Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis yra sudėtingas ir reikalaujantis daug pastangų. Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis neatsiejamas ir nuo tam tikrų rizikų, kurias gali patirti socialinis darbuotojas. Savo darbe norėčiau apibrėžti socialinės rizikos šeimų sampratą, jų pagrindinius bruožus. Išnagrinėti, kokį vaidmenį atlieka socialinis darbuotojas teikdamas pagalbą socialinės rizikos šeimoms ir įvardyti su kokiomis įmanomomis rizikomis jis gali susidurti.
Socialinės rizikos šeimos apibrėžimas ir bruožai
Socialinės rizikos šeimos išsiskiria tam tikrais bruožais, kurie rodo jų pažeidžiamumą ir poreikį papildomai paramai ir pagalbai iš socialinių paslaugų teikėjų. Socialinės rizikos šeimos, dažnai pasižymi negebėjimu susikurti tinkamų gyvenimo sąlygų, tokiose šeimose vaiko poreikiai yra tenkinami tik iš dalies, arba visiškai netenkinami. Šiose šeimose nepasireiškia aiškiai suformuluotas šeimos gyvenimo modelis. Būdinga, kad šiose šeimose yra didelis nedarbo lygis, ekonominiai sunkumai, piktnaudžiavimas alkoholiu ir vaikų priežiūros stoka. Šiose socialinės rizikos šeimose bendravimas yra sutrikęs, o tėvų ir vaikų ryšiai yra labai silpni arba visai nutrūkę. (Mikinataitė, L. Marcinkevičienė, D. 2013) Socialinės rizikos šeimos esminiai bruožai gali būti susiję su vienu ar keliais iš šių veiksnių, kurie yra pateikti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos metodinėse rekomendacijose specialistams, organizuojantiems ir vykdantiems socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis. Tai tokie veiksniai kaip: šeimos dėl tėvų nedarbo, būsto, ligų, pakartotinės santuokos ir pan.; dėl vieno iš tėvų neįgalumo ar kitos ligos kitas tėvas ar motina negali tinkamai rūpintis vaikais, užtikrinti tinkamų gyvenimo sąlygų namuose; dėl susiklosčiusių aplinkybių (skyrybos, mirtis, vieniša mama) viena motina ar tėvas augina vaiką ar vaikus, dėl šios priežasties šeima priklauso socialinės rizikos šeimų grupei, jei netinkamai rūpinasi vaikais, jų gerove. Apibendrinant, galima teigti, kad socialinės rizikos šeima yra šeima, kurioje auga nepilnamečiai vaikai, bei kurioje dėl įvairių socialinių, psichologinių, ekonominių ar fiziologinių problemų yra sutrikęs tinkamas šeimos funkcionavimas. Šios šeimos pasižymi pagrindinių šeimos funkcijų nevykdymu dėl sudėtingų problemų, tokių kaip alkoholio, narkotikų vartojimas, netinkamas šeimos narių tarpusavio bendravimas bei bendradarbiavimas, socialinių įgūdžių stoka, sudėtinga finansinė padėtis, nedarbas.
Socialinio darbuotojo vaidmuo teikiant pagalbą
Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais ir nepajėgia prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Tai nereiškia, kad specialistas turi kontroliuoti visas šeimoje vykstančias situacijas, tai reiškia veikimą kartu, stengiantis išspręsti problemas. Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo ir bendravimo taktiką (V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė 2007; J. Kavaliauskienė 2014).
J. Šiškevičiūtės (2011) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma socialinę riziką patiriančioms šeimoms teikiamų paslaugų yra reikalingos, naudingos ir tenkina didžiąją dalį respondentų. Sunkumus patiriančios šeimos neretai būna nemotyvuotos spręsti savo problemas, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir / ar yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti (L. Milkinaitė, D. Marcinkevičienė, 2013). Sutikti su sunkumais ir motyvacijos trūkumas yra vieni iš didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai. R. Stremauskienės ir G. Žibėnienės (2014) tyrimo rezultatai atskleidė, kad net trys ketvirtadaliai socialinių darbuotojų kaip didžiausią pagalbos teikimo sunkumą išskyrė šeimų motyvacijos stoką ir pabrėžė, kad paskatinti klientus kažką keisti yra labai sunku. Socialinių paslaugų teikimo šeimoms tyrimai taip pat atskleidžia, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos dažnai nenori priimti pagalbos (B. Songailienė 2010; G. Konikovaitė 2015).
L. Bartulienė (2006) pabrėžia, kad teikiant paslaugas svarbu užmegzti pasitikėjimu grindžiamus santykius su klientu. Norėdami to pasiekti, specialistai turi būti lankstūs, sąžiningi, nuoširdūs, paaiškinti šeimai galimas pasekmes, jei nepavyks dirbti kartu. Reikėtų bendrauti nesmerkiančiu požiūriu ir su empatija. E. Januškevičienės (2017) tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai siekdami sužadinti kliento pokyčius bando pagrįsti jiems paslaugų reikalingumą, stengiasi užmegzti draugiškus tarpusavio santykius, kaupia su klientu susijusią informaciją, kad galėtų įsijausti į sunkumus patiriančių šeimų situaciją.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Apibendrinant galima teigti, kad socialinių paslaugų spektras šeimoms, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, yra ganėtinai platus. Teikdami pagalbą šeimoms socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą. Svarbu yra atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialius santykius su artimiausia aplinka ir pan.
Patiriami sunkumai ir rizikos socialiniam darbuotojui
Tai yra darbas kartu su klientu, stiprinant ir dirbant mažais žingsneliais, įsiklausant į teigiamas klientų ir jų aplinkos galimybes. Dažnai atrodo, jog reikia rizikuoti. Kaip įgalinti konkretų klientą dažnai yra diskusijų tarp socialinių darbuotojų tema. Tai išaiškėja tik per konkrečius pavyzdžius. "Po kursų apie socialinį darbą parvykusi į darbą supratau, kad aš tikrai per daug darau už klientus. Mokymų metu išgirdau vienos socialinių darbuotojų pasakojimą, kuris paskatino mane pamąstyti apie savo darbą ir kiek aš darau už klientus. Šeima yra vartojanti alkoholį ir nesugeba tinkamai pasirūpinti vaikais ir savo namų buitimi. Kadangi šeima nelabai kelia pasitikėjimą, kas susiję su sąskaitų apmokėjimu, visada aš už šeimą sumokėdavau pati, tada būdavau 100% tikra, kad šeima neprisidarys skolų. Vieną dieną atėjusi moteris kaip visada atnešė gautą sąskaitą, kad aš apmokėčiau, o aš daviau jai pinigus ir pasakiau klientei kad ji nueitų ir pats sumokėtų mokesčius. Moteris pasimetė, kad aš pasielgiau kitaip nei įprastai. Žinoma, aš pro kabineto langą stebėjau ar ji tikrai nueis ir ar pareis su apmokėta sąskaita.
Aš ir mano kolegė sėdime atskiruose kabinetuose. Kaip ir dauguma socialinės rizikos šeimų, socialinės pašalpos yra kontroliuojamos socialinio darbuotojo, taip ir šiuo atveju. Aš su kliente esu susitarusi, kad dalis jos gaunamos pašalpos yra mokama per parduotuvę (t.y. Atėjo pašalpų diena, pas mane atėjo ir mano klientė, iš paskos įėjo mano kolegė. Mes su kliente pradėjome tartis, kaip reikėtų sumokėti skolas, už ką pirmiausia reikėtų sumokėti. Tuo tarpu mano kolegei toks mano sprendimas labai nepatiko. Ji paėmė klientei duotus pinigus ir pati nuėjo į paštą. Pasijutau taip lyg ji man norėtų pasakyti, kad aš neatlieku savo darbo iki galo, lyg ir norėjo mane pažeminti klientės akivaizdoje. Ši moteris yra daug vyresnė ir daug ilgiau dirba. Ji pati sudarinėja produktų sąrašą, vedasi už rankos apsipirkti, kartu moka prie kasos ir dar kartais visų akivaizdoje aprėkia, kad klientė niekam tikusi, nemoka išsirinkti ir pan.
Kol kas turime du pavyzdžius iš praktikos. Kviečiame kitus darbuotojus aprašyti savo pavyzdžius iš praktikos apie tai, kaip įgalinote konkretų klientą ir kaip klientas reagavo. Daugiau pavyzdžių?.. Būtume dėkingi, jei užrašytumėte vieną ar daugiau konkrečių pavyzdžių iš praktikos ir atsiųstumėte juos mums el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Intervencijos principai ir pagrindinės praktikos gairės
Socialinis darbas yra veikla, kurios tikslas - ne tik problema spręsti, bet ir stiprinti šeimą, lavinti jos gebėjimus ir atkurti vidinį potencialą. Svarbu yra konsultacijų ir intervencijų laikymasis, kuris padeda sukurti saugią aplinką, kurioje šeima gali prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Intervencija - tai tikslinės, planuotos ir nuoseklios veiklos derinimas, siekiant teigiamų pokyčių šeimos gyvenime.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Socialiniai darbuotojai dirba kartu su kitais specialistais, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Tyrimai rodo, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu ir nenorėjimu priimti pagalbą, todėl būtina naudoti lankstų, nevertinantį požiūrį bei empatinį bendravimą. Tokia prieiga padeda užmegzti pasitikėjimą, kurio pagrindu yra veiksmingos pagalbos teikimas.
Intervencijose svarbu atsižvelgti į krizes ir pokyčius šeimoje, kurie gali kilti net ir teigiamų pokyčių metu. Socialiniai darbuotojai intensyviai dirba dėl to, kad pašalintų kliūtis, kurios stabdo pokyčius, ir skatintų motyvaciją keisti gyvenimo įpročius.
Darbo uždaviniai ir iššūkiai
Darbo uždaviniai yra apibrėžti socialinės rizikos šeimų sąvoką ir pagrindinius bruožus. Išryškinti socialinio darbuotojo vaidmenis teikiant pagalbą socialinės rizikos šeimoms. Įvardyti problemas su kuriomis susiduria socialinis darbuotojas teikdamas pagalbą socialinės rizikos šeimoms. Socialinio darbo praktikoje svarbu ne tik problemų sprendimas, bet ir šeimos stiprinimas bei įgalinimas.
Išvados
Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018). Socialiniai darbuotojai siekia užmegzti pasitikėjimą, būti lankstūs, atviri ir empatiški, kad galėtų sėkmingai įtraukti šeimą į veiksmingas intervencijas. Darbuotojų patirtis rodo, kad motyvacijos stokos ir pasipriešinimo iššūkiai yra dažni, todėl būtina nuosekli, saugi ir partnerystės pagrindu grindžiama pagalba.
Literatūros sąrašas
Socialinis darbas yra plati savanoriška ir profesinė veikla, kuri reikalauja nuolatinio mokymosi ir įgūdžių tobulinimo. Tyrimai ir metodinės rekomendacijos padeda formuoti intervencijų modelius ir užtikrinti kokybišką pagalbą socialinės rizikos šeimoms. (2007-2017 laikotarpio traktatai, įvairūs autoriai: Ivanauskienė, Varžinskienė, Kavaliauskienė, Milkinaitė, Marcinkevičienė, Stremauskienė, Žibėnienė, Songailienė, Konikovaitė, Bartulienė, Januškevičienė).
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
tags: #socialinio #darbuotojo #veiksmai #su #i #socialine