Socialinis darbas - tai pokyčių profesija, tai darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno galias ir gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti. Be socialinio darbo šių dienų gyvenimas neįsivaizduojamas. Socialiniai darbuotojai pagalbą teikia užmegzdami santykį su klientu, bendraudami, pažindami jo situaciją ir jo aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus. Socialinis darbuotojas padeda žmogui atgauti savarankiškumą, gina jo teises, padeda atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę.
Socialinio darbo ištakos ir reikšmė
Socialinio darbo ištakos siejamos su labdaringa ir filantropine veikla, pagalba skurstantiems, ligotiems, senyvo amžiaus žmonėms ar našlaičiams. Ilgą laiką tai buvo religinių organizacijų veiklos sritis, pagrįsta meilės artimui, solidarumo ir teisingumo idėjomis. Geriau regimos socialinio darbo užuomazgos siejamos su industrine revoliucija Anglijoje, kuri lėmė staigų darbo vietų praradimą ir skurdo išaugimą, ypač miestuose (šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija). Socialinio darbuotojo profesija yra glaudžiai susijusi su šv. Vincento Pauliečio vardu. Šv. Vincentas Paulietis buvo kunigas pamokslininkas, gyvenęs XVI a. Prancūzijoje. Jis laikomas socialinio darbo pradininku. Šv. Vincentas Paulietis skatino žmones vadovautis krikščioniškosios pagalbos kitam tiesomis.
Socialinis darbas šiandien
SOCIALINIS DARBAS visuomenėje atlieka itin svarbią funkciją - įgalina žmones savarankiškai įveikti sunkumus, didina jų ir visuomenės institucijų socialinę atsakomybę, prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo ir žmogaus teisių užtikrinimo. Socialinio darbo programa parengta siekiant suteikti studentams žinias ir išugdyti įgūdžius, reikalingus socialinei aplinkai keisti, darant ją palankesne asmeniui ir šeimai, padėti žmogui prie aplinkos prisitaikyti ir keistis pačiam, kad stiprėtų jo galios savarankiškai įveikti gyvenime sutinkamus sunkumus, o taip pat ir pasinaudoti visuomenės teikiama pagalba.
Socialinių darbuotojų darbo kasdienybė ir iššūkiai
Neringos socialinių paslaugų centre dirba dvi puikios darbuotojos - Vaiva ir Kristina. Dar pasitaiko žmonių, kurie galvoja, kad socialinis darbuotojas tik valo kliento namus ar keičia sauskelnes. Taip nėra. Didžiausias iššūkis yra dirbti su klientais, kurie nenori keistis. Neretai pasitaiko, kad klientas nori, jog socialiniai darbuotojai išspręstų jo problemas, kurios formavosi, pavyzdžiui, 10 metų. Dažniausiai tokios problemos yra labai sudėtingos. Kad kažkas pasikeistų, neužtenka atlikti veiksmus, reikia keisti požiūrį.
Visko yra buvę, mūsų darbas nėra vien sėdėjimas prie kompiuterio. Būna visokių situacijų lankant klientus, ypač jeigu jie pasitaiko neblaivūs. Tuomet jauti, kad gali grėsti pavojus sveikatai, stengiesi būti kuo arčiau durų, greitai, bet kartu ir ramiu tonu užbaigti pokalbį. Pasitaiko ir piktų klientų, kurie ateina išsilieti, arba pyksta, kad neišsprendžiame jų problemų, nori, kad viską padarytume už juos. Tačiau mūsų tikslas ne toks.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Manęs, kaip socialinės darbuotojos, dirbančios su šeimomis, dažnai pažįstami klausia - koks tai darbas? Ar nesunku, ar nepavargstu? Pripažįstu, socialiniai darbuotojai neturi super galių, todėl būna visokių dienų: geresnių ir blogesnių. O kaip žmonės mato mus kasdieniame gyvenime, darbe? Vieni mus mato kaip pagalbininkus, padedančius spręsti problemas. Kitų nuomonė neigiama. Turbūt pastarąją nuomonę daugiausia lemia socialinių tinklų įtaka. Dažnai tenka matyti ar girdėti daug neteisingos informacijos apie socialinius darbuotojus. Neigiamos nuostatos apsunkina mūsų darbą - tuomet sunkiau rasti ryšį su šeima, sunkiau pasiekti teigiamų rezultatų.
Dažnai girdžiu klausimą - kaip klientai reaguoja, kai aplankau šeimą pirmą kartą? Žmonės, kurie pirmą kartą susiduria su institucijų įsikišimu, kai pirmą kartą namuose apsilanko socialinis darbuotojas, dažniausiai jaučiamas pasimetimas, baimė, nes žmonės nežino, ko tikėtis. Socialinis darbuotojas, apsilankęs pirmą kartą šeimoje, visuomet stengiasi užmegzti pokalbį, įsiklausyti ir suprasti žmonių baimes. Paaiškiname, kokie mūsų apsilankymo tikslai. Dažniausiai pavyksta išsklaidyti baimes, nuraminti, padėti pasiruošti bendradarbiavimo procesui, kuris gali trukti nuo kelių savaičių, o kai kuriais atvejais tęsiasi metus ar ilgiau. Pirmiausia sprendžiamos tos problemos, kurios yra esminės.
Deja yra tokių šeimų, kurios sunkiai priima pagalbą, yra nemotyvuotos keisti gyvenimo įpročių (besaikis alkoholio vartojimas, narkotikai, nesirūpinimas vaikais, kai aplaidžiai žiūrima į vaikų sveikatą, higieną, socialinius ir emocinius poreikius. Kai jie yra izoliuoti nuo bendraamžių, giminaičių, nevedami į ugdymo įstaigą arba neturi sezoną atitinkančių drabužių.
Socialinis darbas Respublikiniame priklausomybės ligų centre
J. Respublikinio priklausomybės ligų centro filialuose visoje Lietuvoje socialinių darbuotojų atsakomybės dar didesnės, dar sudėtingesnės, dar labiau specifiškos. Kaip socialinis darbuotojas, atlieku tarpininkavimo vaidmenį - lydžiu atvykusius pas gydytojus, padedu pacientui su socialinių pašalpų klausimais, žinau, kai būna problemų su antstoliais, taip pat padedu su maitinimo, apgyvendinimo paslaugomis. Jei pacientas ligotas, tenka vykti ir į paciento namus. Būna, kad mane lydi ir gydytojas. Taigi esu nuolatiniame kontakte su visais, turiu suprasti ir žinoti viską, ko beprireiktų - mano kišenėse ir tušinukai, ir teisės aktai, ir bintai, ir pagalba pagal asmeninius kiekvieno poreikius.
Taip pat mes, socialiniai darbuotojai, skaitome pacientams paskaitas. Jei psichologai suteikia žinių apie žmogaus vidinį pasaulį, mes dėmesį skiriame kaip žmogus funkcionuoja sociume. Be teorinių paskaitų apie atkryčius, apie tai, kaip veikia priklausomybės, turime ir į praktiką nukreiptų seminarų. Šie užsiėmimai skatina žmogų pamatyti save socialinėje aplinkoje - atkurti save sociume, o mes čia veikiame kaip veidrodžiai. Kadangi priklausomybę dažnai lydi vienišumas, nes tiek pats žmogus save atriboja nuo artimųjų, tiek aplinka atsiriboja nuo jo, svarbu yra atkurti bendrystę. Ir šiuose užsiėmimuose mažoje saugioje grupėje būtent to siekiame, o vėliau tai galima perkelti į išorę. Kartais tuo tikslu pasikviečiame ir pacientų artimuosius“, - pasakoja Svetlana.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo ambulatorinio skyriaus socialinė darbuotoja Zina Varnauskienė dirba su metadono programa ir turi pasirūpinti, kad jau ankstyvą rytą šios medžiagos atvykęs pacientas gautų ją laiku ir su profesionalia priežiūra: Tad ir mano rytas prasideda iškart nuo tiesioginio darbo su pacientais. Mes juos konsultuojame, kreipiame gydytis, registruojame tyrimams dėl hepatito C, domimės dėl darbo, dėl kitų ligų, prižiūrime, kad laiku atliktų tyrimus, skiriame testus sveikatai pasitikrinti. Taip pat kartu su kolegomis konsultuojame ir artimuosius. Be to, bendradarbiaujame su kitomis institucijoms: Šeimos ir vaiko gerovės centru, Probacijos tarnyba.
Sunkesnė mano darbo dalis man yra su žmonėmis, kurie neatsiveria, nelinkę bendrauti ar meluoja, nors juk visada matome, kad jį slegia didelės problemos. Mes niekada nevertiname, o tik siekiame padėti ir suteikti pagalbą pavyksta tuomet, kai žmogus užmezga ryšį, patiki socialiniu darbuotoju, pamažu tampa linkęs bendrauti, atviras kontaktui.“
Motyvacija ir įkvėpimas socialiniame darbe
V.Damošius sako, kad „labiausia man mano darbe patinka darbe, kai matau rezultatą - kai mano parenkami pagalbos būdai padeda pacientui, matau jo sveikimą. Tuo labiau, kai ta pagalba pacientui sunkiai prieinama. Mano supratimu, socialinis darbuotojas - tai tas, kuris neretai turi pats lydėti pacientą už rankos ir padėti visais socialiniais jo gyvenimo klausimais“.
S.Vojulevič labiausiai įkvepia bundanti žmogaus savimonė: „Labiausiai man patinka matyti žmogaus savęs pažinimo džiaugsmą - kai sužino kažką apie save apie ką net nebuvo pagalvojęs. Taip pat, jei žmogus atvyksta su stipriais įsitikinimais, pvz., kad smurtas yra nieko tokio arba kad kiekvieną dieną pavartoti yra nieko baisaus, ir pamažu šie įsitikinimai tirpsta, keičiasi, kai jie suabejoja šiais destruktyviais įsitikinimais.“
O klaipėdietė Z.Varnauskienė džiaugiasi, kai mato rezultatą: „Labiausiai man savo darbe patinka, kai matau rezultatą. Kai nuoširdžiai bendrauji, užmezgi kontaktą su žmogumi ir matai, kad tai veikia - žmogus pradeda gydymą, susiranda darbą, būna tokių, kurie ir net mokslus pasibaigia, visiškai nutraukia vartojimą ir patį metadoną. Tada jaučiame prasmę ir nelengvo darbo vertę.“
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Šiais metais Metų socialine darbuotoja išrinkta Vilma Berulienė sako, kad socialinis darbas yra ne profesija, o tiesiog gyvenimo būdas. Socialinis darbas man yra ne profesija, o tiesiog gyvenimo būdas! „Labiausiai mane džiugina ir motyvuoja, jeigu socialinio darbo procese pasiekiamas žmogaus gebėjimas savarankiškai funkcionuoti ir spręsti savo problemas. Kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už savo gyvenimą, priimti sprendimus.
Smagu patarti, padėti motyvaciją turinčiam žmogui, žaviuosi jų stiprybe keistis, gyventi kitaip. Galiu teigti, kad dažniausiai, jei pagalbos žmogus kreipiasi, ją ir priima. Čia labai svarbu išlikti nešališkai, atsiriboti nuo asmeninių nuostatų ir pagalbą teikti profesionaliai. Žmogus ne tas, kuris nugali silpnesnį, o tas, kuris silpnam padeda būti stipriu“.
Visiškai su Jumis sutinku. Įgalinti žmogų siekti gyvenime pokyčių reikalinga ne tik teorija, bet ir gyvenimiška patirtis.
Kita vertus, turbūt gera matyti ant kojų besistojančius ir savo gyvenimus į gera keičiančius žmones. Teigti, kad socialiniame darbe dominuoja sėkmės istorijos, negaliu, nes tai būtų netiesa. Socialinio darbo su žmogumi procesas sudėtingas ir sunkus. Kiekvienu atveju jis skirtingas.
Mėgstamas darbas, puikus kolektyvas, geros darbo sąlygos. Nesėkmių, nuoskaudų, įtampos, streso ir perdegimų patiriama dirbant ne tik socialinį darbą, manau, kad su tuo susiduriama bet kuriame darbe. Socialinis darbas man yra ne profesija, o tiesiog gyvenimo būdas!
Psichologinio ir fizinio smurto atvejai
Dažnai vadinu socialinį darbą pirmąja fronto linija. Būtent šie darbuotojai turi atlaikyti ne tik nusivylusių, bet dažnai piktų ir agresyvių žmonių spaudimą. Kokių situacijų patiria socialiniai darbuotojai, parodo psichologinio ir fizinio smurto atvejai. Psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas atsimena, kaip, atvykus į klaipėdiečio, turinčio psichinę negalią, butą, šis užsimojo kirviu. 2005 metais Socialinės paramos centro darbuotoją, grįžusią po pietų pertraukos, lankytoja užpuolė kabinete. Parvertusi ją ant stalo, badė peiliu, supjaustė darbuotojos rūbus ir ją sužalojo. Moterį išgelbėjo kolegė, nes, kol atvažiavo apsauga, nežinia kuo viskas galėjo baigtis.
Vienai darbuotojai, atsakingai už vienkartinių pašalpų skyrimą, prieš keletą metų supykusi klientė iš ausies išplėšė auskarą. Nakvynės namuose 2004 m. gegužę vienas gyventojas šovė į socialinį darbuotoją. Klientų aptarnavimo skyriaus vadovė buvo užpulta ir pargriauta koridoriuje. Kiek kartų socialiniai darbuotojai buvo užpulti šunų, apstumdyti ir apspjaudyti, bet niekam apie tai nepasakė.
Socialinio darbo naujovės: Gyvūnų terapija
Ar galime įsivaizduoti socialinį darbą veterinarijoje? Esame įpratę, kad Lietuvoje socialiniai darbuotojai konsultuoja žmones, o ne dirba gyvūnų terapeutais. Tačiau taip yra ne visame pasaulyje. Yra šalių, kuriose galima tapti socialiniu darbuotoju veterinarijos srityje. Šunys, katės, arkliai, triušiai, jūros kiaulytės, delfinai, kiti smulkūs gyvūnai - pasitelkiami siekiant užmegzti ryšį su klientu, pagerinti jo fizinę, emocinę ir socialinę gerovę. Tai, kad veiklos su gyvūnais gali būti naudingos socialiniame darbe - įrodyta įvairiais tyrimais. Sutiksite, kad gyvūnai kasdieniniame gyvenime teikia džiaugsmo ir prasmės. Pamačius katę ar šunį, ne vienas nusišypso, pakyla nuotaika, mezgasi pokalbiai. Pastebėta, kad bendravimas su gyvūnais mažina stresą, nerimą, depresiją.
Esu socialinė darbuotoja ir savo praktikoje pastebiu, kad gyvūnai gali padėti ne tik bendravimo sunkumų turinčiam klientui, bet ir socialiniam darbuotojui. Mūsų praktikoje sėkmė priklauso nuo tarpusavio pasitikėjimo. Jei klientas mumis pasitikės, galėsime taikyti įvairesnes praktikas, vesti jį link sėkmės. Šuo, katinas ar jūsų kiaulytė nuima pirmojo susitikimo stresą. Bendravimas su gyvūnais lavina socialinius įgūdžius: žmogus kalbasi su šunimi, stebi jo emocijas, taip mokosi empatijos, įsiklausymo į gyvūno poreikius. Ne vienam po kaniterapijos seansų grįžta motyvacija veikti, siekti tikslų ir įveikti sunkumus. Tai itin svarbu žmonėms, kurie kovoja su nepilnavertiškumu, socialine atskirtimi ar priklausomybėmis. Be to, stebint, kaip žmogus bendrauja su gyvūnais, daug galima apie jį pasakyti.
Lietuvoje žinomos kelios užsiėmimų su gyvūnais rūšys ir visos jos naudojamos socialiniame darbe, deja, labai fragmentiškai ir ne pačių socialinių darbuotojų, o gyvūnų dresavimo specialistų. Kaniterapija - bendravimas su šunimis. Šunys dažnai naudojami dėl savo draugiškumo, gebėjimo greitai užmegzti ryšį su žmonėmis ir įvairių įgūdžių, kurių galima išmokyti. Dar viena forma - feliterapija - užsiėmimai su katėmis. Ne mažiau žinoma ir hipoterapija - terapija su arkliais. Šie užsiėmimai ypač naudingi fizinei reabilitacijai ar vaikams, turintiems motorikos sutrikimų, nes jojimas padeda stiprinti raumenis, gerinti koordinaciją ir pusiausvyrą. Ketvirtas ir Lietuvoje populiariausias būdas - bendravimas su delfinais.
Jei užsienio šalyse užsiėmimai su gyvūnais jau laikomi naujausiu ir inovatyviu metodu socialiame darbe, deja, Lietuvoje tai kol kas itin tolima vizija. Trūksta aiškių teisinių gairių ir reglamentų, kurie apibrėžtų gyvūnų terapijos taikymą socialiniame darbe. Žinoma, gyvūnų terapijai yra reikalingas finansavimas, kad būtų galima įsigyti ir prižiūrėti terapinius gyvūnus, apmokyti specialistus ir užtikrinti terapijos kokybę. Trūksta ir specializuotų mokymo programų bei kursų, skirtų gyvūnų terapijos specialistams rengti. Tai reiškia, kad šiuo metu socialiniai darbuotojai ir gyvūnų terapeutai neturi pakankamai žinių ir įgūdžių, kad galėtų efektyviai taikyti šį metodą. Galiausiai, svarbu užtikrinti, kad terapijoje dalyvaujantys gyvūnai būtų tinkamai prižiūrimi ir jų gerovė būtų nuolat stebima.
Nepaisant šių iššūkių, Lietuvoje yra tam tikrų iniciatyvų, kurios siekia plėtoti gyvūnų terapiją. Pavyzdžiui, Lietuvos jūrų muziejus ir kitos organizacijos vykdo projektus, skirtus gyvūnų terapijos metodikų kūrimui ir taikymui. Taip pat yra mokymų, susijusių su kaniterapija ir hipoterapija. Veterinarijos srities socialinių darbuotojų poreikis kitose šalyse auga, šie specialistai tampa vis labiau pripažįstami kaip labai naudingi, siekiant užtikrinti gerą žmonių ir gyvūnų sąveiką, saugią ir sveiką aplinką visoms žmonijos gyvybės rūšims.
Statistika
Ministerijos duomenimis, 2021 m. Lietuvoje socialinių paslaugų srityje dirbo per 14 tūkst. darbuotojų. Biudžetinėse įstaigose, seniūnijose bei vaikų globos namuose dirbo apie 2 tūkst. socialinių darbuotojų.
| Metai | Socialinių paslaugų srities darbuotojų skaičius |
|---|---|
| 2021 | 14 000+ |
tags: #socialinis #darbas #ir #jura