Socialinis darbas yra profesinė veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti asmeniui patenkinti gyvybinius poreikius bei atkurti jo ir visuomenės santykius. Ši sritis reikalauja nuoseklaus profesinio pasirengimo, specialių įgūdžių ir vertybių ugdymo bei glaudaus bendradarbiavimo tarp įvairių socialinių institucijų, siekiant efektyviai spręsti socialines problemas.
Socialinio darbo profesija Lietuvoje
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kurios suteikia reikalingų teorinių ir praktinių žinių bei formuoja profesinius įgūdžius ir vertybes. Tačiau dažnai praktinių įgūdžių trūksta, todėl profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Studijos socialinio darbo srityje gali būti derinamos su darbu tiek nuolatine, tiek ištęstine forma. Pavyzdžiui, Šiaulių valstybinėje kolegijoje studijos trunka 3 metus, ir absolventai gali įskaityti studijų rezultatus, jei siekia tęsti studijas universitetinėse pirmosios pakopos programose.
Svarbu, kad profesionalus socialinis darbuotojas suprastų žmogaus galimybes ir vidinius resursus bei teikdamas pagalbą nestiprintų esamų gyvenimo sričių, kurios normaliai funkcionuoja, t. y. derintų teorines žinias su praktiniu darbu.
Socialinio darbo praktikos istorija ir raida
Iki teorinio socialinio darbo praktikos laikotarpio (iki 1920 m.) buvo akcentuojama mokslinė filantropija ir socialinės situacijos studija - sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir rezultatų analizė. Vėliau socialinis darbas pradėjo labiau rūpintis vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtimi.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje: praeitis ir dabartis
Po 1975 m. buvo nagrinėjama bendrosios socialinio darbo praktikos konceptualizacija, kurioje profesionalaus santykio ir pagalbos kokybė išliko svarbiausiu veiksniu. Pastebima tendencija specializacijai bei stiprėjantis domėjimasis tarptautine socialinio darbo praktika, suteikiančia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, kas praturtina šios profesijos praktiką visame pasaulyje.
Socialinis darbas yra dinamiška ir nuolat kintanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai, patirtis ir vertybių sistema. L. C. Johnson (2003) teigia, kad socialinio darbo praktika išlieka visos profesinės veiklos ašimi.
Socialinės pagalbos sistema Lietuvoje
Socialinėje pagalbos sistemoje išskiriami trys pagrindiniai elementai: problemai nustatyti, jos prevencijai ir reikiamos pagalbos teikimui. Individualią pagalbą teikia profesionalus socialinis darbuotojas tiesiogiai klientui, o visuomeninė pagalba - tai procesas, kuriame įvairios grupės ar institucijos susijungia bendram darbui socialinės gerovės siekimu.
Socialinio darbo įgūdžiai ir kompetencijos
Kompetencija - tai sugebėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją, apimantis žinias, vertybes ir praktinius įgūdžius. R. L. Barker (1995) apibrėžia kompetenciją kaip sugebėjimą įvykdyti darbą, kuris įgyjamas pritaikius teorines žinias, vertybes ir įgūdžius.
Profesinės kompetencijos sudėtį galima suskirstyti į tris dalis:
Taip pat skaitykite: Studijos VDU: socialinis darbas
- Dalyko (techninė-technologinė)
- Socialinė
- Strateginė (planavimo)
Kieran O'Hagan (1997) pateikia kompetencijos schemą, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas žinių, vertybių ir įgūdžių komponentų esmei bei jų reikšmei.
Žinios - tai svarbus pagrindas socialinio darbuotojo kompetencijai. Pavyzdžiui, mokymai apie neadekvačias klientų reakcijas, psichikos veikimo mechanizmus ir rekomenduojamus bendravimo būdus stiprina praktinius įgūdžius ir padeda gerinti bendravimą profesinėje veikloje.
Socialinio darbo metodai
Socialinio darbo metodai apima veiklos būdų, veiksmų ir operacijų visumą, skirtą uždaviniams spręsti ir tikslams pasiekti. Kadangi socialinis darbas yra kompleksinė disciplina, jos metodai būna įvairūs - nuo ekonominių, juridinių, politinių iki psichologinių, pedagoginių, medicininių, administracinių ir vadybinių.
Socialinis darbas - kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, kurio esmė yra įvertinimas, santykiai, „žmogus situacijoje“, procesas ir intervencija. Šie aspektai yra bendri visai praktikai, nepriklausomai nuo problemos ar sistemos, su kuria dirbama.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir funkcijos
Socialinis darbuotojas atlieka metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, spręsdamas problemas. Darbo specifika priklauso nuo institucijos ir klientų grupės, tačiau pagrindinės funkcijos yra tokios pačios.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas:
- Diagnostinė funkcija - problemos nustatymas ir įvertinimas;
- Konsultavimo funkcija - pagalbos teikimas sprendžiant problemas;
- Informavimo funkcija - informacijos suteikimas apie galimas paslaugas;
- Organizacinė funkcija - socialinių paslaugų organizavimas ir koordinavimas;
- Socialinių paslaugų planavimas ir programų rengimas;
- Pajamų testavimas, tarpininkavimas, prevencija;
- Šviečiamoji veikla, tiesioginis paslaugų teikimas;
- Vadyba ir profesinės veiklos tobulinimas.
Socialiniai darbuotojai privalo nuolat gilinti savo žinias ir tobulinti įgūdžius - skirti ne mažiau kaip 20 akademinių valandų per metus mokymams ir supervizijai, siekiant išlaikyti profesinį lygį bei auginti vertybes.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe
Bendradarbiavimas socialiniame darbe yra koordinuoto, suderinto darbo principas tarp darbuotojų ar institucijų bendro tikslo siekimu. Pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą (2006), bendradarbiavimas yra vienas pagrindinių socialinių paslaugų principų, užtikrinantis žmogaus socialinių interesų ir teisių apsaugą per savivaldybių, valstybinių institucijų ir socialinių įstaigų veiklą.
N. P. Šakienės ir I. Leliūgienės nuomone, koalicija - tai dviejų ar daugiau organizacijų susivienijimas bendrai veiklai. Viena organizacija be socialinių partnerių ir glaudaus bendradarbiavimo negali įgyvendinti sudėtingų tikslų, o nebendradarbiaujančios institucijos dažnai neatlieka svarbaus socialinės integracijos tikslo.
D. Bell (2003) pabrėžia, kad šiuolaikinėje postindustrinėje visuomenėje socialinis vienetas tampa bendruomenės organizacija, kurioje pirmenybė teikiama komandinei veiklai ir bendradarbiavimui, o ne griežtai hierarchijai.
J. Cashmore (1997) pabrėžia, kad institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija leidžia keistis patirtimi, dalintis atsakomybe ir priimti labiau pagrįstus sprendimus. Be koordinacijos ir bendradarbiavimo kyla rizika skubotiems sprendimams, informacijos trūkumui, paslaugų dubliavimo ar nebuvimui.
Apibendrinimas
Socialinis darbas - tai sudėtinga, kūrybiška profesionalų veikla, pagrįsta teorinėmis žiniomis, vertybėmis ir praktiniais įgūdžiais, kurių tikslas - padėti žmogui spręsti socialines problemas, tausojant jo orumą ir skatinti atsakingumą. Sėkmingam socialinio darbo vykdymui būtina nuolatinė kvalifikacijos kėlimas, profesinės etikos laikymasis ir aktyvus bendradarbiavimas tarp socialinių partnerių.
tags: #socialinis #darbas #straipsniai