Socialinis darbas siekia harmonijos tarp žmogaus ir visuomenės, asmeninės priežiūros ir socialinės gerovės pokyčių visuomenėje. Profesionalus socialinio darbo aktyvumas yra sudėtingas procesas, kuriame socialiniai darbuotojai ir klientai intensyviai keičia aplinkos sąlygas. Iš esmės socialiniai darbuotojai siekia skatinti žmonių gerovę ir padeda jiems pasirūpinti savimi ir kitais.
Kai kurie socialinių darbuotojų klientai yra rizikos šeimos, t. y. šeimos, kurios neatitinka visuomenės normų, patiria sunkumų, kurių negali išspręsti. Šiame darbe pateikiami sprendimų priėmimo modeliai, taikomi dirbant su socialinės rizikos šeimomis, analizė atskleidžiant sprendimo priėmimo sampratą, problemos sprendimo procesą socialiniame darbe, pristatoma socialinės rizikos šeimos charakteristika, analizuojamas sprendimų priėmimo poreikis, dirbant su socialinės rizikos šeimomis, taip pat empiriškai ištiriant sprendimo priėmimo modelius, taikomus dirbant su socialinės rizikos šeimomis.
Mokslinėje literatūroje akcentuojama, jog profesionalus socialinio pedagogo sprendimas nutiesia tiltą tarp žinių ir vertybių ir intervencinio veiksmo. Pasak Yates (2004, p. 36), nuo sprendimo priėmimo sėkmės priklauso kiekvieno susijusio su sprendimu asmens ateitis. Tam pritaria ir kita sprendimų priėmimo sampratos tyrinėtoja Žarkutė (2006, p. 100) detalizuodama, jog sprendimai yra priemonė atsakomybei užtikrinti, t.y. šis darbas yra labai svarbus socialinio darbuotojo praktikoje, todėl sprendimų priėmimas yra vienas iš aktualiausių ir svarbiausių, o kartu ir labai sunkus uždavinys sprendžiant socialinės rizikos šeimos problemas praktikoje.
Tyrimo aktualumas ir metodai
Tyrimo mokslinis ir praktinis aktualumas yra akivaizdus. Mokslinėje literatūroje akcentuojama, jog profesionalus socialinio pedagogo sprendimas nutiesia tiltą tarp žinių ir vertybių ir intervencinio veiksmo (Johnson, 2003, p. 203). Pasak Yates (2004, p. 36), "nuo sprendimo priėmimo sėkmės priklauso kiekvieno susijusio su sprendimu asmens ateitis".
Tyrimo metodai apėmė mokslinės, publicistinės, teisinės, statistinės literatūros analizę ir apibendrinimą bei interviu. Tyrimo imtis: 5 socialiniai darbuotojai ir 5 socialinės rizikos šeimos.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Sprendimų priėmimo samprata
Sprendimų priėmimas yra daugelio mokslo disciplinų tyrimų objektas. Šią elgseną tiria sociologijos, kognityvinės psichologijos, socialinės psichologijos, organizacijų psichologijos, politikos mokslų, ekonomikos, vadybos, filosofijos, viešojo administravimo atstovai. Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog sprendimų priėmimas - tai daugiasluoksnis ir daugiapakopis procesas (Žarkutė, 2009). Jis suvokiamas kaip procesas, kurio metu individai ir grupės identifikuoja, derina ir integruoja informaciją (Žarkutė, 2009), tai procesas, kurio metu pasirenkama alternatyva arba tam tikrai alternatyvai suteikiamas prioritetas (Parsons 2001).
Viena išsamiausių sprendimų klasifikacijų būtų galima pavadinti Sakalo ir kt. (1999) pasiūlytą skaidymą:
- pagal turimos informacijos apimtį: tikrumo būsena būdinga sprendimams, kai žinomos visos sąlygos ir alternatyvos;
- rizikos būsena būdinga sprendimams, kai sąlygos ir su jomis susijusios alternatyvos yra tikimybinės;
- netikrumo būsenos sprendimai - kai žinomos ne visos sąlygos, ir dėl to alternatyvos gali būti nepagrįstos (Sakalas ir kt., 1999, p.
Pasak Endriulaitienės ir Martišiaus (2007), analizuojant sprendimus, labai svarbus yra sprendimo kokybės arba efektyvumo kartu ir racionalumo klausimas. Kiti autoriai pabrėžia, jog dažnai sprendimus tenka priimti, kai iškyla problema, t.y. susidaro situacija, kurioje yra skirtumas tarp norimos ir esamos būklės (Socialinis problemas sprendimo teoriniai aspektai, 2006). Vadovaujantis šiais principais, sprendimas privalo būti kryptingas problemai spręsti, teisėtas, šiuolaikiškas, neprieštarauti kitiems, su juo susietiems sprendimams.
Autorių teigimu, sprendimas privalo būti aiškus, lakoniškas ir tiksliai suformuluotas bei priimtas laiku. Taip pat jis turi būti atliekamas atidžiai, apgalvotai ir racionaliai, o ne stichiškai, bandymų ir klaidų keliu. šiausko (1997, p. 4), geras sprendimas yra logiškas, atsižvelgiant į visus turimus duomenis, visas įmanomas elgsenos alternatyvas bei galimas sprendimo realizavimo pagal jas baigtis.
Robbins (2003), Kasiulis ir Barvydienė (2004) bei Endriulaitienė ir Martišius (2007) teigia, jog tam, kad žmonės priimdami sprendimus gautų geriausius rezultatus, jie turėtų priimti racionalius sprendimus. Šiuo atveju racionalus sprendimas suprantamas kaip įvairiomis aplinkybėmis priimtinas žmogaus sprendimas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Žinomos pasirinkimo galimybės - daroma prielaida, kad priimantis sprendimą žmogus gali išsiaiškinti visus aktualius kriterijus ir išvardinti visas įgyvendinamas alternatyvas. Vis dėl to Kasiulis, Barvydienė (2004) akcentuoja, jog sprendimų kontekstas yra dažnai labai sudėtingas, apribotas finansinis išteklius, etinis išteklius, todėl neretai nukrypsta nuo racionalaus modelio. Tam pritardamas Yates (2004, p. 39) pabrėžia, jog sprendimai apima įvairias šalis, kurių vertybės ir interesai daugybe būdų paveikiami sprendims.
Anot autoriaus, beveik kiekvienu svarbiu atveju norint priimti gerą sprendimą, reikia gerai išanalizuoti, kokios yra pagrindinės suinteresuotos šalys, kas joms rūpi, kaip jos linkusios elgtis ir kokis rezultats galima tikėtis iš jų veiklos. šiojo elgesio ir taip pat santykis su organizacijos ar kolektyvo (bendruomenės) nariais svarbūs. Racionalus sprendimas yra parenkamas iš galimų sprendimų aibės. Jis yra geriausias pagal pasirinktą optimalumo kriterijų. Gali būti ne vienas racionalus sprendimas. Taip atsitinka situacijose, kai sprendimų neįmanoma diferencijuoti pagal optimalumą. Nustatyti geriausią sprendimą galima tik tada, kai žinome visą sprendimų aibę. Optimalumo kriterijų gali būti ne vienas. Sprendimo kokybės įvertinimas priklauso nuo pasirinkto kriterijaus. Ne visada galima tiksliai žinoti sprendimo pasekmis tikimybes. Sprendimo racionalumo įvertinimas priklauso nuo individui prieinamos informacijos.
Anot Yates (2004, p. 44), efektyvus sprendimas yra toks, kuris yra tinkamas dėl to, kad turi tikslą, poreikį, bendrą rezultatą, proceso išlaidas, kriterijus ir geresnio varianto nėra. Detalizuodamas šį teiginį autorius išryškina pagrindinius efektyvaus sprendimo kriterijus, kuriuos akcentuoja ir Tversky (1972). Panašią sprendimų priėmimo schemą pateikia ir Žarkutė (2009).
Žarkutės (2009) ir kitų autorių teigimu, ši sprendimų priėmimo etapų schema paremta logika ir racionalumu ir puikiai atskleidžia loginę proceso struktūrą, nors vis dėlto realybėje sprendimai retai kada priimami taip racionaliai. Tai lemia įvairūs veiksniai: informacijos trūkumas, laiko stoka, emocijos, šališkumas, asmeninės vertybės, stereotipai, kognityviniai apribojimai, socialinis spaudimas, organizacinė kultūra, politiniai interesai, šis įsijungimas į prielaidas ir šališkumo (Žarkutė, 2009).
Yates (2004) išskiria tokius papildomus sprendimo priėmimo bruožus:
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
- sprendimai išreiškia pasiryžimą imtis konkretaus veiksmo. Sprendimas laikomas priimtu tik tada, kai sprendimus priėmęs žmogus arba jų grupė prisiima atsakomybę veikti pagal konkretų veiksmų planą;
- sprendimų priėmimas turi būti apgalvotas. Sprendimai negali būti priimami atsitiktinai, nors neretai pasitaiko, kad konkretūs sprendimų proceso punktai būna nepakankamai apsvarstyti ir dėl to tampa problemiški.
Apibendrinant šio darbo 1.1. poskyryje analizuotą problemos sprendimo proceso sampratą, galima teigti, jog sprendimų priėmimas - tai daugelio mokslo disciplinų tyrimų objektas. Šis darbas yra skirtas sprendimo priėmėjui priimti geriausią sprendimą iš visų įmanomų alternatyvų. Vis dėlto priimti racionalų efektyviausią sprendimą nėra lengva. Tam būtinas giluminis sprendimų konteksto įvertinimas.
Socialinis darbas kaip sprendimų priėmimo procesas
Lietuvos Respublikos įstatymuose socialinis darbas reglamentuojamas kaip veikla, kuria siekiama padėti asmeniui ir šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeminant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu (Lietuvos Respublikos socialinis paslaugų įstatymas, 2006). Socialinis darbas - tai socialinės problemos nustatymas, įvertinimas ir sprendimas (Žalimienė, 2001). Socialinis darbas siekia sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti, gražinti asmens gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę (Lelikėnienė, 2003).
Pagrindines prielaidas priimant sprendimus socialiniame darbe sudaro trys svarbiausi socialiniame darbe sąveikaujantys komponentai: klientas, aplinkybės ir pats socialinis darbuotojas (Socialinis problemas sprendimo teoriniai aspektai, 2006). Mokslinėje literatūroje akcentuojama, jog socialinio darbo aplinkybės - visa tai, nuo ko priklauso socialinio darbo sėkmė ir galimybė keisti kliento situaciją, spręsti socialinę problemą, teikti socialines paslaugas. Išorinės aplinkybės - tai fonas, visa tai, kas veikia "socialinį darbuotoją - klientą" iš išorės.
Johnson (2003) teigia, jog socialinio darbo procesas yra problemos sprendimo procesas, grindžiamas socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais, vykdant intervenciją į žmogaus sistemos sąveiką. Sprendimų priėmimas socialiniame darbe vykdomas šiais socialinio darbuotojo pagalbos klientui, funkcijos (veiklos) kontekste:
- Kliento situacijos įvertinimas.
- Resursų įvertinimas.
- Informacijos suteikėjas.
- Nukreipimas.
- Kliento advokatavimas.
- Paslaugų sistemos sujungėjas.
- Socialinių ir kasdieninio gyvenimo įgūdžių mokymas.
- Palengvinti elgesio keitimą.
- Pirminė prevencija.
- Padėti klientams pagerinti jų psichosocialinį funkcionavimą, padedant jiems geriau suprasti jų požiūrius ir jausmus, keičiant elgesį ir mokant susitvarkyti su probleminėmis situacijomis.
- Psichosocialinis įvertinimas ir diagnozė.
- Stabilios priežiūros elgsena.
- Socialinis gydymas.
- Praktikos tyrimai.
- Siekti individui ar šeimai paslaugų pastovumo per procesą, jungiant klientus tinkamomis paslaugomis ir koordinuojant paslaugų naudojimą.
- Kliento nustatymas (identifikacija).
- Kliento įvertinimas.
- Paslaugų/gydymo plano sudarymas.
- Paslaugų koordinavimas.
- Paslaugų tiekimo kontrolė (monitoringas).
- Kliento palaikymas ir advokatavimas.
Šios nuostatos gali tapti emocijs proveržio priežastimi. Šiame 3 lentelėje matyti, jog visose sprendims priėmimo proceso etaps socialiniame darbe modeliuose dominuoja keturios pagrindinės dedamosios, kuria mini ir Johnson (2003). Johnson (2003) teigimu, sprendimas yra labai svarbi sudedamoji įvertinimo dalis. Autorius perteikia Barlett mintis, kuriomis teigiama, kad įvertinimas yra pirmas sprendimo pritaikymas praktikoje (cit. pagal Johnson, 2003, p. 230). Pasak minėto autoriaus, įvertinimo metu sukuriamas supratimas apie tai, kaip padėti klientui, grupei ar bendruomenei.
Šis įvertinimas yra tolesnio veiksmo/problemos sprendimo pagrindas. Šakienės ir Dirgėlienės (2010) tyrimu, tikėtina, kad etapas, kai renkama informacija, mažiau veikiamas išorinis aplinkybių, kurioms dažnai socialinis darbuotojas turi minimalią įtaką. Įvertinimo etape socialinis darbuotojas gali pasiremti savo patirtimi. Vertybės yra labai svarbk sprendims priėmimo proceso veiksniai (Johnson, 2003, p. 230). Pasak autoriaus, jos lemia pasirinkimą kaip ir kurios situacijos dalys žmonis suvokiamos. Tai, elgesio standartai bei principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonis grupė ar individas (Barkeris, 1995).
Jos laikomos esminiu ir, ko gero, niekada visiškai nepasiekiamu tikslu (The Blackwell Encyclopedia of Social Work, 2000). Svarbu suprasti, kaip vertybės veikia jo priimamus sprendimus (Socialinio darbo pradžiamokslis, 2004). Artimiausios (arba tiesioginės) - labiau specifinės vertybės.
Analizuojant interviu su socialinės rizikos šeims grupei priskiriamais asmenimis atskleista, jog pagrindinės priežastys, privertusios šeimas kreiptis į socialinį darbuotoją yra nežinojimas nuo ko pradėti spręsti iškilusias problemas, pinigų stygius, socialinių įgūdžių trūkumas, asmens nepasitikėjimas savo jėgomis (bejėgiškumo jausmas). Klientai buvo skatinami spręsti savo problemas, bet jų nepriklausomumas - nedidelis, didžiausią indėlį problemos sprendimo procese įneša socialiniai darbuotojai.
Efektyvaus sprendimo kriterijai
Efektyvaus sprendimo kriterijai:
| Kriterijus | Aprašymas |
|---|---|
| Tikslas | Ar sprendimas atitinka nustatytą tikslą? |
| Poreikis | Ar sprendimas atitinka esamus poreikius? |
| Bendras rezultatas | Koks bus bendras sprendimo poveikis? |
| Proceso išlaidos | Kokios yra sprendimo įgyvendinimo išlaidos? |
| Geresnio varianto nėra | Ar nėra geresnio sprendimo varianto? |
Šiame kontekste labai svarbu įvertinti žmogaus galimybes išvengti blogesnio pasirinkimo. Šaltinis: Yates, 2004, p.
„Sėkmės receptai“: Darbas iš namų – pasiteisinusi rizika?
Socialinio darbuotojo funkcijos
Socialinio darbuotojo vaidmenys ir funkcijos apima:
- Socialinių paslaugų tarpininkas
- Mokytojas
- Konsultantas
- Atvejo tvarkytojas
Socialinis darbuotojas atlieka 6 pagrindines funkcijas:
- Kliento situacijos įvertinimas
- Resursų įvertinimas
- Informacijos suteikėjas
- Nukreipimas
- Kliento advokatavimas
- Paslaugų sistemos sujungėjas
Sprendimų priėmimo modelių palyginimas
Sprendimų priėmimo proceso etapų socialiniame darbe modelių palyginimas rodo, kad dominuoja keturios pagrindinės dedamosios, kurias mini ir Johnson (2003). Johnson (2003) teigimu, sprendimas yra labai svarbi sudedamoji įvertinimo dalis. Autorius perteikia Barlett mintis, kuriomis teigiama, kad įvertinimas yra pirmas sprendimo pritaikymas praktikoje (cit. pagal Johnson, 2003, p. 230). Pasak minėto autoriaus, įvertinimo metu sukuriamas supratimas apie tai, kaip padėti klientui, grupei ar bendruomenei. Šis įvertinimas yra tolesnio veiksmo/problemos sprendimo pagrindas.
Šakienės ir Dirgėlienės (2010) tyrimu, tikėtina, kad etapas, kai renkama informacija, mažiau veikiamas išorinis aplinkybių, kurioms dažnai socialinis darbuotojas turi minimalią įtaką. Įvertinimo etape socialinis darbuotojas gali pasiremti savo patirtimi. "Vertybės yra labai svarbk sprendims priėmimo proceso veiksniai" (Johnson, 2003, p. 230). Pasak autoriaus, jos lemia pasirinkimą kaip ir kurios situacijos dalys žmonis suvokiamos. Tai, elgesio standartai bei principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonis grupė ar individas (Barkeris, 1995).
Jos laikomos esminiu ir, ko gero, niekada visiškai nepasiekiamu tikslu (The Blackwell Encyclopedia of Social Work, 2000). Svarbu suprasti, kaip vertybės veikia jo priimamus sprendimus (Socialinio darbo pradžiamokslis, 2004). Artimiausios (arba tiesioginės) - labiau specifinės vertybės.
tags: #socialinio #darbo #pradziamokslis #2004