Rugsėjo 27 d. švenčiame Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Ši diena yra svarbi, nes joje dirba gausus būrys socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų ir mes visada ją paminime. Manau, svarbu ne tik šią dieną, bet kartas nuo karto apmąstyti mūsų profesinę veiklą, ko tikisi iš mūsų bendruomenės, visuomenė, ar esame laimingi pasirinkę šią profesiją, kaip mes patys vertiname savo veiklą.
Pakviečiau mūsų įstaigos socialinius darbuotojus pamąstyti ir pasidalinti savo mintimis apie savo pasirinkimą dirbti socialinį darbą, kokią savo darbo prasmę jie mato šiandieninėje visuomenėje, kokius lūkesčius jaučia iš visuomenės, kas juos įkvepia darbui ir kas padeda ,,neperdegti“, ko jie mokosi, kaip tobulina savo veiklą.
Socialinio darbuotojo profesijos iššūkiai ir galimybės
Socialinis darbas tai pokyčių profesija, veikla, kuri reikalauja iš žmogaus ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų generavimo. Dirbti socialinį darbą - reiškia visą laiką tobulėti, taikyti naujausias žinias ir metodus aktualius sparčiai besikeičiančios visuomenės kontekste. Tai nuolatinis informacijos atnaujinimas teisinėje, socialinėje, medicininėje, ekonominėje srityje.
Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą. Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą.
Šiandien socialinis darbuotojas turi žymiai daugiau galimybių ir pasirinkimų, mane tas nuoširdžiai džiugina. Semiuosi iš kolegų darbo patirties, noriu suprasti kokia jų pagalbos esmė ir metodai, kokią pridėtinę vertę jų darbas atneša paslaugų gavėjų grupei ir kaip tai veikia visuomenę.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinio darbo profesijos dalykai įneša realų indėlį į valstybės ir visuomenės gerovę užtikrinant esminius socialinius poreikius - socialinės apsaugos, socialinės sanglaudos, socialinės sveikatos ir gerovės, socialinio vystymosi srityse. Būtent tai yra pagrindinis pagrindas visuomenėje palaipsniui vis labiau pripažinti socialinio darbo svarbą, darbo patrauklumą socialinėje srityje ir profesijos prestižo augimo garantą.
Tačiau, visuomenė keldama lūkesčius turi prisidėti prie jų įgyvendinimo, o ne ,,trukdyti“ pokyčių procesui. Pavyzdžiui, visuomenėje apie socialinį darbuotoją dažnai kalbama kaip apie ,,buities prižiūrėtoją ir tvarkytoją“, ,,maisto ruošėją“. Tokie pasisakymai suponuoja, kad dirbti socialiniu darbuotoju gali žmonės be išsilavinimo ir kompetencijos.
Socialiniai darbuotojai kaip superherojai | Anna Scheyett | TEDxColumbiaSC
Socialinio darbuotojo patirtis: įžvalgos iš pirmų lūpų
Aušra Žukauskienė:
Socialinis darbas turi daug, bet labai panašią reikšmę turinčių apibrėžimų. Man socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe. Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju.
Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti, tačiau jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins. Šiai dienai mano klientų grupė yra suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys.
Daugumos žmonių nuomone, suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys jau nieko savo gyvenime negali pasiekti, nieko išmokti, tačiau aš tokiai nuomonei visiškai nepritariu. Tikrai yra labai imlių ir kažką naujo išmokti norinčių klientų, pvz. yra tokių, kurie puikiai rūšiuoja šiukšles ir kitus dar pamoko.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Taip pat yra, kurie moka į indaplovę sudėti nešvarius indus, bet koks įgytas naujas įgūdis neįgalaus asmens gyvenime yra labai naudingas, nes išmokęs kažką naujo, jis tampa mažiau priklausomas nuo darbuotojų, dažniausiu atveju klientams tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis. Matydami teigiamą rezultatą galiausiai patys klientai tampa motyvuotais ir tikslo siekiančiais asmenimis.
Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, gal net ne fizinis, tačiau emocinis. Kai tu perdegi emociškai ir tampi apatiškas darbui bei savo klientams, jie tai labai greitai pajaučia, savaime aišku, tokia darbuotojo būsena atsiliepia ir klientams. Todėl labai svarbu laiku save įsivertinti ir reikalui esant paprašyti pagalbos sau. Dažnu atveju socialiniai darbuotojai nelinkę prašyti pagalbos sau, nes yra įpratę pagalbą suteikti kitiems, labiau pažeidžiamiems asmenims.
Šarūnas Vainius Suchovas:
Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą. Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą.
Dirbdamas šį darbą, jaučiuosi realizuojantis savo gebėjimus, turiu galimybę nuolat mokytis ir tobulėti, o gyvenimas tampa prasmingu. Įkvepia kolegų palaikymas, kūrybiškas požiūris į darbą, nauji iššūkiai ir supratimas, kokią svarbią ir reikalingą misiją atliekame.
Perdegimo sindromo man padeda išvengti savęs pažinimas, žinių gilinimas ir lavinimas, mokymasis nenusivilti dėl nesėkmių. Stengiuosi laikytis kokybiško dienos ritmo, rūpintis savimi, daug judėti, „nesinešti“ darbinių problemų į namus.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Aurika Lazdauskienė:
Esu dirbusi įvairiose sferose, tačiau visada jaučiau, kad esu labai jautri kitų žmonių nelaimėms bei nesėkmėms, visuomet stengdavausi padėti, kaip tik galėjau, skatinau, motyvavau. Niekada nesistengiau padaryti už patį žmogų tai, ką jis pats galėtų ir turėtų padaryti, tačiau ieškodavau būdų kaip jį paskatinti imtis vienų ar kitų veiksmų. Žinoma, pagyvenusiam ar sergančiam žmogui suteikdavau visokeriopą pagalbą.
Kadangi jau nuo gimimo esu toks žmogus, tai nutariau, kad būtent socialinis darbas man labiausiai tiks. Pradėjau studijuoti ir dirbti pagal pasirinktą profesiją. Labai džiaugiuosi, kad atradau „savo vietą“ ir dirbu mylimą darbą. Mano korpuse gyvena 14 vyrų su proto, fizine bei kompleksine negalia.
Niekada neabejojau savo jėgomis, nes turiu universitetinių žinių (socialinio darbo magistras), nuolatos tobulinuosi įvairiuose mokymuose ir seminaruose, skaitau įvairius mokslinius straipsnius, o svarbiausia - turiu įgimtus būdo bruožus, reikalingus socialiniame darbe.
Aš labai džiaugiuosi matydama nors ir nedidelius pasikeitimus savo klientų gyvenime, kurie laikui bėgant vis labiau išryškėja, matau kaip jie keičiasi, nejaučia jokios įtampos, mielai ir atvirai bendrauja, džiaugiasi įvairiomis naujovėmis, drąsiai teikia savo pasiūlymus, noriai dalyvauja įvairiose veiklose. Stengiuosi, žinoma, kiek įmanoma labiau pagerinti ne tik psichologinį klimatą, bet ir fizinį, t.y. nuolatos ieškau naujovių, kartu su gyventojais gražiname ir puoselėjame aplinką, kad namai būtų jaukūs, kad į juos būtų malonu sugrįžti. Visada išklausau gyventojų ir stengiuosi įgyvendinti jų poreikius. Matyti jų švytinčias akis - tai pats didžiausias pasitenkinimas savo darbu.
Kartais jaučiuosi labai pavargusi ir išsekusi, tuomet stengiuosi užsiimti meditacija, skaitau knygas bei ieškau internete psichologinius bei filosofinius straipsnius. Tai padeda man geriau suprasti save, savo esamą būseną, iškilusios problemos priežastį, keisti mąstymą, požiūrį į aplinkinį pasaulį ir save.
Neringa Žalėnė:
Socialinio darbo profesiją pasirinkau aistringai domėdamasi įvairiomis asmenų, grupių ir bendruomenių socialinėmis problemomis. Susidomėjusi ieškodavau tuo metu dar sunkiai prieinamos ir skurdžiai pateikiamos informacijos apie įvairių socialinių reiškinių priežasčių-pasekmių sąveikas. Šiandien mane labiausiai džiugina atsinaujinantys socialinio darbo ištekliai, nauji įvairių grupių interesus atstovaujantys judėjimai, savanorystės iniciatyvos, į kurias noriai įsitraukiu, man svarbu nuolat plėsti profesinį akiratį.
Branginu savo sukauptą profesinę patirtį ir noriai dalinuosi ja su jaunesniaisiais kolegomis. Visada su dideliu nekantrumu laukiu progų susitikti su socialinio darbo studentais, kurių jaunatviškas maksimalizmas ir aukšti profesiniai siekiai įkvepia atnaujinti požiūrį į socialinį darbą.
Mano socialinio darbo studijų metais kūrėsi darbo su jaunimu gatvėje ir romų įtraukties projektai, tai buvo naujos įspūdingos socialinio darbo kryptys, tuo metu prilygusios socialinėms inovacijoms. Globalėjant visuomenei ir nuolat kintant jos poreikiams, stebiu - kaip stipriai pasikeitęs socialinis darbas: darbas su prekybos žmonėmis aukomis, darbas su pabėgėliais ir prieglobstį gavusiais žmonėmis, darbas su specifines krizes patiriančiais asmenimis.
Daug metų dirbu su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Atrodo, kad šią tikslinę grupę pažįstu labai gerai, pasitikiu savo žiniomis ir patirtimi. Savo profesiniame kelyje įveikiau daug iššūkių ir sunkumų. Esu už mokymąsi visą gyvenimą, todėl žinau, kad dar daug visko turėsiu išmokti. Šiuo metu labiausiai domiuosi paslaugų bendruomenėje plėtra ir galimybė intelekto negalią turintiems žmonėms gyventi savarankiškai, gaunant asmeninio asistento pagalbą.
Šiandien savo profesijos populiarinimu rūpinasi ir patys socialiniai darbuotojai, todėl visuomenė jau atpažįsta jiems priskiriamus veiklos laukus. Žinoma, pakilo ir visuomenės lūkesčiai socialiniams darbuotojams, manau, tai susiję su didėjančiu socialinių darbuotojų kompetencijų krepšeliu. Viena vertus, tai yra teisinga ir pagrįsta.
Kita vertus, visuomenė tikėtųsi, kad socialiniai darbuotojai skubiai išspręstų sudėtingas ilgalaikes sistemines paslaugų gavėjo problemas, tuo tarpu kai paties socialinio darbuotojo ištekliai gana riboti, o motyvacija ir atsakomybė už savo paties gyvenimą tenka pačiam paslaugų gavėjui. Kai būna proga atstovauti savo profesiją diskusijose - visuomet pabrėžiu tai, manau, kad tokiu būdu prisidedu prie visuomenės švietimo apie socialinį darbą.
Alina Šukevič:
Socialinį darbą pradėjau dirbti prieš 7 metus, praėjus vos keliems mėnesiams po universiteto baigimo. Klausiau savęs, ar man viskas pavyks? Manau logiškas klausimas, nes veikla, kurioje nesi patyręs - visada sukelia vidinį jaudulį. Be viso to, iš teorinio mokymosi lygmens, perėjau į praktinę darbo sritį. Įsivaizduojate? Nežinomybė gąsdino, jaudino, kartais kėlė siaubą. Bet ji, toji nežinomybė, nenugalėjo.
Dabar praeities nežinomybė manęs negąsdina, tada, prieš 7 metus, buvusi nežinomybė yra mano patirtis, ji išmokė manęs nebijoti ateities nežinomybės, išmokė veikti, nepasiduoti, ji ta, kuri atveria galimybes, motyvuoja ieškoti sprendimų, semtis naujovių. Jos dėka, na, tos Mano Nežinomybės dėka, aš panorau tobulėti. Toks ilgas, o gal kažkam pasirodys trumpas, mano kelias iki visiško profesinio identiteto susiformavimo.
Aš esu Žmogus, kuris turi Laisvę. Laisvę Visur, Viskam, Visiems, Visada, Visame ir taip iki begalybės. Labai siekiu, kad žmonės, kuriems teikiu paslaugas išmoktų pajusti laisvę. Taip, būtent ,,išmoktų“, nes dauguma jų atėję iš aplinkos, kuri mokė juos būti bejėgiais, priklausomais nuo kitų, pasyviais savo gyvenimo stebėtojais.
Pagrindinis visuomenės lūkestis iš socialinio darbo profesijos yra - ,,išgydyti“ socialines žmonių problemas. Nėra atskiriami du dalykai: socialinį darbą dirbantys, kurie gali turėti tik vidurinį išsilavinimą ir socialinis darbuotojas, kuris turi turėti aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą ir nuolat tobulinti kvalifikaciją įvairiuose mokymuose, seminaruose, konferencijose, sekti ir susipažinti su įvairiais teisės aktų pakeitimais, domėtis kitų šalių vykdoma socialine politika (siekiant susipažinti su gerąją patirtimi ir paslaugas teikti naujausių žinių pagrindu), vykdyti prevencines veiklas, vykdyti atstovaujamąjį socialinį darbą (ang. Advocacy social work) siekiant klientų teisių įgyvendinimo arba reaguojant į jų teisių pažeidimus, paslaugų neprieinamumą.
Taip pat visuomenėje, plačiai vartojama stigmatizuojanti ir diskriminuojanti kalba įvairių socialinio darbuotojo klientų apibūdinimui, t.y. kai socialiai pažeistiems asmenims pavadinti naudojami neigiamą prasmę turintys terminai ,,globotiniai“, ,,socialiai remtini“, ,,pašalpininkai“, o socialiniai darbuotojai - ,,kontrolės vykdytojai“, ,,vaikų atiminėtojai“ ,,pašalpų skyrėjai“.
Neigiamos sąvokos, kurios vartojamos kalbant apie socialiai pažeistus asmenis ir socialinius darbuotojus, atspindi neigiamą visuomenės požiūrį, bei kuria hierarchinius santykius tarp kliento ir specialisto, kuris šių santykių kontekste pasižymi galia ir statusu. Socialinis darbuotojas neretai yra baimės objektu, dėl ko yra sudėtinga kurti pasitikėjimu grįstą santykį.
Būtina stiprinti klientų pasitikėjimą socialiniu darbuotoju, akcentuojant, kad socialinis darbuotojas yra kliento / šeimos bendradarbis siekiant pokyčių, profesionalas, kuris vadovaujasi mokslinėmis žiniomis ir įstatymais - ir tai yra socialinių darbuotojų ir jų klientų lūkestis visuomenei. Kviečiu girdėti vieni kitus, mokytis vieni iš kitų, girdėti vieni kitų lūkesčius. Juk prasmę veikti, siekti pokyčių pajuntame tada, kai esame išgirsti, suprasti ir vertingi.
Socialinio darbuotojo profesijos sunkumai ir problemos
Šiuolaikinis socialinis darbuotojas turėtų būti visapusiškai išprusęs žmogus, turintis žinių daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Tai būtų galima įvardinti pirmuoju sunkumu, problema. Antra problema - mažas skaičius žmonių, norinčių tęsti mūsų darbą. Trečias profesijos sunkumas - profesinis perdegimas.
Bendraudamas su disfunkciniais, stresą patiriančiais, kenčiančiais žmonėmis, už kurių sveikatą ir gyvybę socialinis darbuotojas neša moralinę atsakomybę, darbuotojas dažnai atsiduria stresinėje situacijoje. Ir tik stipri asmenybė gali „įjungti“ savisaugos mechanizmą. Ne visi su tuo susidoroja, ir tai taip pat rodo profesijos prestižo sumažėjimą.
Dėl daugybės objektyvių veiksnių socialinio darbo profesijos prestižas yra prieštaringas. Visų pirma, dėl mažo darbo užmokesčio, neadekvataus pastangoms padedant gyvenimiškas problemas išgyvenantiems žmonėms. Tiek patys socialiniai darbuotojai, tiek gyventojai supranta, kad socialinio darbo profesijos atstovai susiduria su labai sudėtingu klientų kontingentu, susiduria su profesine rizika, patiria psichologinę įtampą, dažnai yra linkę į profesinį perdegimą.
Tačiau daugelio jų atlyginimas prilygsta mokamam už nekvalifikuotą darbą. Socialinio darbo profesijos prestižas tam tikro skaičiaus žmonių akyse yra žemas ir dėl jos sudėtingumo, didelių fizinių ir psichinių jėgų darbo sąnaudų, poreikio nuolat susisiekti su daugelio sunkių problemų „nešėjais“ ir dažnai žmonių tragedijos.
Manęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau būtent šią - socialinio darbuotojo - profesiją? Žvelgdama pašnekovui į akis jaučiuosi kaip egzamine, tik gyvenimo egzamine. Atsakau, esu tikra, kad tai - mano profesija. Kokia yra socialinio darbuotojo profesija? Sunku? - Taip. Gali būti taip sunku, kad kartais norisi viską mesti, išvykti atostogų ir užsimiršti. Bet ateina laikas ir tu pradedi ilgėtis mielų senjorų, nerimauti dėl jų sveikatos. Nueini pas juos, o pats pagauni save galvojant, kad skubi vien tam, kad išsiaiškintum, ar tu gyvas, sveikas, kas nutiko vakar, kokios problemos. Kaip aš galiu padėti. Jokioje profesijoje tokio malonumo nepamatysi vien dėl to, kad atėjai. Ir šiuo metu didžiuojatės, kad įveikėte pirmąjį sunkumą - laimėjote pagyvenusių žmonių meilę ir pasitikėjimą.
Sunku? - Taip. Bėgdama per įvairias institucijas ir jaučiuosi lyg maratono bėgikė. Bėgame ne dėl savęs, o dėl kitų. Ir jūs, kolegos, turite klientų dešimt ir daugiau. Sunku sielai, kai ji neprilimpa, neauga kartu, nesiseka. Nedėkingas darbas? Ne! Kokia laimė, kai viskas pavyksta, ką norėjau padaryti, yra padaryta! Paaiškėjo, radau, pasiekiau! Atnešu gerų naujienų į savo globotinių namus ir girdžiu padėkos žodžius. Jie mane myli, tiki manimi, pasitiki manimi.
Kūrybingas? Taip! Socialinio darbuotojo darbas yra nuolatinis persikūnijimas iš vieno įvaizdžio į kitą. Tai - žaidimas įvairaus žanro filmuose, kuriuos parašė vienas režisierius - gyvenimas. Per vieną dieną gali tapti psichologu, gydytoju, gelbėtoju, paštininku. Prestižinis? Deja, ne. Socialinio darbuotojo profesija šiandien peržengia prestižinių profesijų ribas. Tai galima paaiškinti ne tik profesijos jaunumu, bet ir mažu atlyginimu, pašalpų ir privilegijų stoka.
Neringos Martinatitienės esė "Ką man reiškia būti socialiniu darbuotoju?"
Ruduo ateina tyliai, pripildydamas pasaulį šiltais atspalviais ir kviesdamas mus atsigręžti į save. Šiuo laikotarpiu mes, socialiniai darbuotojai, dažniau susimąstome apie savo profesiją, darbo prasmę ir įtaką kitų gyvenimams. Kaip lapai keičia spalvą ir krenta ant žemės, taip ir mes susiduriame su nuolatiniu gyvenimo cikliškumu - krizės, sunkumai ir išbandymai kartojasi, bet su jais kartu ateina ir naujos galimybės. Rudens laikotarpis man primena, kad tik per sunkumus gimsta tikrieji pokyčiai, ir šis procesas dažnai vyksta lėčiau nei norėtume.
Dirbu socialine darbuotoja jau devynerius metus, o pastaruosius penkerius - kaip atvejo vadybininkė. Per šį laiką supratau, kad ruduo simbolizuoja ne tik gamtos pokyčius, bet ir gyvenimo sudėtingumą. Kiekviena šeima, su kuria dirbu, yra tarsi lapas: vieni suskyla ir nukrenta, kiti išsilaiko, jei laiku suteikiame tinkamą paramą. Esu įsitikinusi, kad mano darbas yra ne tik padėti žmonėms išgyventi krizę, bet ir suteikti jiems įrankių rasti stiprybę, kuri padėtų judėti pirmyn.
Nuo 2015 metų, kai baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto socialinio darbo medicinoje programą, mano profesinis kelias tapo mano gyvenimo dalimi. Darbas su šeimomis, kurios patiria socialinę riziką atvėrė man akis į daugybę socialinių problemų, kurios dažnai lieka už oficialių dokumentų ir taisyklių ribų. Kiekviena šeima turi savo istoriją, savo skausmą, savo viltį. Atvejo vadyboje, ypač dirbant su šeimomis, įsiplieskus krizėms, suprantu, kad emocinis ryšys su klientais yra esminis sėkmingo darbo komponentas. Empatija - tai ne tik supratimas, bet ir gebėjimas jausti kitų skausmą, kartu išlikti profesionaliai atsakinga už sprendimus.
Per šį laiką patyriau, kad ne visos šeimos pasiekia norimų pokyčių. Kai kurios grįžta į praeities elgesio modelius, ir tai yra vienas sunkiausių momentų mano profesinėje veikloje. Vis dėlto suvokiu, kad mano užduotis nėra teisti, o padėti tada, kai žmogus yra pasiruošęs keistis. beviltiška. Socialinis darbas yra nuolatos besikeičianti sritis, kurioje tenka balansuoti tarp teisinių normų ir žmonių poreikių. Šiuolaikiniai iššūkiai, tokie kaip socialinė atskirtis, psichologinės traumos ar ekonominiai sunkumai, reikalauja iš mūsų lankstumo, gebėjimo kurti individualius sprendimus.
Mano profesinėje praktikoje vis dažniau matau, kad individuali pagalba šeimai yra svarbi, bet ne mažiau svarbu yra bendruomenės įtraukimas. Tuo pačiu metu vis dažniau susiduriu su dilema - kaip sukurti ilgalaikius pokyčius, kai kiekviena šeima turi skirtingas problemas? Čia itin svarbūs tampa įvairūs socialinio darbo metodai, tokie kaip šeimos sistemų teorija ar naratyvinė terapija, kurie padeda giliau suvokti žmonių poreikius ir individualiai pritaikyti pagalbą.
Ruduo su savo besikeičiančiais orais ir krintančiais lapais man visada primena, kad gyvenimas yra nuolat besikeičiantis procesas. Kiekviena krizė, kaip ir rudens lapas, yra laikina, tačiau jos palikti pėdsakai lieka tiek šeimoms, tiek mums - tiems, kurie padeda joms perėjimo metu. Artėjanti Socialinių darbuotojų diena - tai puiki proga ne tik reflektuoti apie mūsų darbus, bet ir sustoti akimirkai, pažvelgti į save.
Kiekvienas socialinis darbuotojas turi nepaprastai didelę atsakomybę - tiek už savo klientus, tiek už bendruomenę, kurioje dirba. Tačiau ši atsakomybė taip pat suteikia galimybę - nors ir mažais žingsneliais, bet prisidėti prie pasaulio pokyčių. Žinau, kad pokytis ne visada įvyksta greitai. Kartais mes prarandame viltį, matydami tą patį skausmą ir krizę grįžtant šeimų gyvenime, tačiau nė viena mūsų pastanga nėra beprasmė.
Šios ypatingos dienos proga noriu palinkėti kiekvienam socialiniam darbuotojui stiprybės, kantrybės ir tikėjimo savo profesija. Kiekviena Jūsų pastanga keičia žmonių gyvenimus, net jei to pokyčio ne visada matome iš karto. Esame tie, kurie neša viltį ir padeda žmonėms atrasti šviesesnį rytojų. Tegul ši Socialinių darbuotojų diena primena, kad mūsų darbas yra ne tik profesija, bet ir pašaukimas, kuriuo galime didžiuotis.
Vyresnio amžiaus žmonių dalis kasmet auga, todėl socialinių paslaugų poreikis didėja. Ateityje šių paslaugų paklausa didės.
Norėdami sustiprinti savo profesijos prestižą, socialiniai darbuotojai patys turi jausti pasididžiavimą savo darbu ir jo rezultatais, ginti profesines vertybes ir profesijos veiklos pagrindus tarp kolegų kituose socialinės srities sektoriuose.
| Socialinio darbuotojo iššūkiai | Socialinio darbuotojo galimybės |
|---|---|
| Dideli visuomenės lūkesčiai | Realizuoti savo gebėjimus |
| Profesinis perdegimas | Nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas |
| Mažas atlyginimas | Prasmingas darbas |
| Sudėtingas klientų kontingentas | Kolegų palaikymas |
Mane įkvepia ir sustiprina šie kolegų pamąstymai apie socialinio darbo prasmingumą, svarbą, vertybes.
tags: #socialinio #darbuotojo #patirts