Socialinis darbas - tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinio darbo veiklos sritys labai įvairios ir vis besikeičiančios, tad esant aukščiau įvardintoms darbuotojo savybėms, darbuotojas gebės prisitaikyti prie besikeičiančių jam reikalavimų, o esant norui gebės integruotis ir į kitą socialinio darbo veiklos sritį.
Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius.
Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus.
Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas. Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų.
Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje (supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia). Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Mano darbinė patirtis socialinio darbo srityje nėra labai ilga - studijas baigiau 2017 m. ir iškart įsidarbinau socialinio darbo srityje, tačiau per šį laikotarpį susidūriau su ne vienu pokyčiu socialinio darbo srityje - pasikeitė darbo su sunkumus patiriančiomis šeimomis metodas, visa darbuotojų struktūra, bendradarbiavimo galimybes, atsirado asmeninio asistento paslaugos, kurių nebuvo ir reikėjo ieškoti skirtumų tarp paslaugų į namus ir asmeninio asistento, atsirado socialinis darbas su nelegaliais migrantais bei socialinis darbas su iš pataisos įstaigų paleidžiamais / paleistais asmenimis, kurių niekada nebuvo. Ši mano patirtis parodo, jog norėdamas konkurencingai dalyvauti darbo rinkoje turi visą laiką tobulėti - taikyti naujausias žinias ir naujausius darbo metodus.
Tik pats socialinis darbuotojas sprendžia, kokia socialinio darbo sritis ,,miela širdžiai“, kadangi dirbti galime daug kur - savivaldybės, seniūnijos, socialinių paslaugų centrai, paramos šeimai centrai, vaiko teisių apsaugos teritoriniai skyriai, ligoninės, poliklinikos, įkalinimo įstaigos, vaikų dienos centrai, bendruomeniniai vaikų globos namai, senelių namai ir t.t., sąrašas būtų labai platus.
Dirbau įvairiose socialinio darbo srityse - socialine darbuotoja su sunkumus patiriančiomis šeimomis, socialine darbuotoja, koordinuojančia lankomosios priežiūros darbuotojų, teikiančių socialines paslaugas į namus darbą, socialine darbuotoja, atsakinga už savanorių paieška ir savanorių veiklos koordinavimą Covid 19 pandemijos metu, socialine darbuotoja, atsakinga už nelegaliu migrantų vaistų pristatymo koordinavimą, socialine darbuotoja su iš pataisos namų paleidžiamų / paleistų asmenų integracija į visuomenę. Visi šie darbai savaip sunkūs, savaip motyvuojantys ir auginantys mane kaip socialinę darbuotoją, kadangi per darbo metus turėjau (ir turiu) galimybę dalyvauti daugybėje mokymų, įgijau vyriausiojo socialinio darbuotojo kategoriją, gavau dvi padėkas už puikų darbą ir pagarbą žmogui bei už profesionaliai, atsakingai ir nuoširdžiai atliekamą darbą.
Socialinis darbas man, tai ne darbas, tai mano gyvenimo būdas, gyvenimo dalis, kadangi aš ne tik dirbu, tačiau laisvu nuo darbo laiku dar ir savanoriauju ne vienoje organizacijoje. Manau, jog šiame darbe atsiradau tik dėl to, jog nuo mažų dienų turėjau puikų neoficialios socialinės darbuotojos pavyzdį tai savo ,,babos“ (p. s. ji nėra nei mano mamos, nei mano tėvo mama, ji mano tėvo teta) pavyzdį, kuri pagal profesiją yra biologijos mokytoja, bet pagal žmogiškumą tikrų tikriausia socialinė darbuotoja, kuri dar ir šiai dienai, kai jai tuoj sukaks 91 metai, vis dar neprarado savo įgūdžio, pamatyti, kam skauda (fiziškai, emociškai) ir į skausmą atliepti - pamaitinti, neturintį maisto, nuo alkoholinių gėrimų priklausomą, visų atstumtą kaimyną, atnešti malkos, užkurti pečių, rūpintis asmens higiena dėl sveikatos būklės to jau negebančiai padaryti vienišai kaimynei, kuri neprisileidžia darbuotojų pagalbos, nuvežti kaime gyvenančiam, kaimo žmonių manymu ,,keistesniam“, mirus mamai, ,,savarankiškai“ gyvenančiam asmeniui sriubos, uogienės ir kt. maisto produktų bei šiltų kojinių ir pirštinių.
Kadangi ,,babos“ dėka mačiau savo gyvenime daug tokių ir panašių situacijų, kai buvo galima žmogų arba stumti pro duris, arba įsileisti ir priimti. Ji niekada nesirinko pirmo varianto, kuris žinoma, daug lengvesnis. Ir aš nuo mažumės jaučiau, kad noriu žmonėms padėti, noriu padovanoti tą dovaną, kurią gavau pati - padėti, kai kiti stumia, nepriima, nenori tavęs girdėti ir ,,apsikrauti“ tavo problemomis. Taip, ilgai nesvarsčius, mano gyvenime atsirado socialinio darbo studijos, kurios man suteikė labai daug žinių, įgūdžių, vertybių. Aš augau dienomis pirmiausiai ne kaip darbuotojas, bet kaip žmogus, kuris gyvena visuomenėje ir bendrauja su žmonėmis ne tik darbo klausimais, o šiuo metu, drįstu teigti, jog esu užaugusi ir kaip darbuotoja.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Jeigu paklaustumėte, ar aš esu ten, kur turėčiau būti, manau atsakymas jums aiškus. Šiuo metu dirbu ,,Addere Care“ slaugos namuose vyriausia socialine darbuotoja, šiame darbe, kaip jau minėjau šiame straipsnyje aukščiau - monotonijos tikrai nėra, tavo savaitės darbo planus gali sugriauti vienas, nepažįstamo numerio atlieptas skambutis ... Tačiau šiame darbe jaučiu labai didelį dėkingumą iš žmonių, kurie mane supa kasdienybėje - slaugomų asmenų, jų artimųjų, kartu dirbančių darbuotojų, kadangi niekada neatsisakau padėti. Asmuo ir / ar jo artimieji susidūrę su palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų reikalaujančia sveikatos būkle pasimeta, neįvertina situacijos rimtumo arba kaip tik pervertina situacija ir dėl to nežino kur kreiptis, bijo, kad nežinos, dėl kokios pagalbos kreiptis ir ką sakyti. Šioje įstaigoje tam ir esu aš, kad į konsultaciją atėjęs asmuo ir / ar jo artimasis turi išgirstų atsakymus ir visus rūpimus klausimus, kad suteikčiau papildomą informaciją, kurios dažnai klausia kiti, su panašiomis problemomis susidūrę asmenys, kad tiesiog pabūčiau su asmeniu ir empatiškai įsijausčiau į jo situaciją, neskubinant leisčiausi į pokalbį, kuris ne retai būna labai gilus, sugrąžinantis net į vaikystę ir prabėgomis prabėgantis per visą asmens gyvenimą. Visa tai tam, jog po konsultacijos asmuo ir / ar jo artimieji galėtų ,,nusipiešti ateities paveikslą“ - kaip reikės gyventi pasikeitus sveikatos būklei, praradus savarankiškumą ir kokią pagalbą ir kas gali suteikti.
Socialinis darbuotojas, tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę. Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems.
Socialinio darbo raida Lietuvoje
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos. Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos). Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai.
Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. 21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną švenčiama Socialinių darbuotojų diena.
Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Socialinio darbo veiklos sritys labai įvairios ir vis besikeičiančios, tad esant aukščiau įvardintoms darbuotojo savybėms, darbuotojas gebės prisitaikyti prie besikeičiančių jam reikalavimų, o esant norui gebės integruotis ir į kitą socialinio darbo veiklos sritį.
Šios sritys apima:
- Savivaldybės
- Seniūnijos
- Socialinių paslaugų centrai
- Paramos šeimai centrai
- Vaiko teisių apsaugos teritoriniai skyriai
- Ligoninės
- Poliklinikos
- Įkalinimo įstaigos
- Vaikų dienos centrai
- Bendruomeniniai vaikų globos namai
- Senelių namai
Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus.
| Sritis | Aprašymas |
|---|---|
| Pagalba šeimoms | Parama šeimoms, susiduriančioms su sunkumais, siekiant atkurti savarankiškumą ir socialinius ryšius. |
| Darbas su migrantais | Pagalba nelegaliems migrantams, integracija į visuomenę. |
| Pagalba paleistiems iš įkalinimo įstaigų | Integracija į visuomenę, parama po paleidimo. |
| Slauga ir priežiūra | Pagalba asmenims, kuriems reikalinga slauga ir priežiūra dėl sveikatos būklės. |
Socialinis darbas man, tai ne darbas, tai mano gyvenimo būdas, gyvenimo dalis, kadangi aš ne tik dirbu, tačiau laisvu nuo darbo laiku dar ir savanoriauju ne vienoje organizacijoje.
Socialinis darbuotojas, tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę. Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems.
tags: #socialinio #darbo #savokos #kauko