ištekliais, siekti jų integracijos. Straipsnyje išryškinama, kokia socialinio darbuotojo, dirbančio su jaunuoliais gatvėje, vaidmenų raiška (kaip jis atlieka tarpininko, konsultanto, palydėtojo (palaikytojo) ir pagalbos teikėjo vaidmenis).
Tiriamieji pažymėjo, kad gatvėje dirbantiems socialiniams darbuotojams svarbu gerai žinoti tiek valstybines, tiek ir nevyriausybines organizacijas, esančias tame mikrorajone.
Pristatant Lietuvos ir Vokietijos šalių patirtį su gatvės jaunimu, pabrėžtina, kad abi šalys neturi konkretaus įstatymo reglamentuojančio socialinį darbą gatvėje. Lietuvoje, panašaus įstatymo ar išaiškinimo nėra, tačiau pradžia padaryta: 2010 m. patvirtinta Atvirųjų jaunimo centrų ir erdvių koncepcija, kurioje numatoma, kad jaunimo darbuotojai gali veikti ne tik darbo su jaunimu organizacijose, bet ir kitoje aplinkoje (parkuose, gatvėje, prekybos centrų prieigose ir pan.). Empiriniu tyrimu nustatyta, kad su gatvės jaunimu dirba komanda, kurią sudaro bent trys žmonės. Gatvėje visuomet dirba dviese: vyras ir moteris. Trečias žmogus dalyvauja komandiniuose pasitarimuose biure, kuriuos jis stebi, atkreipdamas dėmesį į tai, kaip gatvės darbuotojai yra įsitraukę į veiklą, kiek vadovaujasi emocijomis, kiek šaltu protu priima sprendimus.
Jaunimo darbuotojo kompetencijos
Studijų programos
Vienas iš projektų, skirtų socialiniam darbui su vaikais ir jaunimu, yra "Erasmus Mundus jungtinė magistrantūros programa Socialinis darbas su vaikais ir jaunimu” - ESWOCHY (angl. Social Work with Children and Youth). Programos trukmė yra 2 metai (120 ECTS). Teorinis studijų blokas skirtas įgyti žinių apie nacionalines ir Europos vaikų ir jaunimo politikos tendencijas, žmogaus teises ir žmonių įvairovę, planavimą, koordinavimąbeinaujovių socialinių paslaugų srityje diegimą;metodus padedant jaunimui įveikti socializacijos sunkumus; efektyvų socialinio darbo su įvairiomis jaunimo grupėmis organizavimą, karjeros orientavimą ir savirealizaciją.
Taip pat akcentuojamos tarpkultūrinės kompetencijos, kaip antai tarpkultūrinis tarpininkavimas, užtikrinantis skirtingų etninių grupių dialogą, įgalinant visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo, švietimą apie kitas kultūras. Tai padeda išplėsti studentų gebėjimus dirbti su vaikais ir jaunimu tarptautinėje, daugiakultūrėje perspektyvoje. Išskirtinis dėmesys skiriamas skaitmeninių technologijų taikymui socialiniame darbe ir studentų verslumo įgūdžiams. Mokslinė tiriamoji praktika yra neatsiejama studijų proceso dalis, siekiant padėti studentams integruoti teorijas, moksliniais tyrimais pagrįstas žinias ir praktinio socialinio darbo strategijas bei įgūdžius, vykdant įvairias socialinio darbo su vaikais ir jaunimu veiklas, ugdant jautrumą ir pagarbą kultūrų įvairovei bei suteikiant galimybę studentams rinkti duomenis magistro darbui.
Programos turinys (dalykai) apima svarbiausias socialinio darbo su vaikais ir jaunimu sritis, jungiančias socialinio darbo mikro, mezo ir makro lygmenis. Dalykai organizuojami atsižvelgiant į kiekvieno universiteto stiprybę. Kiekvieną dalyką bendrai dėstys bent du dėstytojai iš konsorciumo universitetų, taip pat numatyta įtraukti kviestinius dėstytojus iš įvairių užsienio universitetų bei socialinio darbo praktikus.
Studentų pasiekimai vertinami remiantis 10 balų skale ir diplomo suteikimu. Programos studijų procesas grindžiamas nuolatine refleksija ir savęs vertinimu, įgalinančiais fiksuoti besimokančiojo kompetencijų pasiekimo, kritinio mąstymo ir reflektavimo gebėjimų kaitą viso studijų proceso metu bei užtikrinančiais galimybę besimokančiajam aktyviai kontroliuoti savo mokymąsi. Studijų pasiekimų vertinimui naudojamos skirtingos vertinimo rūšys siejamos su skirtingais vertinimo tikslais bei procedūromis.
Jungtinė studijų programa, Studijų programa vykdoma užsienio kalba (anglų), Dalis studijų programos įgyvendinama Lietuvoje ir dalis užsienyje ( Latvijoje, Rygos Stradina universitete); Studentai taip pat turi galimybę vykti studijoms ir mokslinei tiriamajai praktikai, pasinaudodami Erazmus + programa. Studentams suteikiama galimybė pažinti kitos šalies kultūrą, suprasti socialinius, ekonominius skirtumus, susipažinti bei susidraugauti su dėstytojais ir studentais iš viso pasaulio Dalis studijų programos įgyvendinama.
Kiti kursai ir seminarai
Taip pat organizuojami įvairūs kursai ir seminarai, skirti socialiniams darbuotojams ir kitiems specialistams, dirbantiems su vaikais ir jaunimu. Pavyzdžiui:
- Darbo su sudėtingo elgesio paaugliais psichologiniai aspektai
- Socialinis darbas su asmenimis, priklausomais nuo alkoholio ir / ar narkotinių medžiagų ir jų artimaisiais
- Atvejo vadybos taikymas socialinę riziką patiriantiems asmenims
- Socialinio darbuotojo kasdienybė: įtampa, nerimas ir perdegimas darbe
- Kritiniai pokalbiai ir konfrontacijos socialiniame darbe
- Vaiko teisės ir teisėti interesai - tai, ką privalo žinoti socialinis darbuotojas
Šie mokymai padeda specialistams įgyti naujų žinių ir įgūdžių, reikalingų efektyviam darbui su vaikais ir jaunimu.