Pedagogas yra seniausias ugdymo veikėjas, kuris ugdo ir lavina visas kartas, perteikdamas savo žinias ir gyvenimiškąją patirtį. Tikslas yra aprašyti pedagogo specialybės būtiniausias savybes, kurias privalėtų turėti kiekvienas pedagogas, norintis dirbti su mokiniais, kad būtų gauti tenkinami rezultatai, pedagogo vaidmenis ir jų kaitą, bei reikalavimus pedagogui.
Pedagogo kompetencijų tyrimams pastaruoju metu skiriamas nemenkas Lietuvos mokslininkų dėmesys. Pedagogų rengimo klausimus nagrinėja V. Ozolaitė (1998), S. Rimdeikienė (2001), B. Krikščiūnas, L. Radzevičienė (2003), J. Ambrukaitis, L. Miltenienė (2004), A. Ališauskas (2004), I. Kaffemanienė, Ž. Šadbaraitė (2005), E. Martišauskienė, V. Aramavičiūtė (2006). Mokslininkai pabrėžia, jog nepakanka, kad tobulėtų pedagogo žinios, mokėjimai, įgūdžiai, reikia, kad ir jis pats gebėtų keistis, taip pat akcentuojama asmenybės savybių, vertybių, teigiamų nuostatų į specialiųjų poreikių vaiką svarba, formuojant specialiojo pedagogo kompetencijas.
Taip pat pedagogų rengimo svarbą pabrėžia M. Barkauskaitė, P. Pečiuliauskienė (2007), J. Abramauskienė (2004), R. Subotkevičienė (2006), E. Rodzevičiūtė (2007), Gerd - Bodo von Carslsburg, Martina Moller (2007). E. K. Dvoriankina (2007), akcentuoja, kad švietimo sistemos įstaigoms reikalingi profesionalai, o ne žinių perteikėjai mokiniams. Žymūs Lietuvos edukologai P. Jucevičienė, D. Lepaitė (2000), R. Adamonienė (2002), L. Jovaiša (1993), R. Laužackas (1997) savo darbuose daug dėmesio skiria pedagoginiams gebėjimams tobulinant kvalifikaciją, kvalifikacijos bei kompetencijos sampratų santykiui. E. V. Haritonova aiškina ,,kompetentingumo“ ,,kompetencijos“ sampratą, pabrėždama, kad literatūroje vartojamos gretimos sąvokos ,,profesionalizmas“, ,,kvalikacija“, ,,pedagoginė kultūra“, ,,pedagoginis išsimokslinimas“.
Mokytojo asmenybės (kompetencijų) įtaką mokinių nuostatoms ir ugdomojo proceso atžvilgiu ypač išsamiai nagrinėjama V. Grincevičienės (2004), V. Aramavičiūtės, E. Martišauskienės (2006), pabrėžiant mokytojo rengimą ir asmeninių savybių, vertybių svarbą pedagogo kompetencijų ugdyme, nes tai lemia kokybiškus ugdymo rezultatus. Gerd-Bodo von Carlsburg (2006), teigia, kad reikėtų atsisakyti pasenusių mokytojų rengimo bei mokytojo profesijos nuostatų. E. Jurašaitė-Harbison (2004) analizuoja ikimokyklinio ugdymo kompetencijų turinį, raišką ir atskleidžia ikimokyklinio ugdymo pedagogų kompetencijų ypatumus.
I. Kaffemanienė, Ž. Šadbaraitė (2005) teigia, kad atsiranda poreikis plėtoti turimas ir įgyti naujų pedagogo kompetencijų ir sugebėti pritaikyti esamą teorinę ir praktinę patirtį, nes anot J. pagelbėti pedagoginėje veikloje. Atsižvelgiant į mūsų šalies socialines ir ekonomines sąlygas, į specialiuosius vaikų poreikius, J. Ambrukaitis (1998), iškelia svarbų klausimą, kokių žinių ir profesinių įgūdžių turi turėti pedagogas, ugdantis specialiųjų poreikių turintį vaiką.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Lietuvos specialiojo pedagogo asmenybės bruožai, jam reikalingos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai yra nagrinėti J. Laužiko (1975), V. Karvelio (1975). Specialiojo pedagogo nuostatos, jų raiška pedagoginėje sąveikoje, išsamiai nagrinėtos J. Ruškaus (2001). Anot L. Radzevičienės (2003), S. Rimdeikienės (2001), B. Krikščiūno (2003) pedagogų dirbančių su SP turinčiais vaikais, labai svarbus profesinis pasirengimas, nuostatos ir asmeninės savybės.
Pedagogo specialiosioms kompetencijoms mokslinėje literatūroje skiriama kol kas dar nepakankamai dėmesio. kompetencijas. A. Ališauskas (2004), B. Krikščiūnas (2003), I. Kaffemanienė, Ž. Šadbaraitė, J. susiduria su įvairiomis ugdymo problemomis ir kompetencijų stoka. Išryškėja mokslinė problema, kokie yra pedagogo specialiųjų kompetencijų ypatumai, ugdant SP turinčius vaikus. Šiuolaikinis mokytojas - tai mokymo organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi talkininkas, patarėjas, partneris, tarpininkas, esantis tarp mokinio ir daugybės įvairių šiuolaikinių žinių šaltinių, turintis padėti mokiniams pasirengti savarankiškam gyvenimui, rūpintis nuolatiniu savo mokymusi.
Dar antrajame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje, J. kaip teigia E. Rodzevičiūtė (2003), O. Tijūnelienė (2003), didelis dėmesys buvo skiriamas mokytojo kompetencijoms - tiek asmenybės savybėms, tiek pedagoginei technikai tobulinti. J. Laužikas, atskleidžia mokytojui reikalingus asmenybės, profesinius bruožus ir jo asmenybės reikšmę ugdymo procese, mokytojo asmenybė, jo kompetencijos lemia ugdymo rezultatus. Tačiau, vykstant politiniams, ekonominiams, socialiniams pokyčiams, informacinių technologijų plėtrai ir globalizacijai keičiasi ir švietimo sistemos situacija, o kartu ir mokytojo profesinis kompetentingumas.
Kai norima pabrėžti žmogaus profesines galias praktinėje veikloje, vartojame sąvoką ,,kompetenciją“. Profesinių kompetencijų sąvoka yra sudėtingas reiškinys, nes šio termino prasmę sąlygoja įvairūs kontekstai. Kompetencija, P. Jucevičienės, D. Lepaitės (2000), L. kvalifikacijos raiška, gebėjimas veikti, nulemtas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių asmenybės savybių bei vertybių. Anot R. Adamonienės (2002) kompetencija, tai pedagogo profesionalumas įvairiose srityse: pedagoginių technologijų įvaldymas; pedagoginis mokslumas - mokslo krypties raidos žinojimas, dalyvavimas moksliniuose tyrimuose, atvirumas profesinei raidai: pedagoginis meistriškumas - profesionalus veiklos atlikimas.
Kiekvieno asmens, tinkamai atlikta veikla visada duoda teigiamų rezultatų. Todėl kiekvienas iš mūsų turėtų stengtis veikti sąžiningai, pasitelkiant visus savo gebėjimus ir kūrybines galias. L. Jovaiša (1993), A. Mackevičienė (1999) teigia, kad kompetencija reiškia kvalifikuotą žinojimą, tai tokia klausimų, reiškinių sritis, su kuria asmuo gerai susipažinęs. Be abejo, žinios užima svarbią vietą mūsų gyvenime, jos suteikia asmeniui tinkamai atlikti veiklą, neturėdamas pirminių žinių jis negalės tinkamai, kryptingai veikti.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Anot A. Mackevičienės (1999) kompetencija - įgaliojimų turėjimas ką nors daryti. Pasak R. Laužacko (1997), kompetencija - veiklos demonstravimas. R. Adamonienės (2001) teigimu, kompetencija - savita pedagogo raiška pagrįsta profesiniais, pedagoginiais ir asmeniniais gebėjimais. Kiekvienas asmuo, parodo savo veikloje, ką gali atlikti. Demonstruoja savo gebėjimus pasirinktoje srityje. E.V Haritonova (2007), teigia, kad kompetencija tai socialinės rolės parametras, kuris pasireiškia, kaip kompetentingumas, asmens atitikimas užimamai vietai, tai gebėjimas įgyvendinti, įvykdyti veiklą, atitinkančią socialinius reikalavimus ir lūkesčius.
Kompetenciją galima būtų apibūdinti, kaip ryšį tarp žinių ir esamos situacijos, arba daug platesne prasme, gebėjimą rasti, atskleisti procedūrą (žinojimas, veikimas) tinkamą problemų sprendimui. R. Laužackas (1997) teigia, kad kompetencijos pagrindas yra kvalifikacija, P. D. sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių asmenybės savybių bei vertybių. Epistemiologiniu požiūriu kompetencijos samprata gali būti tapatinama su kvalifikacijos samprata, kuri pirmiausia yra formalus tam tikro įgyto išsilavinimo ugdymo institucijose patvirtinimas.
Norint atskleisti kompetencijos ir kvalifikacijos sampratų santykį reikia gilintis į .šių terminų semantinę prasmę. Mokytojo profesijos kompetencijos apima bendrakultūrinę, profesines, bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas. Mokytojo profesijos kompetencijos aprašas reglamentuoja mokytojo profesinės veiklos pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio, atitinkamas specialiojo ugdymo, profesinio mokymo, neformaliojo vaikų švietimo programas kompetencijų grupes, kompetencijas gebėjimus (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. ISAK - 54). kompetencija. Šiuolaikinė žinių visuomenė kelia naujus reikalavimus ikimokyklinio ugdymo kokybei.
Ugdymo kokybė priklauso nuo pedagogo ir jo kompetencijų. Švietimo reforma pakeitė požiūrį į vaikystę, vaiką, vis dažniau kalbama ne tik apie ugdymo kokybę, bet kaitą ir pokyčius. Vykstanti kaita švietimo sistemoje skatina keistis pedagogus, vadovus ir visą ikimokyklinio ugdymo bendruomenę. Todėl ,,reformuojant pedagogų rengimo sistemą svarbu apibrėžti ugdytojo kompetencijas, kurios sudarytų pedagoginio proceso kaitos pagrindą. Tai ypač aktualu, kai vyksta paradigmų kismas, kai formuojami nauji požiūriai ir vertybių sistema“ (E. Jurašaitė &- Harbison, 2000, p.77).
Ikimokyklinis ugdymas reikalauja tam tikrų, specifinių kompetencijų, gebėjimų, požiūrių kurie padėtų įtraukti į ugdymą tėvus ir pasiekti teigiamų rezultatų. Tik aktyvus ir kryptingas pedagogų ir įstaigos bendradarbiavimas gali padėti įgyvendinti švietimo reformą. Šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas - rašoma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
E. Jurašaitė - Harbison (2004) analizuoja ikimokyklinio ugdymo kompetencijų turinį, raišką ir atskleidžia ikimokyklinio ugdymo pedagogų kompetencijų ypatumus. Tai yra, didesnį poreikį turėti asmenybės pedagoginių savybių, profesinį kryptingumą, suprasti vaiką ir vaikystę. Autorė teigia, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogų kompetencijų modelyje labai svarbus auklėtojos gebėjimas sukurti veiksmingą šeimos paramos strategiją ir gerą visos ugdymo sistemos supratimą. Sudarius ikimokyklinio ugdymo pedagogo kompetencijų modelį, šių kompetencijų struktūroje išskiriami daliniai gebėjimai, žinios ir vertybės.
Pedagoginės veiklos kokybę, anot A. Zaukienės (2005), lemia: mokytojo asmenybės savybės, profesinės žinios ir gebėjimai. Autorė analizuoja pradinių klasių mokytojų profesinės kompetencijos ypatumus ir pedagogo profesinės veiklos kokybės priklausomybę nuo pedagogo asmens savybių. Taip pat nagrinėjami veiksniai, turintys pradinių klasių mokytojo saviugdai. Mokslininkė teigia, kad pradinių klasių mokytojo profesinei veiklai ateityje labai svarbi praktinė patirtis. Tačiau nė kiek ne mažiau pabrėžiamos profesinės kompetencijos, saviugda, kuri laiduoja pedagogo veiklos kūrybiškumą. Taip pat tyrimai rodo, kad pedagogo profesinės kompetencijos ypatumai reikalauja išsamių ir sistemingų mokslinių tyrimų.
Kaip teigia E. Jurašaitė - Harbison (2006), daugelis autorių išskiria ikimokyklinio ir pradinio ugdymo tokias pedagogo kompetencijas, kaip pasišventimas, jautrumas, įžvalgumas ir supratimas, stebint vaiką, kaip jis atsiskleidžia, šiam amžiaus tarpsniui svarbiausioje veikloje - žaidžiant. Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogo profesinės žinios turi būti tarp dalykinio pobūdžio, kur svarbios tam tikrų dalykų žinios ir ryšiai tarp jų, kurie formuoja vientisą pasaulėžiūrą. Pedagoginis išprusimas. Veiklos prognozavimo ir planavimo (teleologinė) kompetencija. Pedagoginis bendravimas ir bendradarbiavimas. Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo kaitos kompetencija. Pagrindinio ir vidurinio ugdymo kompetencija.
Mokytojams dalykininkams, kaip ir kitiems specialistams, keičiantis visuomenės procesams, yra keliami atitinkami reikalavimai. N. Čiučiulkienė, A. Augustinienė, N. Bankauskienė (2007) teigia, kad daugelis mokytojų yra ganėtinai geri savo dalyko žinovai, tačiau neturi išplėtotų perkeliamųjų kompetencijų, o ypač komunikacinės. Mokytojų teigiamos nuostatos plėtoti kompetencijas yra daugiau susijusios su teorinėmis žiniomis, nei su jų nuosekliu taikymų praktinėje veikloje. Mokytojai žino kas yra svarbiausia mokymo veikloje, tačiau pamokų stebėjimo protokolai atskleidžia visai ką kita: komandos ir pastabos, kurios rodo tradicinio, reproduktyvaus mokymo vyravimą.
,,Mokytojo profesionalumas dažniausiai siejamas su jo asmenybės ypatumais, o ne vien dalyko žinojimu, didėja mokytojo atsakomybė ir plečiasi jo ribos: nuo tarpininko tarp mokymo programos ir mokinio“( V. Lepeškienė, O. B. Butkienė, L. W. Steevens von Werkhoven, 2001, p. 4). V. Ozolaitė (1998) teigia, kad mokytojas negali būti tik geras savo dalyko žinovas, jis turi būti ir asmenybė. ,,Nuo mokytojo asmenybės ir veiklos labai priklauso mokinių veikla ir vystimasis. Mokytojo organizuojama veikla gali įvairiai pasireikšti. Pagrindinė veikla vyksta per mokymo turinį, kuris supažindina su mokslo su mokslo pagrindais ir ugdo mokinių asmenybę“ (J. Laužikas, 1981, p. 13).
Vertybės yra svarbios visiems žmonėms, o pedagogams turėtų būti profesinės veiklos pamatas, siejantis ugdytojus ir ugdytinius. Taigi, ,,vertybių ugdymas darosi vis akivaizdesnė būtinybė. Ji deklaruojama visuose švietimo politikos dokumentuose, bet menkai realizuojama, nes vertybių negalima standartizuoti, todėl jos tampa antraeiliu ugdymo tikslu, o pedagogai, nepakankamai pasirengę jų ugdymui, dažnai vertybių žadinimą laiko atsitiktiniu, situaciniu dalyku“ (V. Aramavičiūtė , E. Martišauskienė, 2006, p. 36).
Specialaus ugdymo kompetencija. Specialusis ugdymas - tai specialiųjų poreikių suvokimas ir siekimas padėti SP turintiems vaikams. Poreikis atsiranda tada, kai tradiciniai būdai neduoda teigiamų ugdymo(-si) rezultatų. Taigi ,,vis aktualesnės tampa tokios švietimo tendencijos kaip švietimo prieinamumas kiekvienam visuomenės nariui, visapusiškas asmenybių, pasižyminčių skirtingais pažintiniais interesais ir sugebėjimais lavinimas, jų kūrybines galias skatinantis ugdymas. Todėl kiekvienam visuomenės nariui, o ypač neįgaliam žmogui, be galo svarbi nuolatinio, visą gyvenimą trunkančio ugdimosi galimybė“. (Grincevičienė V., Ušeckienė L. 2003, p.59).
Specialiojo ugdymo veiksmingumas priklauso ne tik nuo pedagogo profesinės kompetencijos, dalykinio pasirengimo, bet ir nuo jo profesinio kryptingumo. Švietimo reformos neišvengiamai kelia naujų reikalavimų specialiesiems pedagogams, jiems privalu ne tik teikti specialiąją pedagoginę pagalbą mokiniams, bet ir atlikti daug kitų darbų susijusių su specialiojo ugdymo organizavimu. Anot A. Ališausko, J. Ambrukaičio (1993) vienas iš esminių specialiojo ugdymo principų, yra humaniškų ir abipusę pagarba grindžiamų santykių formavimas, kuris yra paremtas specialiojo pedagogo mokėjimu bendrauti su savo auklėtiniais.
Profesinio ugdymo kompetencija: profesinį mokymą; tęstinį profesinį mokymą profesinį orientavimą. Įgijusiems pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą. Neįgijusiems pagrindinio išsilavinimo. Besimokiusiems pagal specialiojo ugdymo programas.
Pokyčiai vyksta visose gyvenimo, veiklos, ugdymo srityse keldami naujus reikalavimus. Užtikrinti pokyčius, vykdyti reikalavimus turi ir profesinio rengimo institucijos ir jose dirbantys mokytojai. Anot A. Malinauskaitės ir K. Pukelio (2001), profesijos mokytojas yra svarbus profesinės mokyklos veikėjas. Jis tartum tampa savotišku ,,laidininku“, kurio dėka naujovės pasiekia mokinį, o vėliau per jo veiklą - visuomenę ir darbo pasaulį. Tad ypač svarbu, kokias kvalifikacijas ir kompetencijas turi turėti...
Pedagogo kompetencijos pagrindą sudaro šie glaudžiai susiję dėmenys:
- Bendroji kultūrinė kompetencija;
- Dalykinė kompetencija;
- Pedagogo profesinė kompetencija.
Pedagogų rengimas tikslingai orientuojamas į pedagogo praktiniam darbui būtinos kompetencijos ugdymą. Pedagogų kompetencijai keliami reikalavimai išsamiai apibrėžiami pedagogų rengimo reglamente ir studijų krypčių reglamentuose.
Socialinis pedagogas dirba skirtingose socialinėse institucijose. Socialinis pedagogas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Šiuo metu socialiniai pedagogai pradėti rengti 1993 metais. Rengti 1995 metais. metais bakalauro ir magistro programose. programose, vakarinėse ir neakivaizdinėse magistro programose.
Todėl labai išsiplečia socialinio pedagogo veiklos sritis. socialinis pedagogas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Socialinis pedagogas dirba skirtingose socialinėse institucijose.
Socialinis darbas - dar jaunos teorijos ir praktinės veiklos šakos. Socialinio ugdymo teorija. Socialinis darbas įvardijama kaip mokyklinis socialinis darbas. Pradėtas apie 1906-1907 metus Niujorke, Bostone, Čikagoje. apibrėžia mokyklos socialinį darbuotoją. Socialinis pedagogas dirba skirtingose socialinėse institucijose. Socialinis pedagogas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. negali. paskirtis - būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose.
Socializacija (lot. turi ne tik mikrosocialinė, bet ir makrosocialinė aplinka. visi jo pagrindiniai sumanymai ir planai. vertybių interiorizacija, socialinių vaidmenų perėmimas. mokykla. vaikas susiduria su daugybe pasikeitimų.
Dvi pagrindinės specialistų rengimo tendencijos: mokslais ir skatinimo ir mokymo įsitvirtinti visuomenėje įdėjomis.
Augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai reikalingas socialinis pedagogas.
tags: #socialinio #pedagogo #kompetencijos #susijusios #su #ugdymo