Socialinis darbas yra viena iš labiausiai žmonių gerovei skirtų profesijų, orientuota į socialinės atskirties mažinimą, pagalbos teikimą pažeidžiamoms visuomenės grupėms bei socialinio teisingumo užtikrinimą.
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis XIX a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje).
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena.
Visgi socialinis darbas - tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes.
Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Šiuos reikalavimus aš prilyginčiau dovanai, kurią gauni už asmeninį emocinį savo indelį sprendžiant visuomenės problemas, kadangi mokymai ,,pravėdina galvą", ,,padeda atrasti naujus kelius, naujus sprendimo būdus.
Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus.
Socialinio Darbo Veiklos Sritys
Socialinio darbo veiklos sritys labai įvairios ir vis besikeičiančios, tad esant aukščiau įvardintoms darbuotojo savybėms, darbuotojas gebės prisitaikyti prie besikeičiančių jam reikalavimų, o esant norui gebės integruotis ir į kitą socialinio darbo veiklos sritį.
Tik pats socialinis darbuotojas sprendžia, kokia socialinio darbo sritis ,,miela širdžiai“, kadangi dirbti galime daug kur - savivaldybės, seniūnijos, socialinių paslaugų centrai, paramos šeimai centrai, vaiko teisių apsaugos teritoriniai skyriai, ligoninės, poliklinikos, įkalinimo įstaigos, vaikų dienos centrai, bendruomeniniai vaikų globos namai, senelių namai ir t.t., sąrašas būtų labai platus.
Atsiranda asmeninio asistento paslaugos, kurių nebuvo ir reikėjo ieškoti skirtumų tarp paslaugų į namus ir asmeninio asistento, atsirado socialinis darbas su nelegaliais migrantais bei socialinis darbas su iš pataisos įstaigų paleidžiamais / paleistais asmenimis, kurių niekada nebuvo.
Ši patirtis parodo, jog norėdamas konkurencingai dalyvauti darbo rinkoje turi visą laiką tobulėti - taikyti naujausias žinias ir naujausius darbo metodus.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Kadangi socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis, kuriose vyksta socialiniai šeimos santykiai, tai niekada negali žinoti kokia laukia diena ir kokių naujienų ji atneš.
Rytas socialiniams darbuotojams prasideda nuo darbų numatymo, susiplanuojamas darbas ką reikia atlikti, kur nuvykti, su kuo pabendrauti dėl esamų problemų ar dalyvauti atvejo vadybos posėdyje. Dienos eigoje seka bendravimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų planavimas, rengimas, tarpininkavimas paslaugų gavėjams bendraujant su kitomis institucijomis, lankymasis šeimose, pagalbos teikimas, konsultavimas, informavimas. Prie viso to ne mažą laiko dalį tenka skirti dokumentų pildymui, bylų tvarkymui. Tačiau niekada tiksliai darbo dienos suplanuoti negalima. Kiekvienam socialiniam darbuotojui pasirinkusiam šį sudėtingą darbą ir tokį pagalbos kelią svarbu suprasti, kad socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, nukreipiantis šeimą, kuria linkme reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti, jog šeimoje neliktų problemų.
Jaunimo Savanoriškos Tarnybos (JST) Programos Svarba
Tačiau, kaip ir bet kuri sudėtinga bei atsakinga profesija, socialinis darbas reikalauja ne tik teorinių žinių, bet ir praktinės patirties, empatijos bei gebėjimo dirbti įvairiose sudėtingose situacijose.
Jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) programa suteikia jaunimui galimybę prisidėti prie socialinių paslaugų teikimo ir įgyti vertingų įgūdžių, kurie atliepia ne tik jų asmeniniam augimui, bet ir socialinio darbo profesijai. Savanorystės patirtis yra neįkainojama, ypač tiems, kurie svarsto apie socialinį darbą kaip savo būsimą profesiją.
Savanorystė socialinių paslaugų srityje - tai galimybė tiesiogiai susidurti su socialinio darbo kasdienybe. Savanoriai tampa svarbia komandos dalimi, padedančia teikti paramą šeimoms ir asmenims, susiduriantiems su sunkumais.
Ši veikla apima įvairias sritis: nuo praktinės pagalbos (dokumentų tvarkymas, paramos paskirstymas, vaikų priežiūra ir t.t.) iki emocinės paramos (dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse, bendravimas su klientais).
Savanoriai, dirbantys su šeimomis, kurioms reikia paramos, išmoksta dirbti pagal šias vertybes, ugdo savo empatijos gebėjimus bei atsakomybės jausmą. Savanorystė tampa platforma, kurioje jauni žmonės gali išbandyti save, pamatyti, kaip socialinis darbas gali padėti keisti žmonių gyvenimus.
Savanoriai, dirbantys socialinių paslaugų centruose, taip pat turi galimybę dirbti su įvairiais specialistais, tokiais kaip atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai. Šis bendradarbiavimas leidžia savanoriams geriau suprasti, kaip yra koordinuojamos socialinės paslaugos, kokios pagalbos priemonės yra taikomos ir kokios strategijos yra naudojamos sprendžiant sudėtingas socialines problemas.
Vienas iš pagrindinių JST savanorių darbo sričių socialinių paslaugų centruose - darbas su šeimomis, susiduriančiomis su socialiniais, ekonominiais ar asmeniniais iššūkiais. Šios šeimos dažnai patiria skurdą, nedarbą, priklausomybes, smurtą ar kitus gyvenimo sunkumus.
Varėnos Socialinių Paslaugų Centro Patirtis
2024 m. kovo 1 d. Varėnos socialinių paslaugų centre, akredituotoje savanorius priimančioje organizacijoje savo savanorystės kelią pasirašiusi jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) veiklos sutartį pradėjo savanorė Emilija Eidukevičiūtė. Mergina išbandė save įvairiose socialinio darbo veiklose. Emilijai padėjo susipažinti su socialiniu darbu jos kuratorė atvejo vadybininkė Inga Eidukevičienė.
Savanorė, dirbdama su šeimomis, atliko svarbų tarpininko vaidmenį. Mergina dalyvavo savitarpio pagalbos grupėse, kuriose šeimos galėjo dalintis savo patirtimis ir gauti moralinę paramą.
Dirbant su šeimomis, labai svarbu išklausyti jų poreikius ir rasti individualius sprendimus, nes kiekviena šeima susiduria su skirtingais iššūkiais. Savanorė turėjo galimybę tiesiogiai bendrauti su šeimomis, suprasti jų rūpesčius bei poreikius.
Savanorės veikla apėmė ir praktinę pagalbą centro veikloje. Emilija padėjo prižiūrėti gėles, atvejo vadybos posėdžių metu prižiūrėti vaikus, tvarkyti bylas, ieškoti atvejo vadybininkei reikalingos informacijos susijusios su socialiniu darbu internetinėje erdvėje ir mokslinės literatūros.
Savanorė kartu su kuratore organizavo paramą į krizines situacijas patekusioms moterims, auginančioms mažamečius vaikus. Bendradarbiaujant su Labdaros ir paramos fondu „Vilties liepsna“ buvo suteikta parama moterims ir vaikams, aprūpinant juos maisto papildais ir higienos priemonėmis moterims.
Savanorės veikloje labai svarbų vaidmenį atliko kuruojantis darbuotojas. Savanorės kuratorė buvo patyrusi atvejo vadybininkė, kuri padėjo savanorei susipažinti su socialinio darbo specifika, paaiškino pagrindinius darbo principus ir strategijas. Savanoriškos veiklos procese buvo ne tik mokymosi, bet ir emocinės paramos suteikimo galimybė. Kuratorė padėjo savanorei jaustis saugiau, suprasti savo atsakomybę ir darbo svarbą. Šis bendradarbiavimas taip pat skatino savanorės mokymąsi ir tobulėjimą, nes kuratorius nuolat teikė grįžtamąjį ryšį ir vertingus patarimus.
Savanorystė yra ne tik praktinis būdas padėti kitiems, bet ir svarbus įrankis, ugdantis socialinio darbo įgūdžius ir prisidedantis prie šios profesijos tobulėjimo. Savanoriai dažnai tampa svarbia socialinių paslaugų sistemos dalimi, padedančia teikti paramą bendruomenei, kurioje jie veikia.
Vienas iš pagrindinių savanorystės privalumų - tai galimybė išmokti realių įgūdžių, kurie yra būtini socialiniame darbe. Savanoriai ugdo empatiją, gebėjimą dirbti komandoje, spręsti problemas ir reaguoti į sudėtingas situacijas. Šie įgūdžiai yra itin vertingi ne tik savanorystės metu, bet ir tolesniame profesiniame kelyje.
Be to, savanorystė padeda formuoti bendruomenės solidarumą ir socialinę įtrauktį. Savanoriai tampa svarbia jungtimi tarp socialinių paslaugų teikėjų ir žmonių, kuriems reikia pagalbos. Jie prisideda prie socialinės atskirties mažinimo, užtikrina, kad parama pasiektų tuos, kuriems jos labiausiai reikia, ir skatina bendruomenių stiprinimą.
Savanorystė ne tik atliepia socialiniam darbui, bet ir suteikia daug naudos pačiam savanoriui. Ji padeda ugdyti asmeninius įgūdžius, tokius kaip atsakomybė, komunikacija, gebėjimas įveikti stresą bei spręsti sudėtingas situacijas. Savanorystė suteikia galimybę išbandyti save įvairiose situacijose, patirti emocinius iššūkius ir ugdyti empatiją bei supratimą. Be to, savanorystė dažnai padeda jauniems žmonėms pasirinkti savo būsimą karjerą.
Savanorystė socialinių paslaugų srityje yra unikali galimybė susipažinti su socialinio darbo profesija, įgyti praktinių įgūdžių ir prisidėti prie visuomenės gerovės.
Socialinių Darbuotojų Mintys Apie Savo Profesiją
Pakviečiau mūsų įstaigos socialinius darbuotojus pamąstyti ir pasidalinti savo mintimis apie savo pasirinkimą dirbti socialinį darbą, kokią savo darbo prasmę jie mato šiandieninėje visuomenėje, kokius lūkesčius jaučia iš visuomenės, kas juos įkvepia darbui ir kas padeda ,,neperdegti“, ko jie mokosi, kaip tobulina savo veiklą.
Socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė: ,,Socialinis darbas turi daug, bet labai panašią reikšmę turinčių apibrėžimų. Man socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe. Matydami teigiamą rezultatą galiausiai patys klientai tampa motyvuotais ir tikslo siekiančiais asmenimis. Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, gal net ne fizinis, tačiau emocinis. Todėl labai svarbu laiku save įsivertinti ir reikalui esant paprašyti pagalbos sau. Dažnu atveju socialiniai darbuotojai nelinkę prašyti pagalbos sau, nes yra įpratę pagalbą suteikti kitiems, labiau pažeidžiamiems asmenims.“
Socialinis darbuotojas Šarūnas Vainius Suchovas: ,,Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą. Įkvepia kolegų palaikymas, kūrybiškas požiūris į darbą, nauji iššūkiai ir supratimas, kokią svarbią ir reikalingą misiją atliekame. Perdegimo sindromo man padeda išvengti savęs pažinimas, žinių gilinimas ir lavinimas, mokymasis nenusivilti dėl nesėkmių. Stengiuosi laikytis kokybiško dienos ritmo, rūpintis savimi, daug judėti, „nesinešti“ darbinių problemų į namus.“
Socialinė darbuotoja Aurika Lazdauskienė: ,,Esu dirbusi įvairiose sferose, tačiau visada jaučiau, kad esu labai jautri kitų žmonių nelaimėms bei nesėkmėms, visuomet stengdavausi padėti, kaip tik galėjau, skatinau, motyvavau. Labai džiaugiuosi, kad atradau „savo vietą“ ir dirbu mylimą darbą. Stengiuosi, žinoma, kiek įmanoma labiau pagerinti ne tik psichologinį klimatą, bet ir fizinį, t.y. nuolatos ieškau naujovių, kartu su gyventojais gražiname ir puoselėjame aplinką, kad namai būtų jaukūs, kad į juos būtų malonu sugrįžti. Visada išklausau gyventojų ir stengiuosi įgyvendinti jų poreikius. Matyti jų švytinčias akis - tai pats didžiausias pasitenkinimas savo darbu. Kartais jaučiuosi labai pavargusi ir išsekusi, tuomet stengiuosi užsiimti meditacija, skaitau knygas bei ieškau internete psichologinius bei filosofinius straipsnius. Tai padeda man geriau suprasti save, savo esamą būseną, iškilusios problemos priežastį, keisti mąstymą, požiūrį į aplinkinį pasaulį ir save.“
Vedėja Neringa Žalėnė: ,,Socialinio darbo profesiją pasirinkau aistringai domėdamasi įvairiomis asmenų, grupių ir bendruomenių socialinėmis problemomis. Šiandien mane labiausiai džiugina atsinaujinantys socialinio darbo ištekliai, nauji įvairių grupių interesus atstovaujantys judėjimai, savanorystės iniciatyvos, į kurias noriai įsitraukiu, man svarbu nuolat plėsti profesinį akiratį. Visada su dideliu nekantrumu laukiu progų susitikti su socialinio darbo studentais, kurių jaunatviškas maksimalizmas ir aukšti profesiniai siekiai įkvepia atnaujinti požiūrį į socialinį darbą. Pavyzdžiui, šiuolaikinis asmens įgalinimo konceptas stipriai skiriasi nuo to, kurio įsivaizdavimą turėjau būdama studentė. Globalėjant visuomenei ir nuolat kintant jos poreikiams, stebiu - kaip stipriai pasikeitęs socialinis darbas. Šiandien socialinis darbuotojas turi žymiai daugiau galimybių ir pasirinkimų, mane tas nuoširdžiai džiugina. Semiuosi iš kolegų darbo patirties, noriu suprasti kokia jų pagalbos esmė ir metodai, kokią pridėtinę vertę jų darbas atneša paslaugų gavėjų grupei ir kaip tai veikia visuomenę. Daug metų dirbu su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Atrodo, kad šią tikslinę grupę pažįstu labai gerai, pasitikiu savo žiniomis ir patirtimi. Esu už mokymąsi visą gyvenimą, todėl žinau, kad dar daug visko turėsiu išmokti. Šiuo metu labiausiai domiuosi paslaugų bendruomenėje plėtra ir galimybė intelekto negalią turintiems žmonėms gyventi savarankiškai, gaunant asmeninio asistento pagalbą. Šiandien savo profesijos populiarinimu rūpinasi ir patys socialiniai darbuotojai, todėl visuomenė jau atpažįsta jiems priskiriamus veiklos laukus. Žinoma, pakilo ir visuomenės lūkesčiai socialiniams darbuotojams, manau, tai susiję su didėjančiu socialinių darbuotojų kompetencijų krepšeliu. Viena vertus, tai yra teisinga ir pagrįsta. Kita vertus, visuomenė tikėtųsi, kad socialiniai darbuotojai skubiai išspręstų sudėtingas ilgalaikes sistemines paslaugų gavėjo problemas, tuo tarpu kai paties socialinio darbuotojo ištekliai gana riboti, o motyvacija ir atsakomybė už savo paties gyvenimą tenka pačiam paslaugų gavėjui. Kai būna proga atstovauti savo profesiją diskusijose - visuomet pabrėžiu tai, manau, kad tokiu būdu prisidedu prie visuomenės švietimo apie socialinį darbą.“
Socialinė darbuotoja Alina Šukevič: ,,Socialinį darbą pradėjau dirbti prieš 7 metus, praėjus vos keliems mėnesiams po universiteto baigimo. Socialinis darbas tai pokyčių profesija, veikla, kuri reikalauja iš žmogaus ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų generavimo. Dirbti socialinį darbą - reiškia visą laiką tobulėti, taikyti naujausias žinias ir metodus aktualius sparčiai besikeičiančios visuomenės kontekste. Tai nuolatinis informacijos atnaujinimas teisinėje, socialinėje, medicininėje, ekonominėje srityje. Pagrindinis visuomenės lūkestis iš socialinio darbo profesijos yra - ,,išgydyti“ socialines žmonių problemas. Tačiau, visuomenė keldama lūkesčius turi prisidėti prie jų įgyvendinimo, o ne ,,trukdyti“ pokyčių procesui. Kviečiu girdėti vieni kitus, mokytis vieni iš kitų, girdėti vieni kitų lūkesčius. Juk prasmę veikti, siekti pokyčių pajuntame tada, kai esame išgirsti, suprasti ir vertingi“.
Šie kolegų pamąstymai apie socialinio darbo prasmingumą, svarbą, vertybes įkvepia ir sustiprina. Dėkoju mūsų įstaigos socialiniams darbuotojams už jų atsidavimą darbui, jautrumą, norą tobulėti bei prisidėjimą prie visuomenės gerovės.
Apibendrinant, socialinis darbas Lietuvoje yra dinamiška ir nuolat besikeičianti sritis, reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo ir prisitaikymo prie naujų iššūkių. Savanorystė, ypač per JST programą, suteikia jaunimui vertingą galimybę įgyti praktinės patirties ir prisidėti prie visuomenės gerovės. Socialinių darbuotojų atsidavimas, empatija ir noras padėti kitiems yra esminiai veiksniai, užtikrinantys socialinio teisingumo ir paramos pažeidžiamoms visuomenės grupėms siekį.
tags: #socialinio #darbo #veklos #galimybes