Socialinė darbuotoja ir viena vadovė pasidalino realiais darbo pavyzdžiais iš savo kasdienybės, kurie susiję su darbu, kai baigiasi oficiali darbo diena, t.y. ne laikotarpiu 8.00-17.00. Praktika rodo, jog šeimos, kurios yra rizikoje, susiduria su problemomis ir tuo metu, kai socialinių darbuotojų darbo diena pasibaigia. Dėl šios priežasties tiek socialinė darbuotoja, tiek vadovė susiduria su nesaugumo, netikrumo jausmais.
Iššūkiai Ir Dilemos
Kyla klausimai, kaip susitvarkyti su situacija tinkamu ir priimtinu būdu? Kaip apginti socialinį darbą kaip rimtą profesiją? Būnant vadove kyla klausimais: "Kaip palaikyti ir apginti socialinę darbuotoją?".
Klientų Lūkesčiai Ir Realūs Iššūkiai
Dažnai paskambina ar parašo SMS socialiniam darbuotojui rizikos šeimų atstovai išeiginėmis ir švenčių dienomis. Kaip teigia socialiniai darbuotojai, dažnai tas vienas skambutis įtraukia į darbinę veiklą visai dienai. Atrodytų, kad nesunku atsiliepti tuo telefonu, bet jeigu skambina kelios šeimos, tada ir darbuotojui nebelieka išeiginių dienų. Atsiliepimas į skambutį neišsprendžia skambinusiojo problemos, bet darbuotoją į darbinę veiklą tikrai įtraukia. Dažnai girdime ir priekaištų iš klientų pusės, kad skambinau socialinei darbuotojai, o ji neatsiliepė.
Beskaint pirmąjį pavyzdį gali susidaryti įspūdis, jog daugelis klientų galvoja, jog turi teisę kreiptis į socialines darbutojas tada, kai tik patys to nori ar mano, jog reikia: "Socialinė darbuotoja turi būti visada pasiruošusi išpręsti problemas ir tą padaryti tuoj pat, nieko nelaukiant". Toks požiūris gana siauras galvojant apie profesiją. Pirmajame pavyzdyje neminima, dėl kokios priežasties klientas susisiekė su darbuotoja vakare. Galbūt klientai galvoja: "Aš turiu klausimą, taigi tuoj pat turiu jai paskambinti", "Socialinė darbutoja turi išspręsti mano problemas".
Kaip Elgtis Su Klientais?
Jei tokio pobūdžio skambučiai dažnai kartojasi, tampa įpročiu, apie tai būtina atvirai pasikalbėti su klientu. Kai kitą kartą socialinė darbuotoja susitinka su klientu tai gali tematizuoti, aptarti: "Ar problema, dėl kurios skambinai, buvo tokia skubi, jog negalėjo palaukti kitos dienos?". Galbūt netgi geriau perklausti: "Ar negalėjo šis klausimas palaukti kito mūsų susitikimo?". Šių klausimų rezultatas gali būti tas, jog klientai mokysis elgtis su laiku, mokysis laikytis susitarimų. Jei tik tylime, nekalbame apie tokias situacijas ir nekonfrontuojame su klientu tai klientui nepadedame pasiimti savo gyvenimo į jo rankas. Kalbant socialinio darbo terminais - neįgaliname kliento.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Tačiau kartais atsitinka labai sudėtingos, svarbios ir netikėtos situacijos savaitgaliais ar vakarais. "Socialinio darbuotojo darbo valandos dirbant biudžetinėje įstaigoje yra tokios pat, kaip ir visų kitų specialistų, nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos po pietų. Savaitgaliais socialiniai darbuotojai nedirba, taigi, bet kokie su darbu susiję socialinio darbuotojo veiksmai nedarbo metu yra savotiškai neteisėti. Ypatingais atvejais bet kuris socialinis darbuotojas nedelsiant reaguoja ir siekia padėti savo klientui nepaisant darbo valandų, tačiau ar tai tikrai profesionalu ir kokias pasekmes gali sukelti, jei socialinio darbuotojo tuo metu priimti sprendimai vėliau pasirodys netinkami?
Realus Pavyzdys Iš Socialinio Darbo Praktikos
Ankstyvą šeštadienio rytą socialinė darbuotoja Lina sulaukė išsigandusios klientės Oksanos skambučio. Oksana pranešė, kad kažkas negero nutiko jos 5 mėnesių dukrytei; moteris rėkė, kad vaikas nekvėpuoja. Socialinė darbuotoja Oksanai pasakė skambinti telefonu 112 ir prašyti greitosios medicinos pagalbos. Klientė pasakė, kad to padaryti negali, nes baigia išsikrauti telefonas, todėl socialinė darbuotoja pati iškvietė medikus ir skubiai nuvyko į šeimą. Lina pamatė, kad mergytė nejuda, nekvėpuoja, jos rankos ir kojos pradėjusios mėlti. Atvykę medikai konstatavo kūdikio mirtį. Buvo iškviesti policijos pareigūnai.
Medikams kilo įtarimų dėl likusių dviejų šeimos vaikų (5 ir 8 metų amžiaus) sveikatos - buvo pastebėti bėrimai ant vaikų rankų bei pilvo. Tuo metu Oksana pradėjo isteriškai dejuoti, be perstojo kalbėti, kad išeis kartu su savo dukra. Buvo priimti sprendimai išvežti mamą į psichiatrijos skyrių, vaikus - į vaikų ligoninę. Oksaną į psichiatrijos ligoninę išvežė medikai, vaikus nuvežti į gydymo įstaigą buvo paprašyta socialinės darbuotojos. Lina bandė atsisakyti tai daryti, todėl policijos pareigūnas pasisiūlė važiuoti kartu su ja, jos asmenine mašina. Ši situacija neeilinė, tačiau neeiliniai ir sprendimai.
Vėliau buvo svarstyti klausimai: ar galėjo socialinė darbuotoja nedarbo metu vežti vaikus savo asmenine mašina į medicinos įstaigą? Kodėl ją lydėjo policijos pareigūnas, o ne pats vežė vaikus savo tarnybiniu automobiliu? Kodėl vaikų nuvežimu į gydymo įstaigą nepasirūpino kita medikų brigada? Ar galėjo medikai prašyti ir leisti neaiškia liga sergančius vaikus vežti asmenine mašina į apskrities ligoninę? Ar teisingai elgėsi socialinė darbuotoja, priėmusi sprendimą vežti vaikus?
Šiame pavyzdyje yra labai aiški priežastis dėl ko klientė susisiekė su savo darbuotoja savaitgalį. Suvokti, jog tavo 5 mėnesių vaikas nekvėpuoja, sukelia paniką, daug emocijų ir sumišimo. Kai tokios situacijos įvyksta kiekvienam reikia šalia žmogaus, su kuriuo jautiesi saugiai, gali pasitikėti. Tokios situacijos yra gera priežastis socialinei darbuotojai suteikti palaikymą klientei.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Kai mama išgirdo, jog jos vaikams taip pat reikia važiuoti į ligoninę, jos panikos lygis dar labiau pakilo ir ji pradėjo verkti, pulti į isteriją. Galbūt mama taip pat norėjo važiuoti su savo dviem vaikais į ligoninę. Ar tai nėra logiška tokiose situacijose? Jos vienas vaikas, ką tik mirė ir jai reikia palikti kitus savo vaikus, o jie keliauja į ligoninę. Ar mama buvo paimta į psichiatrijos ligoninę dėl to, jog socialinė darbuotoja, policijos pareigūnai ir medicinos personalas jautėsi bejėgiai? Ar ji buvo nuvežta dėl to, jog reikėjo mamą nuraminti? Nes psichiatrijos ligoninėj klientę galima nuraminti jėga arba naudojant medikamentus. Tokiu atveju rezultatas bus tik trumpalaikis. Po kurio laiko klientės bejėgiškumo ir vienišumo jausmai sugrįš tik su didesnėmis neigiamomis pasekmėmis. Jos pasitikėjimas žmonėmis bus labai smarkiai pažeistas.
Atrodo, jog socialinė darbuotoja nenorėjo vežti vaikų į ligoninę. Galbūt ji turėjo kitų planų, susitikimų tą dieną, bet policijos pareigūnas buvo teisus: ji pažinojo vaikus. Vaikams taip pat buvo svarbu nebūti paliktiems vieniems po to, kas įvyko namuose. Tiek mamai, tiek vaikams situacija emociškai turėjo būti gąsdinanti.
Šio pavyzdžio autorė pavadinime nurodė, jog situacija ir sprendimai buvo ypatingi. Kokiu būdu? Todėl, kad mama pati negalėjo paskambinti 112? Taip pat jos pastebėjimai gali būti susiję su paskutiniais sakiniais pavyzdyje, kurie susiję su praktikiniais aspektais ir įstatymais, tokiais kaip rizikos lygmuo, kai naudojies savo asmeniniu automobiliu ne darbo metu ir sveikatos aspektas?
Dar vienas aspektas, kuriuo galime pažvelgti į situaciją gali būti tas, kaip kartu dirbo medicinos personalas, policijos pareigūnai ir socialinė darbuotoja. Ši tema gali suteikti matymą apie užduotis ir darbo apibūdinimą, funkcijas: "kas, ką turi daryti?"; "tai - ne mano užduotis"; "ne mano atsakomybė, taigi tu turi tą padaryti". Kitas aspektas taip pat gali būti: "Kaip šie specialistai komunikavo tarpusavyje? Kaip jie priėmė sprendimus kartu? Ar visi tai darydami turėjo omeny vaikų ir mamos interesus?". Norint suvokti ir įvertinti situaciją, pirmiausia turime apsvarstyti visus įmanomus aspektus, kurie yra visi svarbūs. Tačiau teikčiau pirmenybę palikti kiekvienam pamąstyti apie pateiktą pavyzdį ir sureaguoti, komentuoti, kelti klausimus vėliau tinklapyje.
Šio pavyzdžio autorė aiškiai yra susirūpinusi dėl rizikos, su kuria susiduria socialiniai darbuotojai: "Kas atsitiktų jei kelyje įvyktų avarija? Ar buvo legalu, galėjo socialinė darbuotoja rūpintis vaikais?" ir " Legaliai socialinė darbuotoja nedirba savaitgaliais, tačiau realybė kitokia". "Kiti darbuotojai tikisi, jog socialinė darbuotoja išspręs problemas už juos, nors tai yra ir jų užduotis".
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Teisiniai Aspektai Ir Socialinių Darbuotojų Apsauga
Kartais atsitinka taip, jog nei klientai, nei socialiniai darbutojai, nei vadovai nėra patenkinti vieni kitais. Kartais atsitinka, jog tokie nepasitenkinimai patenka į teismą. Kai socialinė darbuotoja nėra patenkinta klientės elgesiu ar klientai nėra patenkinti socialinės darbuotojos sprendimais, jie gali kelti kaltinimus vieni kitiems. Teisė rašyti skundą yra labai svarbi. Tačiau skundų rezultatas, kurį gavo skyriaus vadovė, kelia dvejonių: “Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje rašo, kad minėtas asmuo nubaustas pinigine bauda, o tai reiškia nubaustas ne kaip darbuotoją įžeidinėjęs, bet kaip ir eilinį pilietį vartodamas necenzūrinius žodžius. Tai reiškia, jog teismas neatkreipė dėmesio į profesiją. Teismas savo sprendimą pagrindė tuo: jeigu socialinis darbuotojas būtų valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis darbuotojas, tada jau įstatymas gina pagal kitą straipsnį. Kartais kyla mintys, ar neturėtų socialiniai darbuotojai daugiau būti apsaugoti? Nenori jie privilegijų, tik tvirčiau jaustis toje aplinkoje“.
Trečiajame pavyzdyje paminėta, jog yra dvi skirtingos galimybės įdarbinant. Vieni darbuotojai gali būti valstybės tarnautojai arba jos/ jo darbo funkcijos gali būti pagrįstos tuo, jog jis/ ji atlieka viešojo administravimo funkcijas. Šio pavyzdžio autorė, socialinių darbuotojų vadovė, yra labai nelaiminga teismo sprendimu ir jo aiškinimu, kadangi toks sprendimas turi įtakos socialinio darbuotojo veiksmams ir priimtiems sprendimams. Vadovė norėjo apginti savo socialinę darbuotoją, kuri atliko savo darbą, tačiau teisme į ją nežiūrėjo kaip jį profesijos atstovę. Ar todėl, kad ji dirbo neoficialiomis darbo valandomis?
Socialinei darbuotojai iš Olandijos sudėtinga suprasti ir atskirti skirtumus tarp valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio darbuotojo. Jei sprendimas gali būti kitoks priklauso nuo profesijos pozicijos, kai dirbama, reaguojama po oficialių darbo valandų? Bet jei socialinė darbuotoja, dirbdama savo darbą, atlikdama tam tikrą užduotį, kuri neprieštarauja jos funkcijoms ir tai žino jos vadovė, tai ji atlieka savo darbą, nors tai ir po darbo valandų? Ar ne?
Tačiau tai nereiškia, jog socialiniai darbuotojai turi būti prieinami 24 valandas per parą. Tačiau tikėtis, jog socialiniai darbuotojai gali dirbti tik nuo 8.00 iki 17.00 taip pat nerealu. Kai tai susiję su darbo valandomis vadovė ir socialinė darbuotoja gali labai aiškiai susitarti kaip bus kompensuojamos darbo valandos, sutarti valandų skaičių savaitėje. Taip pat galima ieškoti draudimo galimybių. Šios problemos kiekvienoje savivaldybėje gali būti išspręstos labai skirtingai.
Tiek šiam kartui reakcijų apie iškeltus klausimus, pateiktus darbinius pavyzdžius apie darbo valandas. Jei dar turite daugiau pavyzdžių, kviečiame jais dalintis, pateikti savo nuomones po straipsniu. Dalinantis mintimis, nuomonėmis gali daugiau kilti klausimų. Tokio komunikavimo rezultatas gali būti naudingas praktikoje, relaybėje.
Socialinio Darbo Principai Ir Metodai
„Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, artumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta nuo senų laikų yra įaugę daugelio Lietuvos gyventojų širdyse, tapę jų vertybinėmis orientacijomis. Šios ir kitos vertybės padėjo lietuvių tautai pakelti išmėginimus, įtvirtinti savąjį nacionalumą. Tęsdamas šias tradicijas, socialinis darbuotojas yra pasišventęs tarnauti Lietuvos žmonių saviraiškai ir gerovei.
Moksliniu požiūriu svarbiausia socialinio darbo kaip mokslo funkcija - teorinių žinių ir patirties apie socialinę sferą ir specifinę socialinę veiklą sisteminimas. Todėl socialinis darbas kaip mokslinė disciplina atlieka veiklos formų ir metodų analizę, tiria ir siūlo optimalius būdus, priemones, sąlygas įvairiausioms žmonių socialinėms problemoms spręsti. Socialinis darbas kaip mokslinė disciplina mūsų šalyje tik formuojasi. Besikuriantys šio mokslo centrai, katedros, skyriai organizuoja konferencijas ir pasitarimus įvairiomis teorinėmis ir praktinėmis socialinio darbo problemomis.
Tačiau jo ištakų randama judaizme ir krikščionybėje. Idėjos kilmės laikas - devynioliktojo amžiaus pabaiga ir dvidešimtojo amžiaus pradžia, ttaigi ir visame pasaulyje tai yra palyginti nauja profesija. Visos profesijos turi keistis, kad patenkintų kintančio laikmečio poreikius. Principu laikomas ypač svarbus teiginys, kuriuo remiantis kas nors padaryta arba turi būti planuojama, daroma, vertinama. Dėl socialinio darbo kompleksiškumo šio mokslo teorijoje skiriami bendramoksliniai (pvz., determinizmas), bendrieji (istoriškumas, socialinis sąlygotumas, socialinis reikšmingumas) ir specifiniai (humanizmas).
Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius - psichologinius, psichologinius - pedagoginius, medicininius - socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai.
Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis. Ji susijusi su socialinio darbo praktikos „kaip“ klausimu. Esminis kiekvienos profesijos bruožas yra sisteminės žinios ir etikos kodeksai. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus. Ši praktika, be kita ko, remiasi ir etikos kodeksu, o tai sudaro praktikos vertybinį pagrindą.
Įkūrus Nacionalinę socialinių darbuotojų asociaciją (NSDA), iš karto tapo aišku, jog reikia tiksliai apibrėžti socialinio darbo praktiką, kad būtų galima susisteminti visus profesinius elementus. NSDA komisija per pakomitetį, kuriam vadovavo Harriet Bartlett, sukūrė „Socialinio darbo praktikos apibrėžimą“. Iš jo išsirutuliojo, kad profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu (supratimo būdu) ir vertybių (nuostatų į žmogų) sistema, kurie vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą.
Šis žinių , vertybių ir įgūdžių derinimas yra viena iš būdų apibudinti socialinio darbo praktiką. Juo remiantis nagrinėjamos penkios sąvokos: įvertinimas, santykiai, žžmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Visa tai - bendri socialinio darbo praktikos rėmai, neatsižvelgiant į problemos, sistemos ir darbuotojo vaidmenį. Iš dalies žinios, vertybės ir įgūdžiai yra susiję su jausena, mąstymu ir sudaro vientisą schema. Žinios yra praktikos pažinimo ar mąstymo sudedamoji; vertybės yra jausminis ar praktikos dvasinis komponentas, nors iš dalies jos yra ir mąstymo sudedamosios. Įgūdžiai yra veiksmas, arba socialinio darbo atlikimas; jie yra sudedamoji elgesio dalis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įgūdžiai gali būti ir iš esmės ir pažintiniai.
Gebėjimas mąstyti apie praktikos situaciją - teisingai naudoti žinias ir matyti visus situacijos aspektus, išskirti atitinkamas vertybes ir numatyti reikiamus veiksmus - ir yra įgūdis. Yra svarbu gerai išanalizuoti visų šių socialinio darbo praktikos komponentų esmę ir turinį. Deja, to nepakanka, norint suprasti šią socialinio darbo kryptį. Šių trijų elementų ryšys yra kūrybiško suderinimo rezultatas. Kalbant apie žinių, vertybių ir įgūdžių santykį, nagrinėtini tiek mokslo, tiek ir meno klausimai.
Viena iš socialinio darbo sampratų (krypčių) traktuoja socialinio darbo praktiką kkaip atsaką į rūpestį ir poreikį. Rūpestis kyla iš nuojautos, kad ne viskas yra gerai. Socialiniai darbuotojai atsako į šį rūpestį , nustato nepatenkintus šioje situacijoje poreikius. Socialinio darbo pastangos prasideda rūpesčiu ir jį paverčia poreikiu. Šiuo požiūriu yra svarbu nustatyti ne tik kliento, bet ir kitų individų ir socialinių sistemų , susijusių su situacija, poreikį. Dėmesys skiriamas siekiant padėti individams susidoroti ir aplinkos veiksniams, trukdantiems socialiniam formavimuisi. Sprendimas, kokia turi būti paslauga susijęs, susijęs su tuo, kam pokytis reikalingas - klientui, situacijai ar abiem.
Problemos sprendimo procesas yra priemonė atliepti į rūpesti ir poreikį, tai žinių, vertybių ir įgūdžių taikymas dirbant su klientais, vartojant sąvokas įvertinimas, žmogus situacijoje, santykiai, procesas, intervencija. Problemos, su kuriomis dirba socialinis darbuotojas, yra tai, kas trukdo socialiniam funkcionavimui, pats žmogus ar su ta situacija susiję žmonės, kurie kliūčių pašalinti negali patys. Problemos sprendimo procesas vyksta tam tikrą laiko tarpą, tam tikrais etapais, cikliškai. Socialinio darbo praktikoje klientas yra maksimaliai įtraukiamas į procesą.
Intervencija - tai tikslingas socialinio darbuotojo elgesys su žmonių sistemomis ar procesais, kurio tikslas - pokytis. Socialinio darbo intervencija dėmesį skiria šiems santykiams, siekdama pokyčio, kai socialinis funkcionavimas tampa problema tenkinant kiekvieno elemento poreikius. Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukelia pokytį. Socialinis darbuotojas turi nustatyti socialinio funkcionavimo problema ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žžinias, profesine svertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Jis daro įtaką santykiams, susijusiems su poreikiais ir problemomis, siekdamas pokyčio. Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius. To rezultatas - gali susiformuoti visai nauji santykiai ir pasikeisti esami.
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kkaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas. (Profesinis vaidmuo yra vaidmuo, susijęs su profesija, su nuolatiniu tam tikros srities darbu arba - profesinis vaidmuo yra funkcija, pareigos, veiklos sritis, paskirtis). Šią metodinio tarpininkavimo veiklą socialinis darbuotojas atlieka ddirbdamas skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys yra skirtingas, tačiau pačios funkcijos (jų įvardijimas) yra toks pat.
Funkcijų įvardijimas ir klasifikavimas labai įvairūs: nuo labai bendrų kompleksinių funkcijų grupių išsiskyrimo iki smulkaus konkrečios veiklos detalizavimo. Viena funkcijų klasifikacija remiasi individualaus socialinio darbo metodo struktūra, t.y. Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
Socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas:
- Diagnostinė
- Konsultavimo
- Informavimo
- Organizacinė
- Socialinių paslaugų planavimo
- Socialinių programų rengimo
- Pajamų testavimo
- Tarpininkavimo
- Prevencinė
- Šviečiamoji
- Tiesioginio paslaugų teikimo
- Vadybos
- Profesinės veiklos tobulinimo
Socialinio Darbo Vertybės
„Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, artumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta nuo senų laikų yra įaugę daugelio Lietuvos gyventojų širdyse, tapę jų vertybinėmis orientacijomis. Šios ir kitos vertybės padėjo lietuvių tautai pakelti išmėginimus, įtvirtinti savąjį nacionalumą. Tęsdamas šias tradicijas, socialinis darbuotojas yra pasišventęs tarnauti Lietuvos žmonių saviraiškai ir gerovei.“
tags: #socialinio #darbo #veiksmai