Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų.
Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai.
Socialinių darbuotojų pareiga - nuosekliai plėtoti savo profesines žinias, ugdytis naujus įgūdžius ir laikantis socialinio darbo vertybių, įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą. Visgi socialinis darbas - tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes.
Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Šio darbo autorių nuomone, ši Kieran O’Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.
Žinios Socialiniame Darbe
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. B. R.Comptonas ir B. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų.
Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją. Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo pareiga.
Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos.
Vertybės Socialiniame Darbe
R. L. Barker (1995) teigimu vertybės - tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Vienas iš galimų vertybinių apmąstymo būdų yra apversto trikampio grafikas (2 pav.). Platusis trikampio galas atspindi bendrąsias, abstrakčias, tolimąsias vertybes, o siaurasis trikampio galas rodo specifines, konkrečias, artimąsias vertybes. Jei vertybės rodytų darbo kryptį, turėtume imti abstrakčias koncepcijas ir pritaikyti jas konkrečiai situacijai. Nuo bendro prie konkretaus mes galime pereiti keldami klausimą “kaip?”. Klausimas “kodėl?”, kuriuo siekiama veiksmų paaiškinimo, pastūmėtų mus nuo konkretaus prie abstraktaus.
Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Šios ir kitos nustatytos įvairių šalių vertybės Socialinių darbuotojų etikos kodeksuose. Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Juose rašyta, kas turėtų būti daroma profesinėje praktikoje. Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes.
Sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas. R. L. Barker (1995) socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. L. C. Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką.
Socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas
Viena iš galimybių socialiniams darbuotojams nuolat mokytis - Socialinės rūpybos studijų centro (VDU, SDI) organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo keturių modulių kursai. Straipsnyje aptariama minėtų kursų patirtis.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centras (šiuo metu Socialinio darbo institutas) kvalifikacijos tobulinimo kursus Kauno apskrities socialiniams darbuotojams organizuoja nuo 1997 metų. 2001 metais pradėta vykdyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta socialinių darbuotojų, dirbančių praktinį socialinį darbą ir neturinčių socialinio darbuotojo išsilavinimo, atestavimui privaloma kvalifikacinio mokymo programa. Rengiant programą remtasi dėstytojų ir absolventų - socialinio darbo magistrų, sukaupta patirtimi.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Taigi mokymo programos tikslas - sudaryti galimybes socialiniams darbuotojams įgyti būtinas bazines žinias ir įgūdžius ir jas taikyti dirbant praktinį darbą. Pagrindinis programos įgyvendinimo uždavinys - sudaryti socialiniams darbuotojams praktikams tokias mokymosi galimybes, kad jie galėtų modeliuoti poreikių nustatymo, pokyčių planavimo, organizavimo ir vertinimo situacijas, taip pat lavintų tikslingos informacijos paieškos ir jos efektyvaus panaudojimo įgūdžius. Programai pasirinkta tęstine užsiėmimų forma, kai derinamas auditorinis ir savarankiškas darbas.
Aptariant respondentų socialinio darbo patirtį, akivaizdu, kad ta jų patirtis labai skirtinga: 45 proc. respondentų dirba socialinį darbą nuo vienerių iki penkerių metų, 34 proc. - nuo 6 iki 10 metų. 5 proc. atsakė, kad dirba socialinį darbą per 10 metų (ilgiausiai - 13). Kadangi socialinio darbo specialybė Lietuvoje egzistuoja 10 metų, o socialinio darbo sąvoka pradėta vartoti tik prieš maždaug 12 - 13 metų, tai galima daryti išvadą, kad šie respondentai socialinį darbą sutapatina su slaugytojo ar kitos panašios profesijos samprata. Tai rodo, kad visuomenėje dar nėra iki galo susiformavusio socialinio darbo identiteto, žmonės vis dar painioja jį su kitomis specialybėmis arba priskiria socialiniam darbui su kitomis specialybėmis susijusią veiklą.
Dirbant su įvairiais žmonėmis, reikalingos skirtingos socialinio darbo žinios. Kadangi socialiniai darbuotojai padeda labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėmis (neįgaliems, seniems žmonėms ir vaikams), todėl profesionali pagalba jiems turi būti ypač svarbi ir atsakinga pareiga. Tad galima teigti, kad ir socialinių darbuotojų pasirengimas dirbti su minėtomis asmenų grupėmis turėtų būti labiausiai akcentuojamas.
Siekiant sužinoti socialinių darbuotojų įsitraukimo į nuolatinio mokymosi proceso apimtį, klausėme, ar be Socialinio darbo institute organizuotų socialinių darbuotojų kvalifikavimo kursų jie dar yra kur nors kėlę kvalifikaciją. Pasirodė, kad dauguma respondentų nėra kėlę kvalifikaciją tokiuose kursuose. SDI rengiami kvalifikaciniai socialinių darbuotojų kursai dažnam iš jų buvo vienintele galimybe kelti savo kvalifikaciją, įgyti ar pagilinti profesines žinias.
Respondentų buvo prašoma įvertinti kursų eigą ir turinį. Tam skirti 4 anketos klausimai. Buvo klausta, ar, apmąstydami kursuose įgytą patirtį jie jaučia, kad šie kursai padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje. Dauguma respondentų teigė, kad kursai labai padėjo arba padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje. Galvojant apie kvalifikavimo kursų tobulinimą, svarbi kursų klausytojų nuomonė apie kursų naudingumą. Tam buvo pateikti klausimai apie kursų kokybę.
Respondentų nuomone, naudingiausios buvo žinios arba naujos žinios. Kiti respondentai sukonkretino savo atsakymus. Jie teigė, kad naudingiausios jiems buvo praktinės žinios, taip pat teorinės žinios apie socialinių darbuotojų veiklą apskritai, socialinio darbo metodus, psichologines žinias. Kai kurie respondentai pateikė kelis skirtingus atsakymus į tą patį klausimą, todėl atsakymų pasiskirstymas pateikiamas ne skaitine išraiška.
Kursų klausytojai išskyrė socialinio bendravimo įgūdžių ir etikos modulį ir žinių apie kilusių konfliktų sprendimą modulį, taip pat socialinės politikos modulį ir socialinio darbo pagrindų modulį. Keli respondentai nurodė konkrečias kursų metu įgytas žinias apie socialinių darbuotojų etikos kodeksą, “naujoviškus paslaugų teikimo būdus”. Prie šios atsakymų grupės būtų galima priskirti ir atsakymą, kad naudingiausia buvo situacijų analizė ir patirties su kolegomis pasidalijimas. Kai kurie respondentai, atsakydami į šį klausimą, įvardijo ir pačią kursų atmosferą: draugiška aplinka, dėstytojų socialinės vertybės, etika ir bendravimo menas.
Didelė atsakymų įvairovė ir nedidelis neatsakiusiųjų į klausimą skaičius rodo, kad klausytojai laiko kursus ir jų metu įgytas žinias naudingomis ir vertina gerą kursų atmosferą. Šiuo požiūriu abejingų šiems kursams buvo mažai. Iš atsakymų matyti, kad respondentai labiausiai vertina praktinio pobūdžio žinias, kurias galima tiesiogiai panaudoti socialinio darbo praktikoje.
Į klausimą, kas kursų metu buvo mažiausiai naudinga dažniausiai atsakyta, kad naudinga buvo viskas. Kiti respondentai išskyrė keletą sričių, kurios jiems šiuose kursuose pasirodė mažiausiai naudingos. Tai politika, “administravimo dalykai, kurie buvo pateikti epizodiškai”, testai. Keletas respondentų teigė, kad nežino, kurie dalykai jiems buvo naudingi.
Atsakymai į šį klausimą parodė, kad aiškiai išskirtų, praktiškai nenaudingų sričių respondentams buvo nedaug. Kursų klausytojai prasčiau vertina atsiskaitymo formas. Didelis neatsakiusiųjų skaičius rodo, kad respondentams sunkoka kritiškai vertinti šiuos kursus. Sunkoka dėl keleto priežasčių. Jie gali būti įdėję pernelyg daug pastangų, kad kursus užbaigtų, todėl nepajėgia jų kritiškai vertinti.
Norint geriau suprasti, kokių žinių dar trūksta kursų klausytojams, teirautasi, kokio pobūdžio informacija jiems būtų svarbi, jei būtų organizuojamas ir antras kvalifikacijos kėlimo etapas. Respondentai dažniausiai atsakė, kad jie pageidautų konkrečių mokslo sričių žinių: psichologijos, teisės, sociologijos, socialinio darbo, socialinės politikos. Galima išskirti atsakymų grupę apie konkrečias socialinio darbo žinias. Čia minimi bendravimo įgūdžiai, žinios apie grupinį socialinį darbą, senų žmonių elgseną. Buvo paminėta ir ligonių slauga.
Dirbančių praktinį socialinį darbą atsakymai apie tai, kokių žinių jiems trūksta atskleidė socialinio darbo daugiakryptį pobūdį. Kiti respondentai pabrėžė, kad reikėtų daugiau specializuotų praktinių žinių, konkrečių situacijų analizės. Atskirą grupę sudaro atsakymai, kur respondentai nėra konkrečiai apsisprendę, ko jiems labiausiai reikia ir kokių žinių trūksta. Jie nurodo, kad jiems reikalingos naudingos žinios, jie nori sužinoti ką nors naujo, bet jie pasitiki kursų organizatorių kompetencija dėl reikalingiausių žinių.
Atliktas tyrimas parodė, kad 62 proc. keičiasi buvę ir atsiranda nauji įstatymai, nauji darbo metodai, naujos socialinio darbo sritys, o tu kaip darbuotojas negali to nepastebėti, negali nesidomėti vykstančiais pokyčiais socialinio darbo srityje, kadangi tada tapsi neproduktyvus, ,,pasenęs", ribotos kompetencijos.
Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus.
Socialinis darbas man, tai ne darbas, tai mano gyvenimo būdas, gyvenimo dalis, kadangi aš ne tik dirbu, tačiau laisvu nuo darbo laiku dar ir savanoriauju ne vienoje organizacijoje. Manau, jog šiame darbe atsiradau tik dėl to, jog nuo mažų dienų turėjau puikų neoficialios socialinės darbuotojos pavyzdį tai savo ,,babos“ (p. s. ji nėra nei mano mamos, nei mano tėvo mama, ji mano tėvo teta) pavyzdį, kuri pagal profesiją yra biologijos mokytoja, bet pagal žmogiškumą tikrų tikriausia socialinė darbuotoja, kuri dar ir šiai dienai, kai jai tuoj sukaks 91 metai, vis dar neprarado savo įgūdžio, pamatyti, kam skauda (fiziškai, emociškai) ir į skausmą atliepti - pamaitinti, neturintį maisto, nuo alkoholinių gėrimų priklausomą, visų atstumtą kaimyną, atnešti malkos, užkurti pečių, rūpintis asmens higiena dėl sveikatos būklės to jau negebančiai padaryti vienišai kaimynei, kuri neprisileidžia darbuotojų pagalbos, nuvežti kaime gyvenančiam, kaimo žmonių manymu ,,keistesniam“, mirus mamai, ,,savarankiškai“ gyvenančiam asmeniui sriubos, uogienės ir kt. maisto produktų bei šiltų kojinių ir pirštinių.
Kadangi ,,babos“ dėka mačiau savo gyvenime daug tokių ir panašių situacijų, kai buvo galima žmogų arba stumti pro duris, arba įsileisti ir priimti. Ji niekada nesirinko pirmo varianto, kuris žinoma, daug lengvesnis. Ir aš nuo mažumės jaučiau, kad noriu žmonėms padėti, noriu padovanoti tą dovaną, kurią gavau pati - padėti, kai kiti stumia, nepriima, nenori tavęs girdėti ir ,,apsikrauti“ tavo problemomis. Taip, ilgai nesvarsčius, mano gyvenime atsirado socialinio darbo studijos, kurios man suteikė labai daug žinių, įgūdžių, vertybių. Aš augau dienomis pirmiausiai ne kaip darbuotojas, bet kaip žmogus, kuris gyvena visuomenėje ir bendrauja su žmonėmis ne tik darbo klausimais, o šiuo metu, drįstu teigti, jog esu užaugusi ir kaip darbuotoja.
Šiuo metu dirbu ,,Addere Care“ slaugos namuose vyriausia socialine darbuotoja, šiame darbe, kaip jau minėjau šiame straipsnyje aukščiau - monotonijos tikrai nėra, tavo savaitės darbo planus gali sugriauti vienas, nepažįstamo numerio atlieptas skambutis ... Tačiau šiame darbe jaučiu labai didelį dėkingumą iš žmonių, kurie mane supa kasdienybėje - slaugomų asmenų, jų artimųjų, kartu dirbančių darbuotojų, kadangi niekada neatsisakau padėti.
Asmuo ir / ar jo artimieji susidūrę su palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų reikalaujančia sveikatos būkle pasimeta, neįvertina situacijos rimtumo arba kaip tik pervertina situacija ir dėl to nežino kur kreiptis, bijo, kad nežinos, dėl kokios pagalbos kreiptis ir ką sakyti. Šioje įstaigoje tam ir esu aš, kad į konsultaciją atėjęs asmuo ir / ar jo artimasis turi išgirstų atsakymus ir visus rūpimus klausimus, kad suteikčiau papildomą informaciją, kurios dažnai klausia kiti, su panašiomis problemomis susidūrę asmenys, kad tiesiog pabūčiau su asmeniu ir empatiškai įsijausčiau į jo situaciją, neskubinant leisčiausi į pokalbį, kuris ne retai būna labai gilus, sugrąžinantis net į vaikystę ir prabėgomis prabėgantis per visą asmens gyvenimą. Visa tai tam, jog po konsultacijos asmuo ir / ar jo artimieji galėtų ,,nusipiešti ateities paveikslą“ - kaip reikės gyventi pasikeitus sveikatos būklei, praradus savarankiškumą ir kokią pagalbą ir kas gali suteikti.
Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje (supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia. Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje). Šiuos reikalavimus aš prilyginčiau dovanai, kurią gauni už asmeninį emocinį savo indelį sprendžiant visuomenės problemas, kadangi mokymai ,,pravėdina galvą", ,,padeda atrasti naujus kelius, naujus sprendimo būdus.
Ši mano patirtis parodo, jog norėdamas konkurencingai dalyvauti darbo rinkoje turi visą laiką tobulėti - taikyti naujausias žinias ir naujausius darbo metodus. Socialinio darbo veiklos sritys labai įvairios ir vis besikeičiančios, tad esant aukščiau įvardintoms darbuotojo savybėms, darbuotojas gebės prisitaikyti prie besikeičiančių jam reikalavimų, o esant norui gebės integruotis ir į kitą socialinio darbo veiklos sritį. Tik pats socialinis darbuotojas sprendžia, kokia socialinio darbo sritis ,,miela širdžiai“, kadangi dirbti galime daug kur - savivaldybės, seniūnijos, socialinių paslaugų centrai, paramos šeimai centrai, vaiko teisių apsaugos teritoriniai skyriai, ligoninės, poliklinikos, įkalinimo įstaigos, vaikų dienos centrai, bendruomeniniai vaikų globos namai, senelių namai ir t.t., sąrašas būtų labai platus.
Dirbau įvairiose socialinio darbo srityse - socialine darbuotoja su sunkumus patiriančiomis šeimomis, socialine darbuotoja, koordinuojančia lankomosios priežiūros darbuotojų, teikiančių socialines paslaugas į namus darbą, socialine darbuotoja, atsakinga už savanorių paieška ir savanorių veiklos koordinavimą Covid 19 pandemijos metu, socialine darbuotoja, atsakinga už nelegaliu migrantų vaistų pristatymo koordinavimą, socialine darbuotoja su iš pataisos namų paleidžiamų / paleistų asmenų integracija į visuomenę. Visi šie darbai savaip sunkūs, savaip motyvuojantys ir auginantys mane kaip socialinę darbuotoją, kadangi per darbo metus turėjau (ir turiu) galimybę dalyvauti daugybėje mokymų, įgijau vyriausiojo socialinio darbuotojo kategoriją, gavau dvi padėkas už puikų darbą ir pagarbą žmogui bei už profesionaliai, atsakingai ir nuoširdžiai atliekamą darbą.
Apibendrindama, autorių nuomonę galėčiau teigti, kad vertybės parodo žmogaus asmeninį gyvenimą, kaip jis gyvena, kaip jis elgiasi visuomenėje. Parodo kas žmogui svarbiausia, kuo jis remiasi kasdieniniame gyvenime.
Kiekvieną iš mūsų valdo individuali vertybių sitema, kurią pradeda formuoti mūsų tėvai, papročiai, asmenybės savybės, charakteris, tradicijos bei aplinka. Vos tik gimęs žmogus jau su atėjimu į pasaulį atsineša prigimtines vertybes, kurias gauna iš savo protevių, tėvų, senelių. Kiekvienio žmogaus charakteris yra unikalus, todėl ir jo vertybės unikalios. Vaikui augant plečiasi vertybių sistema kadangi yra ukdomas vaiko charakteris, nuo kurio labai priklauso visa vertybių sistema. Bėgant metams keičiantis asmenybei, keičiasi ir visa vertybių sistema, vaikams rūpi vienos vertybės, tėvams kitos vertybės todėl, tai suprasti nėra lengva.
Vertybės skirtsomos į kelias grupes:
- Visuomeninės vertybės. Visuomenines vertybes formuoja visuomenės tarpusavio bendravimas ir kalba, čia asmeninės vertybės daro mažą įtaką.
- Asmeninės vertybės. (arba individualios). Atvirksčiai kaip visuomeninės vertybės, asmeninės vertybės yra uždaros atskiro suvokimo, gyvenimo sampratos vertybės kurias mes paskirstome ir suvokiame savaip.
Etikos dilemos socialiniame darbe
tags: #socialinio #darbo #vertybiu #taikymas #literatura