Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe.“ Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę. Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą.
Cholostova patvirtina, kad “socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje.” Profesine veikla užsiimantys socialiniai darbuotojai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį. Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo pačiu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas.
Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais.
Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.
Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėtį ir integraciją į visuomenę. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykių su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija ir aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius. Socialinis darbuotojas - tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais ir poreikiais.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo veikla Molėtuose
Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas. Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą ir lygybę. Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems.
Socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti asmeniui patenkinti gyvybinius poreikius ir atkurti jo bei visuomenės santykius. Šiame straipsnyje aptarsime socialinio darbo įgūdžius ir sritis Lietuvoje, pabrėždami profesinio pasirengimo svarbą ir bendradarbiavimo būtinybę.
Socialinio darbo profesija Lietuvoje
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Tačiau universitetai ne visada pateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta. Todėl socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Žinote, kas sieja visus būsimus ir esamus socialinius darbuotojus? Studijos Šiaulių valstybinėje kolegijoje gali būti derinamos su darbu - tiek studijuojant nuolatine, tiek ištęstine formomis. Absolventai gali siekti studijų rezultatų įskaitymo, jei ketina studijuoti pagal universitetines pirmosios pakopos studijų programas. Nuolatinės studijos - 3 m.
Svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tų žmogaus gyvenamųjų sričių, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. turėti teorinių žinių bazę, kurią reikia derinti praktiniame darbe. Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas. Iki teorinio socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920 m.) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultatų susumavimas. Vėliau socialinis darbuotojas labiau rūpinosi vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtimi. Po 1975 m. toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija. Santykis profesinių ir pagalbos kokybė ir toliau laikoma neatsiejama veiksmo santalkos dalimi. Pastebima tendencija specializacijai. Didėja domėjimasis tarptautine socialinio darbuotojo praktika, nes ši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abišalio mokymo, kuris atsiranda per dialogą su kitomis šalimis. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką. Taigi, žvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas su šeimomis
Socialinėje pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: nustatyti, identifikuoti problemą, padėti jos išvengti ir teikti reikiamą pagalbą. Individualią pagalbą profesionalas teikia asmeniškai individui. I. Ąienė (1995) išskiria dar ir visuomeninę socialinę pagalbą kaip profesionalų procesą, kuriame individai, jų grupės ar institucijos susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti poreikius socialinės gerovės normalizavimui.
Kalbant apie profesinę kvalifikaciją, turimi galvoje įgūdžiai, mokėjimai ir žinios, išreikštos sugebėjimais, mokymosi arba studijų pažymėjimų forma. Šiame apibrėžime akcentuojamos ne tik įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir jų įvertinimo arba pripažinimo aspektas, dažniausiai išreiškiamas tam tikra formalia forma. Socialinis darbuotojas tokią profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą socialinio darbo studijų programą. Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994). Kiek galėdamas išnaudoja savo profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti. Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurių siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija (Daukilas, 2001).
Socialinio darbo įgūdžiai ir kompetencijos
Kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkamos veiklos funkcijos, būdingos socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcijos puokštė) charakterizuoja profesinės veiklos turinį. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000).
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius. Pasak S. apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo).
Kieran O'Hagan (1997) pasiūlė socialinio darbo kompetencijos schemą, didžiausią dėmesį teikiant pagrindiniams socialinio darbuotojo kompetencijos komponentams - žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei. Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Kaip bendrauti dirbant socialinį darbą su neadekvačiai reaguojančiais klientais. Esminiai mokymų uždaviniai: suteikti žinių apie neadekvačių reakcijų priežastis, tam tikrus psichikos veikimo mechanizmus, konkrečius specialistų rekomenduojamus bendravimo būdus. Sustiprinti praktinius įgūdžius, išbandyti pratimus konkrečiose situacijose, juos ateityje pritaikant profesinėje veikloje. Įvertinti, tobulinti ir, jeigu reikia, koreguoti turimas nuostatas bei įpročius dirbant neadekvačiu elgesiu pasižyminčiais žmonėmis, netikėtomis situacijomis.
Taip pat skaitykite: Pagalba šeimoms: socialinio darbuotojo perspektyva
Efektyvūs bendravimo įgūdžiai darbo vietoje | Bendravimas darbe. Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius - psichologinius, psichologinius - pedagoginius, medicininius - socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai.
Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis. Ji susijusi su socialinio darbo praktikos „kaip“ klausimu. Esminis kiekvienos profesijos bruožas yra sisteminės žinios ir etikos kodeksai. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktiikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus. Ši praktika, be kita ko, remiasi ir etikos kodeksu, o tai sudaro praktikos vertybinį pagrindą.
Profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu (supratimo būdu) ir vertybių (nuostatų į žmogų) sistema, kurie vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą. Šis žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas yra viena iš būdų apibudinti socialinio darbo praktiką. Juo remiantis nagrinėjamos penkios sąvokos: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Visa tai - bendri socialinio darbo praktikos rėmai, neatsižvelgiant į problemos, sistemos ir darbuotojo vaidmenį. Iš dalies žinios, vertybės ir įgūdžiai yra susiję su jausena, mąstymu ir sudaro vientisą schema.
Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukelia pokytį. Socialinis darbuotojas turi nustatyti socialinio funkcionavimo problemą ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesine svertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Jis daro įtaką santykiams, susijusiems su poreikiais ir problemomis, siekdamas pokyčio. Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius. To rezultatas - gali susiformuoti visai nauji santykiai ir pasikeisti esami.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir funkcijos
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas. Šią metodinio tarpininkavimo veiklą socialinis darbuotojas atlieka dirbdamas skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys yra skirtingas, tačiau pačios funkcijos (jų įvardijimas) yra toks pat.
Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
Diagnostinė funkcija: problema ir jos pobūdžio įvertinimas, poreikių identifikavimas. Konsultavimo funkcija: teikiama pagalba sprendžiant problemas. Informavimo funkcija: informacija apie galimas paslaugas ir išteklius. Organizacinė funkcija: socialinių paslaugų organizavimas ir koordinavimas.
Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Bendradarbiavimas Socialiniame Darbe
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Vakarų analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Šis principas reiškia žmogaus socialinį grupės interesus ir teises, socialinis paslaugų įstaigos, savivaldybės ir valstybės institucijos bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba.
N. P. Šakienės ir I. Leliūgienės nuomone, koalicija - tai dviejų ar daugiau organizacijų susivienijimas, kurio nariai susitaria bendrai veikti siekdami tam tikro tikslo. Šios organizacijos veikia siekdamos bendro tikslo, laikydamosi naujų sprendimo taisyklių ir bendrų reikalavimų. Pati viena organizacija, be socialinis partneris ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šių tikslų. Tai ne tik socialinio darbuotojo profesionalumo, bet ir jos paslaugų kokybės kriterijus.
Tuo tarpu nebendradarbiaujanti arba nepajėgi bendradarbiauti organizacija yra uždara institucija, ji neįgyvendina vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų - nevisiškai integruoja klientus į visuomenę. Pasak D. Bell (2003), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.
Bendradarbiavimas ir kontaktų palaikymo vertė didėja, kuo aktyviau šioje veikloje dalyvaujama. J. Cashmore (1997) teigė, kad institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas - darbuotojų tarpusavio palaikymas. Padėti šeimai kartais būna nelengva - pirmiausia reikia, kad tėvai suvoktų, jog jiems reikia socialinio darbuotojo pagalbos. Šeima turi pasitikėti socialiniu darbuotoju, tuo, kad jis tikrai gali padėti šeimai.
Socialinis darbas - plati sąvoka, tačiau svarbiausias jo uždavinys - pagalba žmonėms, kuriems to reikia. Dar gana gajus kai kurių žmonių požiūris, - ai, tegu socialinė darbuotoja rūpinasi, ką aš tam vaikui padarysiu. Bet juk vaikas - mamos ir tėčio, tad jie ir turi rūpintis savo vaikų gerove. Darbo realybėje socialinis darbas apima ir labdaros sritis - pagalbą šeimoms, įskaitant dėvėtų rūbų ir kitų daiktų pasidalijimą, tačiau svarbu suvokti, kad vaikų stebėjimas ir šeimos elgesys daro įtaką jo raidai.
Anykščių r. Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos IIG ir IVG mokiniai susipažino su socialinio darbuotojo (pedagogo) specialybe. Anykščių rajono socialinių paslaugų centro specialistė Vilma Kazlovienė pristatė kas yra socialinis darbas, supažindino su socialinio darbuotojo (pedagogo) specialybe ir aptarė būtinas asmenines savybes kokybiamam šios profesijos įgyvendinimui. Paaiškino, kokių mokymo įstaigų galima pasirinkti ir kur dirba socialiniai darbuotojai. Savanoriaujant galima išbandyti šią profesiją, o tarnybos metu įgyti įgūdžiai gali būti įvertinti pažymėjimu - dokumentu patvirtinančiu įgūdžių įgytas ar sustiprintas tarnybos metu.
Vilma Kazlovienė taip pat pateikė informaciją, kur Lietuvoje galima studijuoti socialinį darbą: universitetuose - Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Mykolo Romerio universitete, Klaipėdos universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje; kolegijose - Vilniaus kolegijoje, Kauno kolegijoje, Marijampolės kolegijoje, Panevėžio kolegijoje, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, Utenos kolegijoje, Šiaulių valstybinėje kolegijoje, Šv. Ignaco Lojokos kolegijoje, Kolpingo kolegijoje. Prieš renkantis socialinio darbo specialybę, tikslinga ją išbandyti savanoriaujant. Anykščių rajono socialinių paslaugų centras - vienas iš tų įstaigų, kurios priima „prisimatuoti“ socialinio darbuotojo specialybę. Savanoriai, kurie įgyvendina daugiau nei 3 mėnesius tarnybos, įgyja pažymėjimą - dokumentą patvirtinantį tarnybos metu įgytus ar sustiprintus įgūdžius, tačiau tik 6 mėn.
Socialinio darbuotojo profesijai svarbios ir asmeninės savybės - 3A: atvirumas, atsakomybė, atkaklumas. Svarbu būti kantriam, empatiškam, turėti globalų pasaulio mąstymą ir suprasti, jog kiekvienas žmogus yra skirtingas. Vidinė motyvacija ir tikslų siekis taip pat yra būtini, nes socialiniai darbuotojai dirba su žmonėmis, kurie dažnai stokoja būtinos socialinių įgūdžių. Lietuvoje socialinių paslaugų srityje dirba apie 17 tūkst. darbuotojų; biudžetinėse įstaigose, seniūnijose ir vaikų globos namuose dirba apie 5 tūkst. socialinių darbuotojų. Socialiniai darbuotojai dirba ir gydymo įstaigose. Be praktinių įgūdžių, svarbios ir etikos, psichologijos, teisės, pirmosios pagalbos žinios.
Vilma Kazlovienė taip pat pateikė informaciją apie studijų įstaigas, kuriose galima įgyti socialinio darbo išsilavinimą, ir pabrėžė, kad svarbu išbandyti savanoriaujant. Anykščių rajono socialinių paslaugų centras gali būti vienas iš pirmųjų žingsnių, padedančių įtvirtinti įgūdžius ir įgyti patirtį. Socialinis darbas yra profesinė veikla, skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas per santykį su aplinka. Socialiniam darbuotojui svarbios vidinės savybės ir nuolatinis atvirumas naujoms žinioms, nes šios sritys reikalauja nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo.
tags: #socialinio #darbuotojo #veikla