Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis. Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija, kurios kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.
Socialinio Darbuotojo Kompetencijos
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.
Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. B. R. Comptonas ir B. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.
Socialinio darbo profesinės veiklos metu siekiama socialinio teisingumo ir teigiamų pokyčių visuomenėje, socialinės gerovės didinimo, valdžios ir piliečių didesnės atsakomybės, asmens, šeimos ir bendruomenės palaikymo sprendžiant socialines problemas ir vykdant jų prevenciją.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Vertybinės Nuostatos ir Dorovės Principai
Socialiniai darbuotojai savo darbe neturėtų užmiršti ir pagrindinių dorovės principų, tai gėris ir pareiga. Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuo nors, taigi šiuo atveju tai elgesys su klientu. Gėris yra dorovė, suvokiama kaip geras dalykas, patraukiantis valią. Bet šie du dorovės elementai turi būti siejami su realybe. Taip pat socialinis darbuotojas turi būti susipažinęs ir su asmenybės raida bei psichologija. Nes netgi kilnūs mėginimai, siekiantys kokiu nors būdu suardyti kliento individualybę, patobulinti jį, gali sukurti neprognozuojamus įvykius. Tad socialinis darbuotojas turi būti įsitikinęs savo profesionalumu ir gebėjimais bei patirtimi. Ir nepamiršti reikalavimo gerbti žmogaus individualybę, nesvarbu kokiame “apvalkale” ji būtų - ar tai paralyžiuota senute ar jaunas narkomanas.
Direktyva įpareigojanti nemenkinti, nežeminti kliento turėtų užimti ypatingą vietą socialinio darbo etikoje. Gera valia čia reiškia ne tai, kad mano palankumas jums atitinka mano interesus, mano dėmesys jūsų interesams nešališkas. Atsižvelgdamas į kliento ar visos grupės norus bei nenorus, jų viltis bei baimes, malonumus ir skausmus, trumpai tariant, į tuos interesus, kurie iš tikrųjų skatina klientą ar grupę veikti, socialinis darbuotojas turėtų elgtis taip, lyg tai būtų jo interesai. Nors griežtai kalbant, darbuotojas negali jausti kliento interesų, jis gali juos pripažinti, gerbti bei atsižvelgti į juos.
Darbas su Grupėmis ir Komandomis
Kartais į pagalbos procesą turi įsitraukti daugiau nei vienas asmuo ar darbuotojas. Tuomet yra kuriamos grupės. Darbe su grupėmis dirba ne tik socialinis darbuotojas, jis pasitelkia reikalingus specialistus. Iš specialistų gali būti formuojama komanda. Galimi keli komandų tipai: kartais jos sudaromos iš skirtingų profesijų žmonių arba iš skirtingų agentūrų socialinių darbuotojų.
Už mažos grupės veiklą atsako visi jos nariai. Tai nėra vien tik socialinio darbuotojo atsakomybė. Su grupe dažniausiai dirba specialistų komanda. Bet ir komanda (specialistai) nėra atsakingi už visą grupę - tai kolektyvinė atsakomybė. Socialinis darbuotojas gali panaudoti savo žinias apie tarpusavio sąveiką tiek vienas su vienu situacijose, tiek mažos grupės situacijose. Pasidalinimo atsakomybe ir yra tikslų nustatymas. Tikslai turi būti aiškūs ir priimtini visiems nariams. Socialinis darbuotojas neturėtų grupei primesti savo tikslų. Socialinis darbuotojas turėtų grupei išdėstyti tikslus pagal prioritetus. Kita ne mažiau svarbi socialiniam darbuotojui savybė tai įgūdžiai diskutuoti.
Grupei diskusija yra tas pats, kas pokalbis vienas su vienu veiksmų sistemoje. Čia socialinis darbuotojas turi dalyvauti diskusijoj ir skatinti grupės narių mąstymą. Grupinis mąstymas gali rutuliotis nuo problemos nustatymo ir formulavimo iki jos analizės, sprendimo pasirinkimo. Reikia skirti dėmesio organizuoti grupės susirinkimus, norint praturtinti grupės gebėjimus (Jonson Socialinio darbo praktika). Kaip pataria autorė - grupės susirinkimams reikia ruoštis taip pat kaip ir pokalbiams. Informaciją susirinkimui turi rinkti visi grupės nariai. Tai nėra vien socialinio darbuotojo uždavinys. Vienas grupės narys turi būti atsakingas už patalpas, kitas atsakingas už darbotvarkę, spausdinimo medžiagą, protokolavimą, sprendimų registravimą. Socialinis darbuotojas padeda (atlieka padėjėjo vaidmenį) grupės nariams įsitraukti į darbą, priimant sprendimus, produktyviai diskutuoti, organizuoti diskusijas. Kiekviena komanda yra unikali ir turi rasti geriausią variantą savo funkcionavimui. Komanda sprendžia kokia paslauga reikalinga, tada komandos nariai teikia paslaugas autonomiškai. Socialiniai darbuotojai, būdami komandų nariai, gali padėti spręsti funkcionavimo problemas, nustatyti, kas trukdo efektyviai dirbti. Socialinis darbuotojas skatina grupės funkcionalumą. Viena iš skatinimo formų yra grupės proceso skatinimas. Socialinis darbuotojas tai vykdo keliais būdais: gali remti tinkamą grupės narių elgesį, pasiūlyti tinkamą elgesį, klausti tinkamų klausimų (nenaudoti uždarų klausimų), stebėti grupę, teikti grupės nariams informaciją.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Kaip teigia autorė (Jonson) savo knygoje Socialinio darbo praktika - netoleruotina kritika. Kritikuoti kitus ar jų vertybes. Primesti savo mintis, daryti sprendimus visos grupės vardu, per daug kalbėti. Iš dalies problemiškos yra dvi socialinio darbuotojo savybės - atsakomybė ir autoritetas. Abi yra susijusios, nes kiekviena yra asmeninės įtakos dalis. Jos dažnai painiojamos su vertybiniais sprendimais. Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso. Dažnai darbuotojas jaučia, kad klientas destruktyvų savo elgesį laiko vienintele išeitimi ir nenori ar negali pakeisti savo elgesio ir rinktis kitą išeitį. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis nes nesugeba įtikinti kliento rasti jam geriausią išeitį. Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotojus jaustis atsakingam už kliento elgesį. Draugai, pareigūnai, atsitiktiniai žmonės klausia, kodėl socialinis darbuotojas “nepriverčia kliento” ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybės. Dažnai darbuotojas gali matyti kliento elgesio padarinius ir norėti “išgelbėti klientą nuo savęs pačio”. Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė.
Darbas su Rizikos Grupės Asmenimis
Dėl daugelio socialinių priežasčių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje išlieka opi rizikos grupių asmenų, šeimų problema. Darbe pateikiama socialinės rizikos asmenų samprata. Socialinės rizikos asmenų, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, ir elgetaujančiųjų 2013-2018 metų integracijos ir socialinės pagalbos programoje (2013) bei LR Socialinių paslaugų įstatyme (2006) pateikiamas socialinės rizikos asmens apibrėžimas. Tai - pilnametis, darbingo amžiaus asmuo, pasižymintis emocinėmis, socialinėmis, elgesio problemomis, skurstantis, piktnaudžiaujantis alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, įsitraukęs (linkęs įsitraukti) į nusikalstamą veiklą ir dėl šių bei kitų priežasčių socialiai atskirtas nuo visuomenės. Rizikos grupės asmenys - „asmenys, kurie dėl savo patirties pasižymi didesne neigiamos socialinio elgesio tikimybe ateityje“. Socialinės rizikos asmenims priskiriami žmonės, grįžę iš įkalinimo vietų, priklausomi nuo psichotropinių medžiagų, benamiai ir t.t.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su šeimomis po 2018 m. vaiko teisių apsaugos reformos buvo įpareigoti teikti naujo turinio socialinę pagalbą vaikui ir šeimai. Iki pertvarkos socialinių darbuotojų pastangos buvo sutelktos padėti skurstančioms, priklausomybių pažeistoms, marginalizuotoms šeimoms, dažnai neturinčioms galios ir aukštesnio statuso visuomenėje, motyvuojant jas priimti pagalbą, įveikti jų priešiškumą. Po reformos šeimų, gaunančių pagalbą, ratas prasiplėtė. Didelę dalį atvejų, su kuriais dirba socialiniai darbuotojai ir atvejo vadybininkai sudaro problemines skyrybas išgyvenančios šeimos. Tai tapo viena pagrindinių socialinės pagalbos vaikui ir šeimai sričių. Ši sritis reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių. Skyrybų atvejais į pagalbos teikimo procesą šeimos ateina su skirtingu, ne iki reformos, galios santykiu. Nesutariantys tėvai, kartais užimantys aukštas pareigas ir galintys būti iš įvairiausių ekonominių sluoksnių, dėl nuoskaudų nepajėgia susikalbėti tiesiogiai ir tarpusavio kovoje dažnai pasitelkia teisines institucijas. Šiame tėvų kare aukojama daug kas, deja, neretai ir vaikai, kurie nejučia tampa įrankiu spausti sutuoktinį. Vaikai nuo to labai kenčia.
Socialiniai darbuotojai tai pat jaučia tėvų spaudimą būti įtrauktais į tėvų tarpusavio kovą, palaikyti vieno ar iš kito tėvų pusę. Tėvai, nepajėgia taikiai antrosios pusės įtikinti, kad su vaiku ar su antrąją puse elgtųsi taip, kaip pageidaujama. Anksčiau socialiniai darbuotojai buvo įpratę dirbti su vienu iš tėvų, įprastai su mama, į jos pusę tada įsiklauso ir įsijaučia. Skyrybų atveju vienos pusės palaikymas tik gilina tėvų priešiškumą. Jei lygiavertiškai dirbama su abiem tėvais, tai dažnai reiškia, kad besiskiriantys tėvai gyvena skirtingose vietovėse ir su jais dirba du atskiri specialistai. Tėvai dažnai kreipiasi advokato paslaugų, kurie neragina susikalbėti, bet gina savo pusės interesus ir leidžiasi į teisines kovas, taip dar labiau komplikuodami esamą situaciją. Socialiniai darbuotojai jaučiasi bejėgiai, kadangi specialistai mato, kad nuo tėvų tarpusavio santykių priklauso vaiko gerbuvis, tačiau tėvai yra nepajėgūs susikalbėti.
Vaikams tėvų konfliktai žalingi, tačiau darbuotojai pasigenda aiškumo, kokiu pagrindu remiantis raginti tėvus susikalbėti ir išgirsti vienam kitą. Pagalbos procese socialiniai darbuotojai mažai yra įtraukti į pagalbos vaikui teikimą, o kartais tėvai tokį bendravimą iš viso draudžia, dėl to į vaiko išgyvenimus specialistai yra daug mažiau įsitraukę, nes tuo metu tėvai galvoja tik apie save, bet ne apie vaiką, kuris išgyvena krizę dėl tėvų skyrybų. Socialiniai darbuotojai išklauso konfliktuojančias abi puses ir stokoja būdų rasti bendrą pagrindą sprendimų paieškai. Tada specialistai jaučiasi neatliepią tiek tėvų, tiek kitų asmenų lūkesčių. Besiskiriančios šeimos priešinasi, nepripažįsta savo problemų, meluoja, kaltina kitą iš sutuoktinių, vengia bendrauti su socialiniais darbuotojais, dėl ko specialistams kyla sunkumų planuojant ir teikiant pagalbą šeimoms. Socialiniai darbuotojai jaučia įtampą, baimę besilankant skyrybų procese esančiose šeimose, kadangi dažnai pasitaiko, kad susitikimai šeimos namuose yra filmuojami vaizdo kameromis, įrašinėjami pokalbiai. Taip pat iškyla sunkumų teikiant informaciją, konsultuojant skyrybininkus, jaučiamas jų pasyvumas priimant paslaugas, įsipareigojimų nevykdymas, išankstinė nuostata į socialinį darbuotoją.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Prioritetinė paslauga besiskiriančioms šeimoms yra meditacija ir psichologo konsultacijos vaikams ir suaugusiems, tačiau neretai šių specialistų konsultacijų tenka laukti, dėl didelio jų darbo užimtumo. Socialiniai darbuotojai teikiantys paslaugas susiduria su sunkumais, nes pavykus įtikinti paslaugų gavėjus, kad jiems pagalba yra reikalinga, turi motyvuoti tų paslaugų laukti. Darbas su besiskiriančiomis šeimomis yra įvairiapusiškai sudėtingas, reikalaujantis didelės emocinės investicijos. Socialiniams darbuotojams dirbantiems su besiskiriančia šeima, tampa iššūkiu išlaikyti teigiamą profesionalo įvaizdį užtikrinant kokybiškas paslaugas paslaugų gavėjams.
Atvejo Vadyba
Atvejo vadyba socialinio darbo profesiniame lauke traktuojama kaip vieno žmogaus, kaip atvejo, situacijos valdymą, koordinavimą. Dažnai atvejo vadyba kelia asociacijas, kad ši veikla susijusi su netiesioginiu socialiniu darbu - administracine veikla, dokumentų tvarkymu, tačiau taip nėra. Daugiausiai dėmesio atvejo vadybos metu skiriama bendravimui su paslaugų gavėjų šeima, su jų aplinka ir bendradarbiaujančiomis institucijomis, vertinant šeimos poreikius pagalbai. Socialiniam darbuotojui (atvejo vadybininkui) būtinos atitinkamos kompetencijos: vertybinės nuostatos, asmeninės savybės, žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, praktinė patirtis.
Diskusijos metu buvo stiprinamas bendradarbiavimas su švietimo įstaigomis, ruošiančiomis būsimus socialinius darbuotojus. Studentai buvo skatinami rinktis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centrą atlikti praktiką. Įstaigoje studentams sudaromos lanksčios profesinės praktikos sąlygos, skiriami patyrę praktikos vadovai. Studentai turi galimybę praktiškai patirti, kaip atrodo darbo diena įstaigoje, kaip vyksta susitikimai su paslaugų gavėjų šeimomis, kaip vykdomas tarpinstitucinis bendradarbiavimas su kitomis įstaigomis. Suprasti socialinio darbuotojo (atvejo vadybininko) atsakomybės ir komunikacijos aspektus, praktikos vadovo vykdomus vaidmenis. Praktikos vadovas yra tarpininkas tarp įstaigos ir studento, lydi studentą visos profesinės praktikos metu.
Bendravimas ir viešinimas yra esminiai įrankiai, kurie leidžia efektyviai dalintis informacija, praktika ir perspektyvomis su auditorija. Tai padeda kurti sąmoningumą, skatina dialogą ir supratimą bei leidžia formuoti bendrąją nuomonę.
Socialinio darbuotojo kompetencijos
| Kompetencijos sritis | Aprašymas |
|---|---|
| Žinios | Teorinės žinios, moksliniai duomenys, vertybės, įgūdžiai, informacijos paieškos ir vertinimo metodologijos. |
| Vertybės | Nuovokumas, jautrumas etiniams sunkumams, pagarba žmogaus individualybei. |
| Įgūdžiai | Įžvalgumas, pagrįstumas veiksmams, gebėjimas diskutuoti, organizuoti grupės darbą. |
tags: #socialinio #darbuotojo #vertybines #nuostatos