„Teatras kaip socialinis reiškinys“ - šis žodžių junginys Lietuvoje dažnai skambėjo 2005 m., kai Vilniaus „Sirenų“ teatro festivalis visą savo programą dedikavo socialiniam teatrui. Tąkart nemažai kritikų savo viešuose pasisakymuose kalbėjo, kad lietuviai dar nėra savyje išsiugdę ar atradę, ką toks teatras reiškia.
Ką šiame kontekste reiškia „socialinis“? Siaurąja prasme socialinis teatras perteikia įvairias socialines problemas, kurių vaizdavimo šaknis aptinkame dar Antikoje, kai V a. pr. Kr atsirado ditirambas, arba unisoninis himnas, giedamas vyno dievo Dioniso garbei. Choro dalyviai, apsigaubę ožių kailiais, vyrai su kaukėmis konkuruodavo tarpusavyje dėl geresnės pjesės ar puikesnio vaidinimo pripažinimo. Visa tai tapo pagrindu graikų komedijai ir tragedijai atsirasti.
Kasdienių aktualijų vaizdavimas, prasidėjęs jau senovės Graikijoje, tebesitęsia iki šiol. Visgi dabar ne visi spektakliai yra persismelkę socialine tematika. Ar teatrą, kaip reiškinį, galima vadinti socialiniu? Pastaruoju atveju kiekviename vaidinime yra užkoduota socialinė terpė: teatras yra tikrovės atspindys - to, ką mes regime gatvėje, parduotuvėje, būdami tarp draugų ar nepažįstamųjų. Kiekvienas spektaklis yra socialus nes tuo jis ir gyvas. Jo egzistencija ir visas žavesys kyla iš to, kuo mes gyvename, ką jaučiame ir matome.
Režisierius, statydamas spektaklį, negalvoja, kaip sukurti socialinį reiškinį - tai vyksta organiškai, natūraliai, nes tokia teatro prigimtis. Visi spektakliai yra savotiška žinutė, kurią režisierius, padedamas aktorių, nori pasiųsti kitiems. Tai jungtis tarp aktoriaus ir žiūrovo, atsirandanti teatre išprovokuotos žmonių gyvenimo refleksijos, išorinio ir vidinio pasaulio įvykių atvaizdavimo, jų išraiškos, kylančios iš žmogaus aplinkoje tvyrančių dirgiklių bei jo paties išgyvenimų ir vėl atgal į jį sugrįžtančios.
Vadinasi, teatrą galima apibūdinti dviem būdais. Pirmuoju jo socialumas priklauso nuo spektaklių pobūdžio, antruoju jis yra visada socialus, kadangi kyla iš pačių žmonių bei jų veiklos. Nors bėgant šimtmečiams teatras vis keitėsi, jo socialumas ir gaivališkumas sugebėjo išlikti. Antikoje žmonės plūdo į vaidinimus, kad išsivaduotų ir pasijuoktų iš savo vargdienių. Mūsų problemos transformavosi, bet esmė išliko ta pati - žmogus ir jo gyvenimas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Egzistuoja besąlygiškas betarpiškas ryšys, užtikrinęs teatro amžinumą, kylantį iš pamatinio dviprasmiškumo. Jis unikalus tuo, kad yra tikrovės atspindys ir pati tikrovė vienu metu. Žiūrovai veržiasi į sales, nes žiūrėdami spektaklį mato save. Teatras yra tarsi savotiška „dvasinė optika“, aprašyta XX a. filosofo Emanuelio Levino, padedanti pažvelgti į save per kitą žmogų. Žmonės gužiasi į spektaklius, nes trokšta bent akimirksniui sustingti, nustebti, pasijuokti, pamąstyti.
Spektaklis esti lyg kino filmas. Pastarajam artėjant prie kulminacinio įtampos taško, dažnas žiūrovas save ramina - „tai tik filmas, tai netikra“. Jei šmėsteli tokių minčių, vadinasi, filmas ar spektaklis atliko savo vaidmenį: aktoriai privertė patikėti situacijos realumu. Pasak E. Levino, žmogus niekada nėra faktas, jis yra Begalybė. Norint ją pažinti, reikia žiūrėti į kitą žmogų, jo veidą. E. Levino filosofijoje veidas visada yra atviras ir apnuogintas, nes palaiko ryšį su Kito veidu. Veidai išreiškia emocijas: liūdi, pyksta, niršta, šypsosi. Abstraktūs jausmai atveria mums Begalybę ir leidžia prie jos priartėti. Tokiu būdu mes galime pažinti kitą žmogų ir save. Jei nebūtų kitų, mes nežinotume, kas esame. Tokią misiją atlieka ir aktorius - jis nerodo kelio, kuriuo turėtume eiti, bet nukreipa dėmesį į tą kelio ruožą, kuriame esame dabar. Aktoriui spektaklis yra gyvenimas, o ne žaidimas. Rimtais dalykais nežaidžiama, nes jie konstruoja žiūrovų mąstymą.
Žmogus ateina į teatrą ir tampa neatsiejama spektaklio dalimi, kaip ir jo reakcija, įprasminanti visą spektaklį. Be jos teatras - miręs. Vaidindami aktoriai ištirpsta medžiagoje, režisūroje, o žiūrovas nugrimzta į spektaklį, kurį stebėdamas atpažįsta jį gaubiančią aplinką. Per aktorius, per kalbinį spektaklio kodą bręsta grįžtamoji reakcija, kuri kyla iš mūsų ir vėl į mus sugrįžta.
Kai kalbame apie teatro ir visuomenės santykius (sankirtas, susikirtimus, sanglaudas ir t. t.), negalime nepaliesti to, ką vadiname labai jau įvairiai: politinis teatras, socialinis teatras, dokumentinis teatras ir t. t. Šioje zonoje akivaizdi terminologijos painiava, kurią būtų naudinga pagaliau „išsinarplioti". Kita vertus, ar nėra painiavos, įsivaizduojant reiškinius, kuriuos šiais terminais mėginame įvardyti? Juolab kai kalbame apie Lietuvos kontekstą?
Sakydami socialinis, paprastai turime omenyje tokį teatrą, kuris kelia aikštėn, reflektuoja ir kritiškai vertina aktualias visuomenines problemas, šiuo tikslu buria bendruomenę ir siekia socialinio poveikio ar pokyčio. Žodis politinis turi kitokią prasmę. Šios sąvokos etimologija (gr. politike - valstybės valdymas) pirmiausia reiškia sąsajas su valstybės politika ir valdančiuoju sluoksniu, vadovaujančia institucija. Taip pat jai priskiriamas ir tam tikro požiūrio, ideologijos, pozicijos palaikymas, kitaip tariant, politinis įtikinėjimas.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Taigi patys terminai nėra visiškai tapatūs: politinis teatras dažniau nurodo teatrą, sąmoningai angažuotą kokia nors ideologija, idėja, pozicija, o socialinis teatras - spektaklius, kurie kelia socialines problemas, buria ir angažuoja bendruomenes bei siekia socialinio poveikio ar pokyčio. Jei pažvelgtume į teatro žinynus, unifikuoto apibrėžimo atrasti veikiausiai nepavyks, tačiau daugelis iš jų politinį teatrą sieja su atskiromis teatro formomis, tokiomis kaip „agitpropas", populiarusis, epinis, dokumentinis, partizaninis, bendruomenės, masių teatras ir pan.
Remiantis sąvokos etimologija, politiniu teatru vis dėlto turėtume vadinti tokius ideologiškai angažuotus spektaklius, kurie stengiasi įtvirtinti kokios nors grupės (dažniausiai dominuojančios) nustatytą simbolinę tvarką, skelbiamas priimtinas reikšmes. Paradoksalu, bet politinis teatras ne visada suderinamas su kritiniu požiūriu. Neatsitiktinai geriausi politinio teatro pavyzdžiai gimsta totalitariniuose režimuose, kur menas paverčiamas įtikinėjančia propaganda, agitacija, manifestu, dokumentinių faktų viešinimu.
Tačiau spektaklių temos ar nagrinėjamos problemos bei kontekstai, kuriuose jie sukuriami ar pristatomi, gali suteikti politiškumo, kuris paskirais atvejais gali tapti ir svarbiausia savybe. Sakydami socialinis, paprastai turime omenyje tokius darbus, kurie kelia aikštėn, reflektuoja ir kritiškai vertina aktualias visuomenines problemas, šiuo tikslu buria bendruomenę ir siekia socialinio poveikio ar pokyčio.
Teatras kaip priemonė socialiniams tikslams dažnai įtraukia pačią bendruomenę: bendruomenės teatras buria vietos gyventojus, suteikia scenos erdvę marginalizuotoms grupėms, leidžia balsui išgirsti ir inicijuoti viešas diskusijas. Spektakliai, kurie pasakoja apie marginalinius personažus, kalbančius jų autentišku, daugelį atstumiančiu gatviniu slengu, jau vien dėl to artimesni socialiniam teatrui.
Praktikoje yra puikių socialinių spektaklių Lietuvoje: puikius socialinius spektaklius kuriantys Agnius Jankevičius, Jonas Vaitkus, manau, yra tokio politinio ir socialinio aktyvumo, kad reikėtų to pavydėti ir mokytis daug kam. Tado Montrimo darbas „Ribos„ yra neblogas pavyzdys. Galų gale aš ir mano kolegos aktoriai į teatrą atėjome su spektakliu „Žvaigždžių kruša“, nagrinėjusiu opų to meto socialinį realybės šou paradoksą.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Šiuo metu kurdamas Latvijoje matau, kad čia yra visai kita tradicija, ir jie socialiai, politiškai orientuoto teatro turi daugiau, bet yra dalykų, kurių čia niekada nepamatysi ir kurie gimsta tik Lietuvoje. Teatro ir visuomenės santykiai yra kompleksiški: teatro kūrėjai, žiūrovai ir institucijos formuoja vienas kitą, o spektakliai - viešąją erdvę bei diskursus.
Įvairių teatro filosofijų diskurse esama įvairių požiūrių į scenos meno kūrinį kaip į politinį aktą. Pradedant garsiąja Georgo Lukácso ir Bertolto Brechto polemika dėl realizmo ir modernizmo, kolektyvinių ir individualistinių, objektyvistinių ir subjektyvistinių, reflekcionistinių ir intervencionistinių, galiausiai draminių ir epinių perspektyvų suvokiant teatrą kaip visavertį politinės veiklos sferos dalyvį, baigiant, pavyzdžiui, brazilų teatro tyrėjo Augusto Boalio teiginiu, kad „bet koks teatras neišvengiamai yra politinis, nes visos žmogaus veiklos yra politinės, o teatras - viena iš šių veiklų.
Mano ne kaip teatrologo ar kritiko, o kaip paprasto teatro žiūrovo, nuomone, bet koks veiksmas, kuriuo sąmoningai siekiama veikti įprastą, nusistovėjusią socialinę tvarką, gali būti vadinamas politiniu veiksmu. Teatro, kaip sąmoningos politinės veiklos pavyzdžių, šiandieninėje Lietuvoje yra itin mažai. B. Brechtas yra rašęs, kad teatras turi ne reflektuoti tikrovę, o mesti jai iššūkį. Kitaip jis yra politiškai ir estetiškai bevaisis.
Tačiau mūsų šiandieninis teatras, vis ryžtingiau „grįžtantis prie tikrųjų vertybių„, užtikrintai tampa ta terpe, kurioje savotiškai ištirpsta bet kokių visuomeninių permainų galimybės. Šiuo atveju svarbu atskirti: politinis teatras - tai teatras, kurio tikslai visų pirma yra ne estetiniai, o politiniai; socialinis (bendruomeninis) teatras - tai praktika, kuri reflektuoja aktualias socialines problemas, įtraukia bendruomenes ir siekia socialinio poveikio bei pokyčio.
Pagrindinės socialinio (bendruomeninio) teatro funkcijos
- Probleminių socialinių temų atskleidimas ir viešinimas;
- Bendruomenės mobilizavimas ir įtraukimasis į kūrybinį procesą;
- Diskurso apie marginalizuotas grupes kūrimas ir jų balsų stiprinimas;
- Žiūrovo kaip aktyvaus spektaklio dalyvio vaidmens akcentavimas;
- Viešosios erdvės ir politinės kultūros provokavimas bei kritika.
Praktiniai socialinio teatro pavyzdžiai ir reikšmė Lietuvos kontekste
Gaila, bet Lietuvoje savo saugia būtimi rizikuojančio opozicinio OFF teatro pavyzdžių vargiai galėtume rasti. Jeigu vis dėlto reikėtų juos įvardyti, arčiausiai tokio teatro būtų „No Theatre„ gatvės akcijos ir „Mr. Fluxus„. Teatras, sekantis liniją, kuri nebijotų konfrontuoti su visuomene ir inicijuoti viešas diskusijas - būtent toks teatras gali turėti tiesioginį socialinį poveikį.
Koršunovo režisuoti naujosios dramaturgijos spektakliai ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ artimesni socialiniam teatrui jau vien dėl to, kad pasakoja apie marginalinius personažus, kalbančius jų autentišku, daugelį atstumiančiu gatviniu slengu.
| Teatro tipas | Pagrindinis bruožas | Lietuvos pavyzdžiai / pastabos |
|---|---|---|
| Socialinis (bendruomeninis) | Reflektyvumas, bendruomenės įtraukimas, socialinis poveikis | „Išvarymas“, bendruomeniniai projektai, gatvės akcijos |
| Politinis | Ideologinė angažuotė, politinis įtikinėjimas | Istoriškai - agitpropas; Lietuvoje kartais sutapatinamas su socialiniu |
| Dokumentinis | Faktų, liudijimų naudojimas, viešinimas | Spektakliai, grindžiami realiomis istorijomis ir tyrimais |
Taigi socialinis (bendruomeninis) teatras Lietuvoje atlieka svarbią funkciją: jis suteikia erdvę visuomeninėms temoms, marginalizuotų balsų girdimumui, skatina žiūrovą ne tik stebėti, bet ir dalyvauti, keisti ir diskutuoti. Tai teatro forma, kuri, nors ir dažnai susidurianti su terminologijos painiava bei institucinių ribojimų, išlieka reikšminga viešajai kultūrai ir socialiniam pokyčiui.
tags: #socialinis #bendruomeninis #teatras