Socialinio darbuotojo funkcijos ir vaidmuo įvaikinimo procese

Įvaikinimas - legalus socialinis procesas, nustatantis tėvų ir vaikų, nesusijusių giminystės ryšiais, santykius. Tai vaiko, gimusio vienai porai (biologiniams tėvams), tapimas kitos poros (įtėvių, turinčių tas pačias teises ir pareigas) vaiku, lyg jie būtų biologiškai susiję. Įvaikinimas - ilgalaikis liekamasis (permanentinis) pasikeitimas šeimoje, leidžiantis vaikams pajusti nuolatinių šeimos ryšių privalumus, kurių kitaip jie nepajustų (Braslauskienė, 2002).

Lietuvos visuomenės strateginis tikslas - vaikų globos deinstitucionalizavimas - vaikų perkėlimas iš globos namų į globėjų šeimas. Pati geriausia vieta vaikui augti ir tobulėti yra šeima. Deja, dėl įvairių priežasčių ne visi vaikai auga šeimose. Vaikai, kurie neturi galimybių augti biologinėje šeimoje, teisės aktų nustatyta tvarka gyvena vaikų globos namuose, globojami įtėvių ar įvaikinami.

Esant tokiai situacijai, svarbu išplėtoti ir gerinti socialinės pagalbos globėjų ir įtėvių šeimoms sistemą. Vaikus globojančios ar įvaikinusios šeimos dažnai susiduria su įvairiais sunkumais, susijusiais su vaikų elgesiu, tarpusavio santykiais, materialiniu aprūpinimu, žinių stoka apie tėvų globos netekusio vaiko raidos problemas, nepakankamu pasirengimu priimti naują šeimos narį, nepagrįstais lūkesčiais dėl vaiko ir pan. Akivaizdu, kad vaikų globėjams ir įtėviams būtina nuolatinė kvalifikuotų specialistų pagalba.

Socialinio darbuotojo rolė ir pagrindinės funkcijos įvaikinimo procese

Socialinio darbuotojo veiklos tikslas - patenkinti asmens gyvybinius poreikius, įtraukti individą į visuomenę ir atkurti jo ir visuomenės santykius. Kai gyvenimo situacijos yra sudėtingos, būtina suprasti ne tik konkretaus žmogaus poelgius, bet ir aplinkos veiksnius, kurie gali įtakoti žmogaus elgseną.

Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui ar šeimai spręsti socialines problemas, atsižvelgiant į jų galimybes ir dalyvavimą, gerbiant orumą ir didinant atsakomybę, remiantis asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Pagrindiniai darbuotojai, dirbantys socialinį darbą, yra socialiniai darbuotojai - tarpininkai tarp visuomenės ir žmogaus. Socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp žmogaus ir aplinkos.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas

Nagrinėjant socialinio darbo ypatumus, pravartu paliesti socialinio darbuotojo vaidmenis ir funkcijas. L. Johnson išskiria trylika socialinio darbuotojo vaidmenų. Kai kurie iš jų apibrėžia santykį su klientais, o kai kurie yra daugiau administracinio pobūdžio: advokatas. Advokatu socialinis darbuotojas tampa, kad vien makleriavimo neužtenka. To paties L. Johnson netiesiogiai minimi dar du socialinio darbuotojo vaidmenys: įgaliotinio ir tarpininko. Ši funkcija skirta tam, kad socialinis darbuotojas paveiktų savo klientą dalyvauti savo problemų sprendime.

Profesionalaus socialinio darbuotojo sėkmę užtikrina jo mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Socialinis darbuotojas privalo ugdyti bendravimo įgūdžius, kurių reikia produktyviai sąveikai su individais ar jų grupėmis. Visų pirma socialinis darbuotojas - pagelbstintis asmuo, besinaudojantis socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais. Atlikdamas pagelbėtojo vaidmenį, socialinis darbuotojas klientus konsultuoja, pataria, fiziškai padeda savo klientui.

Konkretūs socialinio darbuotojo darbai įvaikinimo procese

• informacijos teikimas ir konsultavimas būsimiesiems įtėviams apie įvaikinimo teisines ir socialines pasekmes;
• bendradarbiavimas su institucijomis, siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir teisingą proceso eigą;
• parengiamieji pokalbiai ir vertinimai (vertinimas dėl tinkamumo globoti ar įvaikinti);
• parama adopcinei šeimai adaptacijos laikotarpiu ir ilgalaikė pagalba sprendžiant vaiko elgesio bei raidos problemas;
• advokavimo funkcija - atstovavimas vaiko interesams valstybės institucijose;
• koordinuojamoji veikla - tarpininkavimas tarp globėjų/įtėvių, vaikų globos namų ir kitų paslaugų teikėjų.

Socialiniai darbuotojai dirbdami su globėjais ir įtėviais turi būti pasirengę spręsti klausimus, susijusius su vaikų elgesiu, tarpusavio santykiais, materialiniu aprūpinimu, žinių stoka apie vaiko raidos problemas, nepakankamu pasirengimu priimti naują šeimos narį, nepagrįstais lūkesčiais dėl vaiko ir kitomis iššūkių sritimis.

Kompetencija ir žinios: kokių gebėjimų reikia socialiniam darbuotojui

Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Galima teigti, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.

Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijos visuma. Žinių pagrindą sudaro iš klientų ir kitų profesionalų gauta informacija ir bendros visos visuomenės žinios.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti

Vertybės - tai įsitikinimai, idealai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas. Socialinio darbo praktika, besiremianti vertybių sistema, dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė.

Kompetencijos komponentai (sintetinė lentelė)

Komponentas	Turinys
Žinios	Informacija, moksliniai duomenys, vertybės ir įgūdžiai
Vertybės	Įsitikinimai, idealai, elgesio standartai ir principai
Įgūdžiai	Gebėjimas atlikti darbą, spręsti problemas, bendrauti

Etiniai aspektai ir profesinis elgesys

Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas akcentuoja, kad socialinio darbo ištakos glūdi humanizavimo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Socialiniai darbuotojai vadovaudamiesi Etikos kodeksu siekia įtvirtinti tokias vertybes: darbą visuomenės gerovei, pagalbą individui bei jo šeimai, sprendžiant jų problemas, socialinio teisingumo siekį. Todėl šiame kodekse atsispindi pagrindinė socialinio darbo idėja - ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją.

Socialinis darbuotojas, spręsdamas problemas, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (žinios); jis turi būti nuovokus ir jautrus atsiradus etiniams sunkumams (vertybės); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (įgūdžiai). Tik praktinė veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.

Problemos ir iššūkiai vykdant socialinį darbą įvaikinimo srityje

Galima teigti, kad sėkmingam pagalbos būsimiems įtėviams teikimui trukdo įvaikinimo specialistų specifinių žinių ir informacijos, organizacinių procesų valdymo įgūdžių, gebėjimų ir nepakanka kompetencija, todėl socialiniai darbuotojai turi suteikti reikalingą informaciją bei pagalbą, nes nuo jų profesionalumo priklauso, ar visos reikalingos ir būtinos žinios pasieks būsimus įtėvius, ar įvaikinimo procesas bus sklandus.

Globojamiems vaikams socialinis įgūdis ugdymo procese socialiniai darbuotojai ne visada supranta savo vaidmenį globojamo vaiko gyvenime. Be to, įgyvendinant vaiko globą, socialiniai darbuotojai turi darbinius įsipareigojimus ir negali kurti atvirų ir betarpiškų ryšių su globojamais vaikais. Kita vertus, socialiniai darbuotojai nėra tiesiogiai atsakingi už darbo rezultatus, nes vaiko globa trunka iki globojamo vaiko pilnametystės.

Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė

Visuomenėje nuo senų laikų vyravo nuomonė, kad socialinis darbuotojas padeda atlikti buitinius darbus, keičia sauskelnes ir atneša maisto, tačiau taip nėra. Socialinis darbas - tai darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno žmogaus gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti. Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos ir suvokimo apie žmones, su kuriais jam tenka susitikti.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį įvaikinimo procese?

• vaiko poreikiai ir nuomonė;
• psichologinis pasirengimas tiek vaiko, tiek įtėvių pusėje;
• informacijos suteikimas apie vaiko ankstesnę patirtį ir raidos ypatumus;
• ilgalaikė profesionali pagalba ir prieinamumas krizės metu;
• socialinis statusas ar materialinės galimybės neturi tapti lemiamu veiksniu sprendžiant vaiko gerovę.

Akcentuotina, kad įvaikinimas sudėtingas procesas, kurio metu biologinius tėvus praradęs vaikas vis dar išgyvena emocinius bei elgesio sunkumus (Gončiarova ir Tamutienė, 2016). Todėl socialinio darbo pagalba yra esminė užtikrinant sėkmingą adaptaciją.

Specialios situacijos: užsieniečiai, psichikos sveikatos iššūkiai ir visuomenės požiūris

Ar užsieniečiams yra sudaromos palankesnės sąlygos įsivaikinti vaiką? Šis klausimas kelia diskusijas ir reikalauja atviros, teisinių bei etinių principų pagrįstos analizės. Visuomet būtina, kad sprendimai būtų orientuoti į vaiko gerovę, o ne į kitus neesminius kriterijus.

Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę. Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią.

Praktinės rekomendacijos paslaugų gerinimui

1. stiprinti socialinių darbuotojų specializaciją įvaikinimo srityje - mokymai, atestacija ir nuolatinis tobulinimas;
2. užtikrinti sisteminę ilgalaikę paramą įtėviams ir globėjams po įvaikinimo akto;
3. gerinti informacijos prieinamumą apie vaiko raidos istoriją bei teikti psichologinę pagalbą;
4. didinti visuomenės supratimą apie socialinio darbo profesijos esmę, vertybes ir ribas;
5. plėtoti tarpdisciplininį bendradarbiavimą tarp socialinių darbuotojų, psichologų, medicinos ir teisės institucijų.

Pasirinkdamas šią profesiją socialinis darbuotojas pasirenka būti su lemties nuskriaustais žmonėmis, jiems teikti pagalbą, būti vedliu jų gyvenimo kelyje, kartu įveikti kylančias problemas, atsakyti į rūpimus klausimus, paskatinti veikti, o nesėkmės atveju - būti šalia ir kartu įveikti gyvenimo iššūkius.

tags: #socialinio #darbuotojo #funkcijos #ivaikinime