Benamystė yra viena iš socialinės atskirties formų, kurią patiriantys asmenys atsiduria už pilietinės visuomenės ribų. Benamiai asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nepriklauso jokiai socialinei grupei, neturi darbo bei pastovių pajamų. Kadangi asmuo nepriklauso jokiai socialinei grupei jis patiria negrįžtamas pasekmes.
Dažniausiai - praranda giminiškus ryšius, šeimą, o kartu ir socialinius įgūdžius. Vienas iš privalomų dalykų nakvynės namuose yra užtikrinti gerai organizuotą, kokybišką, saugią ir kompetentingą socialinių darbuotojų veiklą su benamystę patiriančiais asmenimis.
Šiame straipsnyje aptariama benamystės samprata, benamių asmenų patiriami sunkumai, benamystę lemiantys veiksniai bei problemos su kuriomis susiduria. Taigi, kokia yra socialinio darbuotojo veikla su nakvynės namuose gyvenančiais benamiais?
Benamystės Samprata ir Problemos
Benamystė yra sudėtingas reiškinys kurį lemia įvairūs veiksniai tiek individo, tiek visuomenės lygmeniu. Benamystę patiriantys asmenys dažnai patiria išstūmimą iš visuomenės, išnaudojimą ir diskriminaciją, dėl to dažnai praranda motyvaciją keisti savo gyvenimo padėtį ir tiesiog priima ją.
Benamystę patiriantiems asmenims patiems reikia prisiimti dalį atsakomybės už savo padėtį, tačiau taip pat svarbu įvertinti sisteminius ir struktūrinius benamystės šaltinius. Visuomenė turi suvokti, kad benamystė yra daugialypių veiksnių sąlygota problema, kuri turi būti sprendžiama ne tik individualiu, bet ir visuomeniniu mastu.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Sugrįžta vėl ir vėl. Socialinio darbo organizatorė pasakoja, kad kelias į benamystę gali būti sąlygotas įvairių aplinkybių: įvairios ligos, skurdas, priklausomybės, nutrūkę socialiniai ryšiai, įgūdžių stoka, įsiskolinimai. Tuomet, anot jos, žmogaus gyvenime gali kilti įtampa ir nesaugumas.
Kaip teigia specialistė, įvairiais laikotarpiais nakvynės namuose yra gyvenę žmonių, kurie atėjo praradę viską, nors buvo pasiekę didelių pasiekimų įvairiausiose profesinėse srityse. Daugelio iš jų jau nebėra gyvųjų tarpe ir daugelis iš jų vylėsi grįžti atgal į visuomenę.
Tačiau, anot jos, yra gyvenę ir tokių, kurie turėjo grėsmingą nesėkmių istoriją, tačiau patikėjo savo gebėjimais, stengėsi, siekė ir, palyginti nesunkiai, jiems pavyko grįžti į visuomenę jau kitokiais, turėdami naujų tikslų.
Anot jos, tiems, kurie sugrįžta vėl ir vėl, galioja taisyklė - apgyvendinimas yra laikinas, o numatytas pusės metų terminas yra optimalus laikas išspręsti iškilusias problemas. Esant poreikiui, terminas gali būti pratęstas.
Moteris pasakoja, kad gyventojai iš nakvynės namų išvyksta dėl įvairių priežasčių: vieni apgyvendinami savarankiško gyvenimo namuose arba suteikiamos ilgalaikės slaugos, apsaugoto būsto paslaugos, kiti gauna socialinius butus arba išsinuomoja juos privačiame sektoriuje.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
„Sėkmės atvejais gyventojai įstengia atkurti santykius su buvusia šeima ar sukuria naujus. Mes dažnai prisimename šaunius jaunus žmones, kurie praėję ugnį ir vandenį bei susipažinę gyvendami nakvynės namuose sukūrė šeimą, atkūrė santykius su savo vaikais, artimaisiais, įsidarbino, vėliau išvyko iš mūsų. Šiuo metu jie sėkmingai įsikūrę užsienyje ir mes jiems linkime geriausios kloties“, - dėsto A. Suchovienė.
Statistika apie benamystę Lietuvoje
Nors tikslių duomenų apie benamystės mastą Lietuvoje nėra, galima remtis prielaidomis ir tyrimais.
Lietuvos gyventojų grupių socialinė kaita. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2016. P. 142-153.
Lietuvos benamiai: elgsena ir nuostatos.
Atsižvelgiant į tai, svarbu suprasti, kad benamystė yra sudėtinga problema, reikalaujanti įvairių specialistų, įskaitant socialinius darbuotojus, bendradarbiavimo.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Socialinio Darbuotojo Veikla Nakvynės Namuose
Socialinis darbuotojas nakvynės namuose teikia prevencines, bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas. Taip pat konsultuoja ir teikia pagalbą, įvertina poreikius, bendradarbiauja su specialistais, institucijomis bei įstaigomis, rengia susitikimus su klientais, koordinuoja, siekia teigiamų klientų pokyčių, sudaro, tobulina ir atnaujina pagalbos planą.
Nakvynės namuose yra teikiamos apgyvendinimo ir laikinos nakvynės paslaugos: informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas, atstovavimas, kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas bei kitos paslaugos, reikalingos asmeniui pagal jo savarankiškumo lygį. Konkrečiam asmeniui gali būti skiriama skirtinga paslaugų sudėtis, tačiau turi būti teikiamos ne mažiau kaip 3 paslaugos.
Atlikto tyrimo metu nustatyta, jog nakvynės namuose gyvenantiems benamiams kiekvieną dieną reikalingos socialinės paslaugos, kurias vykdo ir teikia socialinis darbuotojas. Didžioji dalis tyrimo dalyvių nurodė, kad dažniausiai į socialinį darbuotoją kreipiasi dėl informacijos apie galimas gauti paslaugas, informacijos ir pagalbos dėl socialinės piniginės paramos, pagalbos maistu bei dokumentų tvarkymo.
Socialinis darbuotojas nakvynės namuose teikia socialines paslaugas, kurios yra gyvybiškai svarbios paslaugų gavėjams. Kasdien socialinis darbuotojas konsultuoja, informuoja, teikia tarpininkavimo ir atstovavimo paslaugas, rūpinasi maitinimu, būtiniausių drabužių ir avalynės paslaugų teikimu, asmens higienos ir priežiūros paslaugų organizavimu.
Šie nakvynės namai - Vilniaus miesto savivaldybės reguliavimo sričiai priklausanti įstaiga, tad, anot socialinio darbo organizatorės, tvarkos taisyklės šiuo klausimu yra aiškiai apibrėžtos ir neginčytinos: apsvaigę asmenys į nakvynės namus nėra įleidžiami. „Tam tikslui yra įstaigos filialas „Sala“, į kurį gali būti išvežti apsvaigę ir agresyvūs paslaugų gavėjai.
Atsakydama į klausimą, ar darbas su benamiais neatgraso dėl higienos sąlygų, A. Suchovienė pabrėžia, kad tikrai svarbu apie tai kalbėti. Anot jos, benamystė yra ekstremali socialinė atskirtis, todėl yra itin svarbu į ją žvelgti per problemų sprendimo galimybes, stengtis nestigmatizuoti gyvenamosios vietos neturinčių asmenų ir nesukurti asocijuotos stigmos, kuomet net ir darbuotojai, dirbantys su benamiais, yra priskiriami prie stigmatizuotų grupės.
„Juk neklausiama pas gydytoją, ar jo neatgraso nuo darbo abscesas ar skrandžio motorikos sutrikimas. Paslaugų gavėjų higieninio elgesio įpročiai nėra paliekami savieigai. Buitinių ir asmeninės higienos paslaugų organizavimas vyksta nuosekliai, procese dalyvauja socialinių darbuotojų padėjėjai ir slaugytojai“, - dėsto A. Suchovienė.
Visgi ji pritaria palyginimui, kad ne mes darbą, o darbas mus pasirenka. „Pamenu dėdės pasakojimus ir aplinkinių nuostabą: „kaip gi jis gali ten dirbti?“. Vėliau, kai aš pati ėmiau dirbti socialinį darbą su rizikos grupės asmenimis įkalinimo įstaigoje, nakvynės namuose, taip pat girdėjau panašius nuogąstavimus“, - prisimena ji.
Kaip pasakoja socialinio darbo organizatorė, kasmet nakvynės namų darbuotojai stengiasi neužsisėdėti vietoje ir ieško inovatyvių veiklos sprendimų. Pavyzdžiui, šiais metais nakvynės namų gyventojams buvo organizuoti edukaciniai užsiėmimai Valdovų rūmuose, jie lankėsi kituose muziejuose, Televizijos bokšte, Operos ir baleto teatre klausėsi operos, žiūrėjo filmus, galėjo nemokamai apsikirpti.
Moteris taip pat išskiria iniciatyvą „Padovanok suknelę“, kurios metu buvo galima padėti moterims pasipuošti ir artėjant didžiosioms metų šventėms suteikti galimybę pasinaudoti visažisčių ir stilisčių paslaugomis. Akcijos sumanytoja ir puoselėtoja - Lietuvoje gyvenanti etiopė Eskedar Maštavičienė, kuri, anot A. Suchovienės, pati ne kartą lankėsi nakvynės namuose, bendravo su čia gyvenančiais žmonėmis.
Pasak A. Suchovienės, nakvynės namų gyventojai į įvairiausias programas įsitraukia noriai. Ji prisimena, kai gyventojai prieš Vėlines vyko tvarkyti užmirštų kapų istorinėse Rasų kapinėse. „Padirbėję ir sugrėbę lapus nuo jau užmirštų kapų, gyventojai uždegė žvakutes. Jautru ir prasminga.
Todėl niekam nekilo abejonių, kuriuos gyventojus pakviesti į ekskursiją Televizijos bokšte. Juk vietų skaičius buvo ribotas. Talkininkai tą ekskursiją tikrai užsidirbo. Papasakojau tik vieną iš daugybės veiklų, kuriomis gali būti atkuriama darbo, kaip vertybės, sąvoka. Socialinis darbas yra subtilus ir daugiaplanis. Yra gyventojų, kurie nenori įsitraukti į bendras veiklas. Tai yra jų teisė. Tokie gyventojai daugiau vertina individualius užsiėmimus“, - sako A. Suchovienė.
Vilniaus miesto nakvynės namai veikia nuo 1993 m. Čia dirbantys 75 darbuotojai stengiasi suvaldyti didelius benamystę išgyvenančių asmenų srautus Vilniuje bei užtikrinti jų išlikimą.
Socialinio darbuotojo kompetencijų tobulinimas
Nors Lietuvoje socialinių darbuotojų kompetencijų tobulinimas yra privalomas, svarbu įvertinti socialinių darbuotojų, dirbančių nakvynės namuose su socialinę atskirtį patiriančiais asmenimis profesinio tobulėjimo poreikius, galimybes bei iššūkius, atsižvelgiant į jų turimas ir trūkstamas kompetencijas, taip pat užtikrinti, kad socialinių darbuotojų įgyjamos kompetencijos būtų kuo tikslingiau panaudojamos praktikoje.
Dauguma socialinių darbuotojų supranta kompetencijų tobulinimo procesą kaip nuolatinį žinių ir gebėjimų tobulinimą. Daugumai respondentų svarbu tobulinti savo kompetencijas, nes tai yra svarbus reikalavimas, numatytas įstatymuose, kuris leidžia pasiekti geresnių rezultatų savo profesiniame darbe.
Socialiniai darbuotojai mano, jog jie neturi pakankamai žinių ir įgūdžių dirbant su socialinę atskirtį patiriančiais asmenimis nakvynės namuose. Išryškėjo, kad stipriausias socialinio darbuotojo kompetencijos laikomos gebėjimas dirbti kartu, bendrauti, planuoti ir analizuoti situaciją, o silpniausias - gebėjimas veikti savarankiškai ir daryti įtaką socialinei aplinkai.
Mažiausiai dėmesio skiriama praktiniams užsiėmimams, mokymams kitų asmenų socialinių paslaugų srityje, vadovavimui socialinio darbo studentų praktikai ir mentorystės veiklai kaip kompetencijų tobulinimo formoms. Socialiniai darbuotojai dažniausiai nurodė, kad susiduria su iššūkiais, tokiais kaip nemotyvuoti paslaugų gavėjai, konfidencialumo išsaugojimas, ribotas kontakto su paslaugų gavėjų laikas, nuolatinė sprendimo būdų paieška, agresyvūs paslaugų gavėjai, kompetencijos trūkumas specifinių problemų sprendimams.
Paaiškėjo, kad dauguma kompetencijų buvo įgytos jau dirbant, o ne studijų metu. Didžioji dalis socialinių darbuotojų sutinka, jog jų nakvynės namų vadovai suteikia galimybes tobulinti savo kompetencijas. Taip pat išryškėjo, socialinių darbuotojų poreikis ir kitų sričių kompetencijų tobulinimui, t. y.
Socialinio darbo organizatorė pasakoja, kad kelias į benamystę gali būti sąlygotas įvairių aplinkybių: įvairios ligos, skurdas, priklausomybės, nutrūkę socialiniai ryšiai, įgūdžių stoka, įsiskolinimai. Tuomet, anot jos, žmogaus gyvenime gali kilti įtampa ir nesaugumas.
Iššūkiai ir Sprendimai
Socialiniai darbuotojai taiko „dvigubą mandatą“: kontrolę ir palaikymą. Vaizdžiai tariant, vienu metu esi ir policininkas, ir kunigas. Išklausai, palaikai, paskatini, pagiri, tuo pačiu ir pareikalauji, taikai drausminančias priemones”, - sako ji.
Kaip vieną drausminančiąją priemonę ji įvardija pašalinimą iš nakvynės namų, jei gyventojas nesilaiko vidaus tvarkos taisyklių, pavyzdžiui, yra apsvaigęs nuo alkoholio.
A. Suchovienė pasakoja, kad benamystę išgyvenančių asmenų tarpe tikrai yra daug asmenų, kurie serga priklausomybių ligomis. Tokiais atvejais socialiniai darbuotojai taiko savo darbe motyvacinį interviu, skatina gyventojus kreiptis į Priklausomybės ligų centrą bei mokosi priklausomybių konsultantų rengimo kursuose.
„Yra situacijų, kuriose socialinis darbuotojas mažai kuo gali padėti, kaip pavyzdžiui, sunku motyvuoti klientą, kad jis legaliai įsidarbintų, jeigu jis turi didelių įsiskolinimų. Nuo minimalios algos jam gali būti išskaitytos nemenkos sumos. Tai juos skatina dirbti nelegaliai“, - pasakoja moteris.
Ji taip pat priduria, kad sunku būna dirbti ir tuomet, kai paslaugų gavėjas ateina su išankstine nuostata, kad niekas jam padėti negali. Be to, pasakoja ji, pasitaiko atvejų, kai gyventojai būna agresyvūs, naudoja psichologinį smurtą, grasina. Todėl kartais patiems darbuotojams prireikia ir psichologinės pagalbos, mat su perdegimo sindromu susitvarkyti nėra paprasta.
Anot A. Suchovienės, dirbant su rizikos grupės asmenimis, itin svarbus yra kolegų bei įstaigos vadovo palaikymas.
Įprasta diena prasideda nuo „aptarimų penkiaminutės“, į kurią susirenka visas kolektyvas. „Aptariame praėjusios paros įvykius, pasiruošiame kasdienių veiklų vykdymui, palinkime vienas kitam sėkmės, nusišypsome. Kiekviena diena atneša naujų iššūkių, kurių negali nei numatyti, nei susiplanuoti. Kasdien kaip „Tėve mūsų“ pasikartoju esmines C. Roger laikysenas: empatiją, akceptavimą ir kongruenciją, kas reiškia: aš įsijautusi klausau, priimu Tave besąlygiškai, aš būnu savimi ir nuosekli“, - pasakoja socialinio darbo organizatorė.
Paklausta, kaip socialiniai darbuotojai reaguoja į pastaruosius skandalingus įvykius, susijusius su vaikų paėmimu, A. Suchovienė pasakoja, kad socialiniai darbuotojai yra kantrūs ir atsparūs negatyviems įvykiams, vykstantiems aplinkui. „Mūsų darbo procese viena iš pozicijų, vaizdžiai tariant, yra sutaikyti abejingąjį su arogantiškuoju“, - teigia pašnekovė.
Kaip sako specialistė, didžiausių iššūkių jai kelia nemotyvuoti gyventojai. „Tuomet susiduriu su išbandymu tapti neprofesionalia ir pačiai atlikti už klientą tai, ko jis nenori daryti. Prisipažįstu, kad „esu kalta, esu kalta, esu labai kalta“, nes kartais aš taip ir padarau“, - pripažįsta A. Suchovienė.
Socialinio Darbo Inovacijos ir Kūrybiškumas
A. Suchovienė yra baigusi Vilniaus universiteto Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultetą, kuriame studijavo buhalterinę apskaitą ir ūkinės veiklos analizę. 10 metų ji dirbo automatizuotų valdymo sistemų projektavimo-konstravimo biure inžiniere-programuotoja. Laisvalaikiu moteris pradėjo savanoriauti vienoje iš nevyriausybininių organizacijų (NVO), taip prasidėjo jos pažintis su socialiniu darbu.
Vėliau A. Suchovienė įstojo į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą, kur įgijo socialinio darbo vadybos / politikos specializacijos magistro kvalifikaciją. „Pradžioje dirbau NVO sektoriuje, buvau asociacijos „Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija“ (LIAPO) vadovė. Organizacija socialinių programų pagalba prisidėjo prie visuomenės saugumo, inicijavo ir pirmą kartą Lietuvoje įkalinimo įstaigoje vykdė projektą, kurio metu buvo panaudota šunų kalėjimuose idėja.
Sukūrėme socialinės reklamos filmą „Antrasis šansas“ apie tai, kaip šunų pagalba padėti žmogui su negalia gyventi savarankiškesnį gyvenimą, tuo pačiu padedant asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, sudarant jiems galimybę lengviau grįžti į visuomenę“, - prisimena A. Suchovienė.
Taip pat su organizacija ji išleido knygas „Žalos atlyginimo link“, „Atkuriamasis teisingumas“, „Bausmė ir socialinis teisingumas“. Be to, šiemet ji pelnė „Geriausio Vilniaus socialinio darbuotojo“ apdovanojimą, kuris, A. Suchovienės teigimu, yra bendras visiems įstaigos darbuotojams, nes socialiniame darbe „vienas lauke - ne karys“: visi darbai yra atliekami kolektyviai, palaikant vienas kitą ir pasiskirstant darbus.
„Įstaigoje organizuojamos inovatyvios veiklos, kurių įgyvendinimui reikia ir įstaigos vadovo palaikymo, ir socialinių darbuotojų profesionalumo, ir socialinių darbuotojų padėjėjų aktyvumo, jaunesniųjų socialinių darbuotojų įsijungimo, slaugytojų patirties. Tai absoliučiai komandinis darbas, juk ir žodis „socialinis“ reiškia „visuomeninis, susijęs su visuomeniniu gyvenimu“, - komentuoja ji.
„Man socialinis darbas yra patrauklus tuo, kad yra pakankamai erdvės kūrybiškumui. Kviečiu visus energingus žmones studijuoti socialinį darbą bei savo kūrybiškumu, žiniomis bei gebėjimu analizuoti ir spręsti socialines problemas prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo“, - pabrėžia A. Suchovienė.
tags: #socialinio #darbuotojo #veikla #nakvynes #namuose