Kol esame jauni, niekada rimtai nesusimąstome apie rūpesčius, kurie mūsų lauks senatvėje. O šis gyvenimo tarpsnis yra neišvengiamas, kiekvienas iš mūsų akis į akį turėsime susidurti su vargais, kurie mūsų laukia ateityje. Nerūpestingas jaunystės dienas pakeis rūpesčiai dėl sveikatos, gal net piniginiai klausimai ir kita. Senėjimas- tai procesas, kurio galutinis ir aukščiausias taškas yra biologinė mirtis, užbaigianti žmogaus egzistavimą, raidą.
Tačiau senatvės tarpsnis nėra vien ligos ir nepasisekimas, tai kur kas daugiau. Nijolė Kavaliauskaitė-Hunter apie senatvę kalbėjo taip: „Priminsiu, kad senatvė - tai žmogaus amžiaus tarpsnis arba gyvenimo ciklo dalis. Būtent tuo periodu niekur nebeskubama, nes visur suspėta ir viskas atlikta. Savo saugumo ir gynybos požiūriu nebėra jokio reikalo suremti su niekuo kardus ar tarsi skaudžiu botagu pliekti piktu liežuviu.“
Tad, viskas priklauso nuo senyvo amžiaus žmogaus. Kaip jis sugebės, atėjus šiam laiko tarpsniui, save pateikti, tai taip ir visuomenė priims jį. O žmogaus adaptacija, prisitaikymas prie pasikeitimų, priklauso nuo jo puoselėjamų vertybių, charakterio, gyvenimo patirties, įgūdžių, asmenybės, nuostatų bei etinių vertybių.
Nepaisant gana gausios pagyvenusių asmenų grupės, Lietuvoje šiandien jiems skiriama kukli pensininkų dalia. Nesuvokiamai mažos pensijos, milžiniškos kainos, o dar visuomenės nuvertinimas, diskriminacija. Net ir visuomenės nariai nepaisydami etinio elgesio normų negerbia vyresnių žmonių ir nemaža dalis jų net netoleruoja.
Bėgant laikui senyvo amžiaus žmogus susiduria ne tik su sveikatos bėdom, tačiau atsiranda daugiau nesklandumų, pavyzdžiui: žmogus praranda ankstesnius socialinius vaidmenis, teises, patenka į giminaičių globą arba dar blogiau, atsiskiria nuo vaikų ir artimųjų, ir tampa vienišas. Tai sukelia didžiulę baimę, laikui bėgant tokie žmonės atsiriboja ir nuo kitų juos supančių žmonių, jie pasidaro uždari ir praranda likusius socialinius ryšius. Tai ir sukelia nepatogumų žmogui keliaujančiam į harmoningą ir visavertę senatvę.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Paprastai senyvo amžiaus žmonėms yra pakitęs laiko suvokimas. Jiems atrodo, kad ateitis yra trumpa, todėl jie neturi kantrybės laukti. Dėl šios priežasties ir kyla toks reikalavimas, kad viskas turi būti čia ir dabar. Seni žmonės turi daug neįkainojamos patirties, todėl jie ir linkę tvirtai laikytis savo nuomonės, pažiūrų.
Socialinio Darbo Gerontologijoje Aspektai
Šiuo metu gerontologinis socialinis darbas suprantamas kaip specifinė socialinių mokslų ir praktikos sritis, kurioje spendžiami pagyvenusių ir senų žmonių gerovės socialinės politikos plėtojimo ir daugiadisciplinio darbo klausimai. Kalbėdamas apie socialinio darbo ypatybes gerontologijoje, Koshineh (2001) skiria dvi sąvokos: senėjimą ir seną amžių.
Kitas ypatingas darbo su senais žmonėmis aspektas tas, kad dėmesio reikia skirti visiems socialinio darbo elementams, vertybėmis, vertybinėms nuostatoms, žinioms, praktiniams įgūdžiams. Todėl socialinis darbuotojas tampa labai reikšmingas. Gerontologijoje labai įvairuoja ne tik pavieniai klientai, bet ir ištisas senų žmonių grupės, reprezentuojančios platų socialinių problemų bei poreikių ratą. Tai būtų trečias aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį.
Ketvirtas gerontologinio socialinio darbo aspektas - senų žmonių gerovės socialinės politikos kodeksas. Senų žmonių gerovės laidavimui labai reikšmingas subalansuotas ir išplėtotas komandinis darbas.
Svarbūs aspektai dirbant su pagyvenusiais žmonėmis:
- Socialinis kontekstas, kuriame išgyvenama senatvė.
- Asmeninės nuostatos šios amžiaus grupės žmonių atžvilgiu ir eidžizmo poveikio mastas.
Socialinis darbuotojas susiduria su dviem pagrindinėmis klientų grupėmis. Vieni jų - protiškai atsilikę asmenys, besinaudojantys socialinėmis paslaugomis nuo ankstyvų gyvenimo etapų iki senyvo amžiaus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Dauguma pagyvenusių žmonių gyvenimo eigoje susiduria su dažnomis draugų ir artimųjų netektimis. Kartu su amžiumi dragų pasitraukimas iš gyvenimo tampa vis skaudesni. Pagyvenusio žmogaus gyvenimas jau baigiasi.
Pagyvenusių Žmonių Vaidmuo Visuomenėje
Žodis senatvė dažniausiai asocijuojasi su daugeliu neigiamų įvaizdžių. Požiūris į pagyvenusius žmones įvairuoja, priklausomai nuo kultūrinės terpės: vienose visuomenėse senas amžius asocijuojasi su patirtimi ir išmintimi, kitose susiduriama su visiškai priešinga nuostata. Vis dėlto tyrinėjant įvairias kultūras pastebėta, jog žmogaus funkcionalumas, socialinio vaidmens atlikimas, statusas visuomenėje vertinami labiau, negu chronologinis amžius.
Pagyvenę žmonės
Vėlyvajame amžiuje daugelis dalykų daro stiprų emocinį poveikį, todėl pagyvenusiems žmonėms dažniausiai reikia padėti įveikti depresiją, žemą savęs vertinimą, nusivylimą, įvairias frustracijas, stresą ir pan. Praėjęs laikas - tai “aukso amžius”, kuris labai brangus, tačiau nebesugražinamas. Todėl nenuostabu, kad pokyčiai sukelia daugybę neigiamų jausmų, kuriuos įveikti pagyvenusiam žmogui gana sunku. Tai, kas buvo “tikra”, tampa prarasta.
Nauja tikrovė pateikia naujų galvosūkių, o senėjimo patirtis atneša daugybę emocinių ir socialinių traumų. Tad senus žmones konsultuojančio socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas - padėti jiems susidurti su tikrove, tai yra tikroviškai įvertinti problemas, pritapti prie naujos situacijos ir nenukentėti nuo neišvengiamų senėjimo procese pokyčių.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Seni ir pagyvenę žmonės atstovauja skirtingoms klientų grupėms. Dėl unikalios patirties ir gyvenimo būdo įvairovės senų ir pagyvenusių žmonių grupės labiau nesutaria viena su kita, tai yra labiau skiriasi negu jauniasnių žmonių grupės. Socialinį darbą susenais žmonėmis formuoja įvairūs poreikiai bei skirtingos situacijos.
Socialinio darbo intervencijos lygiai:
- Pirminio lygio intervencija. Pagyvenę žmonės, besistengiantys gyventi aktyviai, gauna daug džiaugsmo ir pasitenkinimo iš savo užsiėmimų ir bendravimo su kitais. Tačiau net jei jie išlieka funkcionalūs, socialinio darbuotojo intervencija gali dažnai suteikti apčiuopiamos naudos. Tad pirminė intervencija įvyksta tada kai socialinio darbuotojo veikla orientuojama į darbą su senų žmonių grupėmis.
- Antrinio lygio intervencija prasideda tada, kai seno žmogaus gyvenimo eigoje išryškėja sunkesnės problemos. Šios intervencijos tikslas - kuo ankščiau diagnozuoti ir skubei spresti susidariusias sveikatos ar fizinės būklės problemas. Antrinio lygio intervencija taikoma, išryškėjus sąlygoms, kurios gali neigiamai paveikti sveikatą.
- Tretinio lygio intervencijos tikslas - stabdyti senėjimo procesus bei padėti atgauti kaip galima daugiau prarandamų funkcijų. į šią intervencija įeina negalios sukeltų trūkumų nustatymas ir reabilitacija. Socialinis darbas šiame lygije apriepia sunkias funkcionavimo bei elgiasio problemas, sukeliančias daugiau įvairių sunkumų, palyginti su problemomis, priskiriamomis antrinio lygio intervencijai.
Socialinė veikla iš prigimties yra etiška ir savo esme yra aukšto humanizmo ir visuomenės dorovės išraiška (Vyšniauskaitė D., Minkutė R., 2008). Socialinio darbuotojo veikla viena iš tolerantiškiausių ir humaniškiausių profesijų. Dirbant su senyvo amžiaus žmonėmis, socialinis darbuotojas turi pasižymėti supratingumu, kantrybe. Labai svarbios ypatingos dvasinės savybės, kompetencijos ir pasiruošimo lygis.
tags: #socialinio #darbuotojo #vertybes #dirbant #su #pagyvenusiais