Socialinis darbas yra profesinė veikla, skirta padėti žmonėms, šeimoms ir bendruomenėms spręsti socialines problemas. Šioje srityje ypač svarbu stiprinti asmens ar šeimos atsparumą iššūkiams, ugdyti savarankiškumą ir atsakomybę. Socialinis darbas, kaip profesija, susiformavo XX amžiaus pradžioje, o socialinis darbuotojas yra socialinės aplinkos tyrėjas, socialinių pokyčių skatintojas ir socialinio gyvenimo vadybininkas.
Šių metų rugsėjo 17 d. Vilniuje, Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre, o rugsėjo 18 d. - LASS Alytaus filiale vyko seminaras "Jūsų klientas - neregys". Šio seminaro sumanytoja ir pagrindinė organizatorė - LASS Vilniaus ir Alytaus regionų centro socialinio darbo koordinatorė Likumida Orlova.
Savo įžanginėje kalboje ji sakė, kad mintis organizuoti tokius seminarus kilusi prieš porą metų, tuomet buvo parengtas net specialus projektas, skirtas savivaldybių socialiniams darbuotojams. L. Orlovos teigimu, situacija nėra gera.
LASS Vilniaus ir Alytaus regionų centras per mėnesį gauna tris keturis nusiskundimus iš sutrikusio regėjimo žmonių apie neprofesionalią socialinių darbuotojų pagalbą: prastai sutvarkytas butas, nemokšiškas elgesys su neregiu ir pan. Labai dažnai šitaip atsitinka todėl, kad lankomosios priežiūros tarnybos nežino arba labai menkai žino apie regėjimo negalią turinčių klientų specifines problemas.
Tad buvo sumanyta sukviesti socialinių darbuotojų grupes, skaityti paskaitas aktualiomis neregiams temomis, suteikti metodinę bei praktinę paramą. Negalią turintys žmonės, tarp jų ir aklieji, gauna socialines paslaugas, tačiau ar šios paslaugos kokybiškos? Iki šiol šios problemos nė viena LASS institucija nekėlė. O juk kiekviena organizacija turėtų būti suinteresuota savo narių gerove!
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Taigi šios problemos sprendimas yra naudingas tiek pačiai Aklųjų ir silpnaregių sąjungai, tiek savivaldybių lankomosios priežiūros darbuotojams, tiek ir kiekvienam neregiui apskritai. L. Orlova pasidžiaugė, kad LASS regionų centrą sieja gražūs bendradarbiavimo ryšiai su Vilniaus miesto savivaldybės lankomosios priežiūros seniūnijų specialistais.
Regionų centro posėdyje buvo aptartas Vilkpėdės seniūnijos lankomosios priežiūros padalinio darbas. Tačiau, kad ir kiek būtų kalbama su tarnybų vadovais, kad ir kokio aukšto lygio konferencijose būtų aptariamos panašaus pobūdžio problemos, visa tai dažniausiai ir lieka tik geri norai.
Seminaro rengėjai yra įsitikinę, kad daug daugiau naudos atneš susitikimai su pačiais lankomosios priežiūros darbuotojais. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro psichologė Jūratė Jakštienė savo pranešime "Atėjau pas neregį į namus" kalbėjo remdamasi daugiau praktine patirtimi. Ji pasakojo, kaip turėtų elgtis paslaugų namuose tarnybos darbuotojas, atėjęs pas neregį, kaip su juo bendrauti, kaip kuo teisingiau įvertinti aklo žmogaus galimybes. Dėl elementarių žinių stokos labai kenčia bendravimo bei paslaugų kokybė.
Psichologė Jolanta Šabliauskienė aptarė bendravimo svarbą mūsų gyvenime, jo ypatumus. Auditorijoje ne kartą kildavo diskusijų, moterys pateikdavo konkrečias situacijas, sakėsi jaučiančios didžiulį psichologinių žinių trūkumą.
Na, o kaip patys neregiai vertina šią situaciją? Savo pastebėjimais iš bendravimo su paslaugų namuose tarnybos darbuotojais dalijosi Vilija Dumbliauskienė: "Ši tarnyba labai reikalinga neįgaliesiems. Regėjimo negalią turintiems žmonėms neįmanoma išsiversti be reginčiojo pagalbos ten, kur būtinai reikalingos akys. Atsiradus galimybei gauti tokią pagalbą iš specialių tarnybų, sumažėja priklausomybės jausmas, o šis jausmas žmogui yra nemaža našta. Ne vienam jis gali sukelti daugybę įvairiausių psichologinių problemų".
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
V. Dumbliauskienė atkreipė dėmesį į socialinių paslaugų katalogą. Jis turi būti tobulinamas atsižvelgiant į kiekvienos negalios specifiką, tai negaliai būdingus ypatumus ir būtent jai reikalingas paslaugas. Išskyrė tris pagrindinius paslaugų namuose tarnybos darbuotojų trūkumus: elementarių žinių stoka apie pačią negalią ir ją turintį žmogų, psichologinis nepasirengimas tokiam darbui, nesąžiningumas.
Kitas neregys Alvydas Valenta savo pranešime apžvelgė situaciją regėjimo negalią turintiems asmenims pritaikant fizinę aplinką. Anot pranešėjo, daugelį problemų būtų galima išspręsti be didelių finansinių investicijų, didelių rekonstrukcijų ar pertvarkymų - užtektų geranoriškumo, supratimo, kitų bendražmogiškų savybių.
Tinkamai pritaikius fizinę aplinką, regėjimo negalią turintis žmogus išvengtų daugybės nepatogumų, traumų. Tai, kas reginčiajam atrodo menka smulkmena, silpnaregiui arba visiškai nematančiam žmogui gali būti labai svarbus dalykas, pavyzdžiui, kontrastingos linijos, užrašai didesniu šriftu, patalpų apšvietimas ir pan.
Na, o kaip prie šio reikalo gali prisidėti socialinis darbuotojas? Jis gali paprasčiausiai perspėti savo silpnaregį ar nematantį klientą apie pastebėtą kliūtį: virš pėsčiųjų tako nusvirusias medžių šakas, atidarytus kanalizacijos šulinius; susidarius palankioms aplinkybėms, ir kitiems paaiškinti, ką tokios "nekaltos" kliūtys kai kuriems žmonėms reiškia.
L. Orlova seminarų dalyves supažindino su LASS struktūra, jos padaliniais, teikiamomis socialinėmis paslaugomis. Seminare dalyvavusi Vilniaus miesto savivaldybės socialinės paramos centro paslaugų namuose tarnybos vedėja Vilija Puodžiuvienė labai šiltai įvertino šią organizatorių iniciatyvą. Ji pažadėjo, kad bus atsižvelgta į visas pastabas dėl tarnybos darbo.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Taigi šiuose seminaruose buvo kalbėta apie mums, regėjimo negalią turintiems, labai svarbius dalykus. Juk kuo didesnė visuomenės dalis susipažins su mūsų problemomis, tuo geriau mus supras, mokės normaliai su mumis bendrauti, o esant reikalui - ir pagelbėti. Nustos mūsų bijoti ir gailėtis, kitaip tariant, tiesiog gyvens su mumis.
Seminarai ypatingi dar ir tuo, kad nevyriausybinė organizacija nemokamai suteikė konsultacijas valstybinės įstaigos darbuotojams.
Be to, 2023-10-20 Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos (darbui su šeimomis) Gabrielė Stalygaitė ir Tamara Poškienė, bendradarbiaujant su Radviliškio Vaižganto progimnazijos mokytoja Genovaite Orlova, trečios klasės ugdytiniams pristatė socialinio darbo ypatybes, ir socialinį darbą kaip profesiją, Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro veiklas. Ugdytiniai buvo įtraukti į diskusiją, ką jie žino ir gali papasakoti apie socialinį darbą, žaidė žaidimus skatinančius draugišką bendravimą ir bendradarbiavimą vienas su kitu, mokėsi išgirsti vienas kitą.
Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Socialinio darbo katedros mokslininkų kolektyvo kartu su kolegomis parengtame pirmajame originaliame vadovėlyje „Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai“, derinant empirinę lietuvišką ir užsienio teorinę patirtį, sukaupta gausi mokslinė teorinė, metodinė ir praktinė informacija.
Vadovėlio medžiaga išdėstyta dviejose dalyse, kurios jungia svarbiausius specialybinius socialinio darbo bakalauro studijų programos dalykus: I - „Socialinio darbo profesinė veikla ir metodai“ ir II - „Socialinis darbas su klientų grupėmis“ dalyse analizuojamos žinios ir vertybės, metodai ir įgūdžiai, praktika ir mokėjimai, pristatoma tyrimų, atliktų Lietuvoje, statistika ir duomenys.
Knyga „Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai“ skirta Lietuvos aukštųjų mokyklų Socialinio darbo programos studentams, siekiant rengti kvalifikuotus specialistus moksliniam ir praktiniam darbui.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros lektorė dr. Urtė Lina Orlova, suprasdama, kad ilgalaikės socialinės globos įstaigose gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje sudaro vieną iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių, tyrinėja jų gyvenimo kokybę. Atlikusi tyrimą, mokslininkė išskyrė septynis gyvenimo kokybę globos įstaigoje nurodančius veiksnius. Tai savarankiškų sprendimų priėmimas, gyvybingų ryšių puoselėjimas, reikšmingų momentų atkūrimas, vitališkumo išlaikymas, dalyvavimas pagalbos procese, netikėtas asmens sąlytis su nežinia ir nematomi sprendimai, užtikrinantys socialinės globos procesą.
Anot dr. U. L. Orlovos, vyresnio amžiaus žmonėms, gyvenantiems ilgalaikės socialinės globos įstaigose, svarbiausia yra gebėjimas priimti pagalbą ir savarankiškumas. „Kai žmogus papuola į senelių namus, akivaizdu, kad aplinkiniai jį vertina kaip nebesugebantį savarankiškai gyventi. Vieni į pagalbos procesą įsijungia, kiti jį visiškai ignoruoja. Kaip manote, kurie laimingesni?
Dr. U. L. Orlova atkreipė dėmesį, jog gyventojai, patyrę skurdą bei neturintys išsilavinimo, sunkiau priima pagalbą, dažniau vengia dalyvauti institucijos gyvenime. „Jiems atrodo, kad nieko negalima pakeisti. Yra, kaip yra.
Klausydamasi pagyvenusių žmonių istorijų ir analizuodama interviu įrašus, mokslininkė suprato, kad jiems, nors apie tai kalbėti ir vengiama, aktualūs dar du dalykai. Tai mirtis ir socialinės globos kaip paslaugos (ne)suvokimas.
„Panašu, kad tie, kurie moka apie mirtį pajuokauti, yra laimingesni. Tačiau taip nutinka retai. Seni žmonės dažniausiai mirtį ignoruoja, nors ji senelių namuose praktiškai yra kasdienybė“, - pasakoja dr. U. L. Orlova.
Tapimas socialiai globotinu kiekvienam vyresnio amžiaus žmogui reiškia pasikeitimą. Asmuo iš savo aplinkos perkeliamas į vietą, kurioje reikia gyventi pagal tam tikras taisykles, daryti tai, ką daro visi, priprasti prie kambario draugų ir kaimynų.
„Lietuva išgyveno sovietmetį. Vieni buvo ištremti, kiti padarę sovietinę karjerą, treti - niekur nesikišo. Ir senatvėje visi šie žmonės turi gyventi drauge“, - teigia mokslininkė.
Esti keturios pagrindinės priežastys, kodėl vyresnio amžiaus žmonės atsiduria ilgalaikės socialinės globos įstaigose. Pirma, asmenys patys nusprendžia keliauti į senelių namus. Pasak dr. U. L. Orlovos, tokie žmonės labai greitai ir noriai integruojasi. Antra, tokį sprendimą, negalėdami jais tinkamai pasirūpinti, priima senolių artimieji. Trečia priežastis - socialinių darbuotojų iniciatyva. Jie pasirūpina, kad vieniši ir savarankiškai gyventi nebesugebantys asmenys galėtų apsistoti socialinės globos įstaigoje.
Socialinės globos įstaigos vis dar traktuojamos gan neigiamai. „Ta karta tikrai žino, ką reiškia tokie žodžiai kaip „ubagynas“ ir špitolė. Senelių namai paversta tokia siaubo vieta, į kurią patenka visiški nelaimėliai, socialiniai lūzeriai ir panašūs žmonės. Jie to nenori, nes gėda. Gėda ir vaikams“, - situaciją apibūdina dr. U. L.
Apgyvendinat senolį globos įstaigoje, galima manyti, kad jam toje vietoje bus geriau - jis bus aprengtas, pamaitintas, vyks kultūriniai renginiai, profesionali medicininė priežiūra visuomet prieinama, gausu įvairiausių kitų užsiėmimų, dirba jauni ir atsidavę darbuotojai. Tačiau dalis žmonių tokį sprendimą vertina kaip negarbingą naštos nusikratymą. „Šios įstaigos susijusios su socialine vienatve. Jei į jas patenki, vadinasi, esi neturtingas. Ir nebūtinai pinigais. Tai labiau dvasinė kategorija.
Dr. U. L. Orlova tvirtai tiki, kad laisvė yra prigimtinė vertybė, todėl žmogaus ir jo šeimos sprendimas, kad ir koks jis bebūtų, turi būti gerbiamas. Jei artimieji turi finansinių, emocinių ir psichologinių išteklių iki pat mirties slaugyti žmogų namuose, idealu.
Mokslininkė pasakojo, kad viena šeima, gėdydamasi seną moterį atiduoti į senelių namus, laikydavo ją uždarytą kambaryje, neleisdavo būti bendrose erdvėse, bendrauti su namiškiais. „Ne to reikėtų gėdytis. Svarbu, kad seni žmonės kuo ilgiau savarankiškai gyventų savo namuose. Galėjimas būti laisvu, savimi ir su artimaisiais yra vertybė.
Dr. U. L. Orlova yra savanoriškos pagalbos senelių namams iniciatyvos „Senučiukai“ idėjos autorė ir moderatorė.
Jei reikėtų apibendrinti, kas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia laimės, dr. U. L. Tai galėjimas būti savarankiškiems, stipriems bei gražiems, galėjimas turėti ir išlaikyti ryšius, priimti pagalbą.
„Žmonės jaunystėje gali įkopti į kalną, vėliau dviračiu nuvažiuoti iki bažnytėlės, nueiti iki savo tvartelio, apsikuopti virtuvėlėje, paskiau - tik atsikelti iš lovos. Fizinis aktyvumas senatvėje slopsta. Kitas itin reikšmingas aspektas - tai galimybė puoselėti ryšius.
L. Orlova tiki, kad žmogaus ir jo šeimos sprendimas, kad ir koks jis bebūtų, turi būti gerbiamas.
Visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad senatvė senelių namuose gėdinga ir nemaloni.
Kokį skirtumą socialinis darbuotojas gali padaryti vyresnio amžiaus žmogaus gyvenime | Socialinio darbo savaitė 2023
Septyni veiksniai, nurodantys gyvenimo kokybę globos įstaigoje:
- Savarankiškų sprendimų priėmimas
- Gyvybingų ryšių puoselėjimas
- Reikšmingų momentų atkūrimas
- Vitališkumo išlaikymas
- Dalyvavimas pagalbos procese
- Netikėtas asmens sąlytis su nežinia
- Nematomi sprendimai, užtikrinantys socialinės globos procesą
tags: #socialinis #darbas #orlova