Šiame straipsnyje nagrinėjama socialinė kognityvinė agresijos teorija, jos ištakos, pagrindiniai principai ir įtaka šiuolaikiniam agresijos supratimui. Straipsnyje remiamasi žinomų psichologų, tokių kaip Albertas Bandura ir Arnoldas Bussas, darbais, siekiant pateikti išsamią analizę.
Agresijos apibrėžimas ir formos
Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas arba jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas yra pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Agresija gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu.
Agresija gali būti:
- Tiesioginė: nukreipta tiesiai į nepasitenkinimo ar priešiškumo šaltinį.
- Perkeltinė: dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį; ši forma gali pasireikšti ir nukreipta prieš save.
Agresijos teorijų raida
Pirmoje XX a. pusėje psichologijoje dominavo bihevioristinė teorija. Tačiau vėliau A. Banduros socialinio išmokimo teorija tapo labai įtakinga aiškinant, kaip žmonės išmoksta agresyviai elgtis stebėdami kitus. A. Bandura atmetė teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo bei pastiprinimo reikšmę. Jis teigė, kad agresija yra išmoktas elgesys.
Biologinės teorijos atstovai (Z. Freudas, K. Lorenzas) teigė, kad agresyvumas žmogui yra įgimtas; šalia jų vystėsi frustracijos teorija, kurią kėlė L. Berkowitz, J. Dollard ir kt., teigusi, kad agresija yra frustracijos padarinys. Prie šių požiūrių alternatyvą pateikė socialinio išmokimo teorija, pabrėžianti mokymąsi stebint ir modeliavimą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Instrumentinio išmokimo teorijos ir Arnoldas Bussas
Instrumentinio išmokimo teorija daugiau dėmesio skiria elgesio pasikeitimams. E. Thorndike'as domėjosi, kaip organizmas išmoksta sudaryti naujas reakcijas į naujas aplinkos paskatas. Paskatinimas sustiprina ryšio ir paskatų asociacijas, o bausmės tuos ryšius silpnina. Instrumentinio išmokimo teorijose bausmė vertinama kaip nemaloni paskata: jeigu pateikiamos bausmės už tokį elgesį, kuris iki tol buvo skatinimas, tas elgesys pasireiškia mažiau.
Arnoldas Bussas pritaikė E. Thorndike'o ir B. F. Skinnerio instrumentinio išmokimo teorijas agresyviam elgesiui paaiškinti. Jis teigė, kad organizmas neturi įgimtų mechanizmų, kuriems reikėtų agresyvios išraiškos arba kurie skatintų žalą, skriaudą kieno nors atžvilgiu sukeliantį elgesį. A. Bussas, priešingai nei Freudas, neigė įgimtų agresijos potraukių egzistavimą. A. Busso nuomone, agresyvus elgesys, kaip ir bet kuris kitas instrumentinis elgesys, yra išmoktas per paskatinimus ir bausmes.
Instrumentinė agresija skirta kitiems tikslams pasiekti. Instrumentinė agresija dar skirstoma į fizinę ir verbalinę, aktyvią ir pasyvią, tiesioginę ir netiesioginę. Bussas teigė, kad tam tikros agresyvios reakcijos stiprumas yra keturių veiksnių funkcija: ilgalaikis skatinimas, ankstesnė patirtis, socialinis skatinimas ir temperamentas arba asmenybės bruožai. Impulsyvumas ir sugebėjimas toleruoti frustraciją turi įtakos tam, kiek agresyvus elgesys yra tikėtinas ir koks bus jo intensyvumas.
Pastiprinimai ir instrumentinė agresija
Teorijoje teigiama, kad paskatinimų ir bausmių dažnumas ir dydis stiprina arba silpnina agresyvų elgesį ir taip paveikia ir agresyvaus elgesio pasireiškimą, ir jo intensyvumą. Tyrimais įrodyta, kad agresyvaus elgesio skatinimas sustiprina jo dažnumą ir tam tikromis sąlygomis paskatimai taip pat pasireiškia agresyvaus elgesio atveju.
Ankstesnė patirtis - individas, kuris ir anksčiau patirdavo užpuolimus, nemalonumus, gali būti agresyvesnis nei asmuo, niekada tokios patirties neturėjęs. Bussas pritarė, kad frustracija gali kartais vesti prie agresijos, bet taip pat teigė, kad individas gali išmokti labai įvairiai reaguoti. Socialinis pritarimas - Bussas teigia, kad grupėse vyraujančios tendencijos ir nuostatos dėl agresijos paveikia tos grupės individų agresyvumą. Vaikai mėgdžioja asmenis, esančius šalia jų. Jeigu tie modeliai demonstruoja agresyvų elgesį, vaikai juos mėgdžioja.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
A. Banduros socialinio išmokimo agresijos teorija
A. Banduros socialinio išmokimo agresijos teorija (1973-1983) pagrįsta kognityvinėmis žiniomis, pagal kurią agresija nepriklauso nuo vidinių potraukių. Pagrindinė agresijos priežastis yra numatytų pozityvių padarinių poveikis. Žmonės įvertina rezultatus, tikėtinus pasielgus agresyviai, ir lygina su tais padariniais, kurių susilauks už agresyvų elgesį. Agresija pasireiškia tada, kai numatyti padariniai, pasielgus agresyviai, nusveria kitokio įmanomo elgesio padarinius. Bandura mano, kad būtent numanomi padariniai, o ne automatinės reakcijos sukelia agresyvų elgesį.
Bandūra teigė, kad labai agresyvūs veiksmai reikalauja sudėtingų įgūdžių, kurie pasiekiami intensyviai mokantis. Šis mokymosi procesas neturi būti painiojamas su tam tikro elgesio pasireiškimu. Socialinio išmokimo teorija aiškiai skiriasi tam tikro elgesio modelio išmokimą nuo sąlygų, tuos įgūdžius, kad jie būtų išmokti. Bandūros manymu, nors kartais žmonės išmoksta agresyviai elgtis bandydami ir darydami klaidas, sudėtingesni įgūdžiai įgyjami stebint kitus.
Šeimos nariai, pažįstami tos bendruomenės žmonės ir simboliniai modeliai visuomenės informavimo priemonėse prisideda prie individo mokymosi. Pirmiausia individas turi pastebėti arba atkreipti dėmesį į užuominas, dirgiklius, elgesį ir modeliuojamo įvykio padarinius. Antra, stebėjimai turi būti užkoduoti į vaizdavimo formas atmintyje. Trečia, kognityviniai procesai transformuojami į imitacines reagavimo formas, kurios iki pirmojo etapo pradžios buvo naujos individui. Ketvirta, tinkamai paskatinus, taikomas išmoktas elgesio modelis.
Bandūros teigimu, modelio savybės yra mokantis suvaidintos agresijos. Jis teigia, kad modeliai tarpusavyje skiriasi pagal tai, kiek yra tikėtina, kad jų elgesys turės norimus padarinius. Žmonės dažniausiai paskatinami tada, kai seka kopijuoja tuos modelius. Skatinami protingi, reikšmingi, įtakingi asmenys dėl savo sumanumo, sugebėjimų, užimantys aukštą poziciją įvairių statusų hierarchijoje. Tyrimai parodė, kad modelių savybės daro įtaką tam, kaip vaikai mėgdžioja agresyvų modelių elgesį.
Stebėjimas gali padėti gauti informacijos apie tai, kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas, kuriomis tinka taikyti išmoktą elgesį. Kai tam tikro elgesio būdas yra išmoktas, jis gali būti panaudotas kaip manipuliavimo su aplinka būdas, kad būtų sulaukta trokštamų padarinių. Socialinio išmokimo teorijos šalininkai nustatė keletą provokuojančių sąlygų, taip pat paskatinimus, modeliavimą, instrukcijas ir klaidas (Bandūra, 1983).
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Bobo lėlės eksperimentas
Vaikų grupė stebėjo suaugusįjį, kuris agresyviai elgėsi su lėle Bobo. Kita grupė stebėjo tą patį elgesį, bet nufilmuotą. Trečia grupė stebėjo animacinį filmuką su agresyviu elgesiu. Ketvirta grupė nestebėjo jokio agresyvaus elgesio. Vėliau vaikai žaidė tame pačiame kambaryje. Eksperimentatoriai sukėlė vaikams nepasitenkinimą, atimdami žaislus. Vaikai, matę agresyvų elgesį, dažniau elgėsi agresyviai su lėle Bobo.
Bausmės, skausmas ir elgesio ciklas
Bandūra teigia, kad bausmės efektyvumą lemia bausmės tikėtinumas ir dydis, laikas ir trukmė, taip pat gėrybės, gaunamos agresyviai pasielgus, žinios apie alternatyvius būdus norint pasiekti tikslą. Bausmės gali būti neefektyvus būdas slopinti agresyvų elgesį, nes yra galimybė, kad jis tik sustiprės ir pasireikš kontrataka. Bausdamas pats asmuo tampa modeliu ir stebėtojas gali išmokti, kad bausmėmis galima pasiekti tikslą. Taigi natūralu, kad tie vaikai, kuriuos tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis, daugiau pešasi, kovoja su kitais vaikais.
G. C. Waltersas ir J. E. Grusecas (1977) pabrėžė, kad baudžiantys paskatinimai, tokie kaip elektros šokas, kartais paskatina arba sustiprina nepageidaujamą elgesį, užuot jį nuslopinę. Jie priskyrė šį sužadinantį efektą, sukeliamą šoko, antrinių paskatų susiformavimo mechanizmui. Vadinasi, organizmai išmoksta susieti nemalonius paskatinimus su vėlesniu teigiamu skatinimu.
Asmenybė, temperamentas ir ankstesnė patirtis
Temperamentas apima bruožus, susijusius su elgesiu, kurie lieka santykinai nepakitę visą gyvenimą. Su agresyvumu Bussas sieja tokius temperamento aspektus: impulsyvumas, reakcijų intensyvumas, aktyvumo lygis ir nepriklausomybė. Yra galimybė, jog emociškai jautrūs ir dirglūs asmenys interpretuoja savo patirtį skirtingai nei kiti žmonės, ir būtent interpretacija, o ne tam tikras temperamento tipas yra agresyvaus elgesio tarpininkas.
Ankstesnę individo patirtį Bussas vertino kaip pirminę tam tikro elgesio priežastį. Jis manė, kad asmenybę veikia ankstesnė patirtis, nulemianti, kaip asmuo elgiasi tam tikru būdu, ir priklauso nuo aplinkos sąlygų, atkuriančių ankstesnius ryšius.
Socialinis kontekstas ir medijų įtaka
Tėvai ne vieninteliai modeliuoja agresyvų elgesį. Per pirmuosius aštuoniolika metų dauguma vaikų daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus nei mokykloje. Populiariausiu laiku rodomose JAV televizijos programose galima pamatyti apie 6 smurto veiksmus per valandą. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato.
Kognityvinės komponentės ir saviveiksmingumas
Bandura taip pat išskyrė saviveiksmingumą - žmogaus įsitikinimą, kad jis gali sėkmingai atlikti tam tikrą užduotį. Saviveiksmingumas stiprinamas per: sėkmingą patirtį, stebėjimą, kaip kiti sėkmingai atlieka užduotis, verbalinį įtikinėjimą ir emocinę būseną. Triadinis priežastingumo modelis teigia, kad elgesys, asmenybė ir aplinka veikia vienas kitą.
Socialinio išmokimo teorijos privalumai ir kritika
Socialinio išmokimo teorija praturtino instrumentinio išmokimo teoriją, nes buvo papildyta agresijos studijomis. Bussas atkreipė dėmesį į individo ankstesnę patirtį, atskleidė nepalankių sąlygų, socialinio kitų pritarimo ir individo asmenybės įtaką agresijai. Analizuodamas agresijos kilmę, Bussas bandė susieti išmokimo teorijos socialinės ir asmenybinės psichologijos aspektus.
Pagrindinis socialinio išmokimo teorijos principas - vaikai dažnai išmoksta elgtis stebėdami kito asmens sėkmę; elgesys provokuojamas ir palaikomas per aplinkoje pateikiamus modelius. Bet socialinio elgesio teorija neatsižvelgia į reikšmingas emocijas. Daugiausia dėmesio skiriama individo elgesiui, ignoruojant tai, kad žmonės abipusiškai įsitraukia į socialinę sąveiką. Nepaisant kritikos, A. Banduros teorija lieka moderniausia.
Agresijos mechanizmas smegenyse ir biologiniai veiksniai
Mokslininkai nustatė, kad agresyvų elgesį valdo kelios pagrindinės smegenų sritys: limbinė sistema, amygdala (migdoliniai kūnai) ir prefrontalinė žievė. Limbinė sistema atsakinga už emocijų generavimą. Amygdala tarsi „įjungia pavojaus signalą“, skatindama kovoti ar gintis. Normaliomis sąlygomis šią reakciją turėtų „sustabdyti“ prefrontalinė žievė, kuri vertina pasekmes ir kontroliuoja impulsus. Tačiau kai ji nusilpsta dėl streso, nuovargio ar alkoholio, agresijos stabdis nebeveikia.
Be struktūrinių pokyčių, agresiją veikia neurotransmiteriai - serotoninas, dopaminas ir adrenalinas. Mažas serotonino kiekis mažina gebėjimą ramiai reaguoti, o padidėjęs dopamino lygis sustiprina impulsyvumą ir malonumo pojūtį po agresyvaus veiksmo. Hormonų ir elgesio sąveika yra abipusė: testosterono kiekis susijęs su impulsyvumu ir nusikalstamumu, alkoholio vartojimas atpalaiduoja agresyvias reakcijas.
Frustracijos teorija ir stimulai
Frustracijos-agresijos teorija teigia, kad žmonių parengtis elgtis agresyviai didėja tuomet, kada jie negali pasiekti tikslo. Kai frustraciją patiria žmogus, esantis arčiau tikslo, jo reakcija būna didesnė nei toliau nuo tikslo esančiojo. Agresyvumo stiprumą sąlygoja ir kliūčių kilmės suvokimas. Didelį agresyvumą sukelia esminių asmenybės poreikių - prestižo, bendravimo - blokavimas.
Praktiniai taikymai: kaip gydyti ir valdyti agresiją
Agresijos gydymas prasideda nuo priežasties nustatymo - svarbu išsiaiškinti, ar elgesį lemia psichologiniai, neurologiniai ar socialiniai veiksniai. Psichoterapija, ypač kognityvinė elgesio terapija (KET), padeda atpažinti emocinius veiksnius, sukeliančius agresiją, ir keisti reakcijas į provokuojančias situacijas. Terapijos metu mokomasi savireguliacijos technikų: giluminio kvėpavimo, dėmesio nukreipimo, emocijų stebėjimo be vertinimo.
Jei agresija susijusi su neurologiniais sutrikimais ar hormonų disbalansu, skiriamas medikamentinis gydymas - vaistai, stabilizuojantys nuotaiką ar mažinantys impulsyvumą. Socialinė terapija - grupiniai užsiėmimai, šeimos psichoterapija ar emocinės paramos grupės - padeda atkurti santykius su aplinkiniais. Gydymas visada individualus, tačiau svarbiausia - pripažinti problemą ir pradėti keistis.
Kaip išmokti valdyti agresiją kasdieniame gyvenime
Agresijos valdymas - tai kasdienės savistabos ir emocinio raštingumo ugdymas. Pirmasis žingsnis - savistaba: stebėti, kokiose situacijose kyla įtampa ir fiksuoti kūno reakcijas. Antras - pakeisti minties kryptį: vietoj „jis mane erzina“ galvoti „aš jaučiu pyktį, todėl reikia nusiraminti“. Fizinis aktyvumas, kvėpavimo pratimai ir jausmų dienoraštis padeda sumažinti įtampą. Svarbu ir bendravimo įgūdžiai - aiškus, neakustinantis „aš“ kalbėjimas.
Agresija ir demencija: specialios situacijos
Pyktis ir agresija dažniausiai išsivysto vidurinėje demencijos stadijoje kartu su kita nepatogumų keliančio elgesio išraiška - blaškymusi, daiktų kaupimu, kompulsyviu elgesiu. Žmogus gali pakelti balsą, pradėti šaukti, užgaulioti, grasinti, užsipuldinėti, gadinti nuosavybę ar naudoti fizinį smurtą prieš kitus asmenis. Svarbu suprasti, kodėl demenciją turintis asmuo rodo tam tikrą elgesį. Nustačius elgesio priežastį, galima imtis veiksmų, kurie padėtų apsaugoti nuo tokio elgesio pasikartojimo.
Rekomendacijos globėjams: taikyti tinkamas bendravimo strategijas, duoti erdvės ir laiko, nevengti nukreipti dėmesį, sumažinti dirgiklius, užtikrinti dienos tvarką ir organizuoti asmens užimtumą. Jei globai reikia pagalbos, kreiptis į specialistus.
Greita santrauka: ką svarbu žinoti apie agresyvų elgesį
- Kas tai? - Intensyvus emocinis atsakas, kai žmogus praranda savikontrolę ir elgiasi priešiškai.
- Kokios priežastys? - Stresas, psichologinės traumos, nervų sistemos disbalansas, priklausomybės, socialiniai modeliai.
- Kaip gydoma? - Psichoterapija (ypač KET), medikamentai, socialinė parama.
- Kaip valdyti? - Savistaba, kognityviniai pratimai, fizinė veikla, pokyčiai socialinėje aplinkoje.
Trumpa lentelė: pagrindiniai agresijos mokymosi mechanizmai
| Mechanizmas | Trumpas aprašymas |
|---|---|
| Tiesioginis pastiprinimas | Agresija duoda norimą rezultatą, todėl elgesys stiprinamas. |
| Socialinis modeliavimas | Stebint kitą asmenį, imituojamas jo elgesys bei gaunamos žinios apie pasekmes. |
| Kognityvinis vertinimas | Numatomi agresijos padariniai lyginami su alternatyvomis; pasirenkama elgsena. |
| Bausmės ir skausmo poveikis | Bausmė gali slopinti arba net sustiprinti elgesį, priklausomai nuo konteksto. |
Dažniausiai užduodami klausimai
- Ar agresija visada yra bloga emocija? Ne. Agresija pati savaime nėra blogis - ji yra natūrali reakcija, tačiau problema kyla, kai ji tampa destruktyvi ir nevaldoma.
- Ar agresiją galima išgydyti be psichologo? Lengvesniais atvejais padeda savipagalbos metodai, bet nuolatinė ar spontaniška agresija reikalauja specialisto pagalbos.
- Kokie gydymo būdai efektyviausi? Kompleksinis gydymas - KET, medikamentai, socialinė parama ir gyvenimo būdo pokyčiai.
tags: #socialinio #ismokimo #teorija #r #pyktis