Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Dažniausiai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs. Mokslininkai išskiria įvairius veiksnius, dėl kurių šeimos tampa problemiškomis ir pačios nepajėgia įveikti iškylančių sunkumų: priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, materialiniai sunkumai bei tėvų žinių ar įgūdžių stoka. Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018).
Socialiniai darbuotojai tampa pagrindiniais pagalbos teikėjais sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime ir užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą. Tai nereiškia, kad specialistas turi kontroliuoti visas šeimoje vykstančias situacijas: tai reiškia veikimą kartu, stengiantis išspręsti problemas.
Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei pokyčiai teigiami - šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcijų bei bendravimo taktiką. Taip pat svarbu pripažinti, kad socialinių paslaugų spektras šeimoms, kurios susiduria su sunkumais, yra gana platus. Socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą: atkurti vidinį šeimos potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus.
Kai šeima užregistruojama į socialinės rizikos šeimų sąrašą, socialiniam darbuotojui tenka labai sunki užduotis padėti šiai šeimai. Kartais šeima gali būti labai įpykusi arba nemotyvuota spręsti problemas, dėl ko intervencija gali būti įvardijama kaip iššūkis. Tyrimai rodo, kad daugelis šeimų neretai nesidomi pagalba, teikiama dalijant galią ir atsakomybę; tai gali būti susiję su pasipriešinimu ar neigimu savo problemų (dažnai su informacijos trūkumu apie socialinę pagalbą). Tačiau tikslas - užmegzti pasitikėjimo pagrindu paremtus santykius ir skatinti įgalinimą.
Tyrimais taip pat išskiriama, kad paskatinti klientus kažką keisti yra sudėtinga, o motyvacijos stoka dažnai laikoma didžiausiu kliuviniu. Socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos nenoru priimti pagalbos. Todėl svarbu naudoti lankstumą, sąžiningumą, nuoširdumą, paaiškinti galimas pasekmes, jei nepavyks dirbti kartu, ir bendrauti nesmerkiant bei su empatija. Įgalinimas apima gebėjimą klientui patiems priimti sprendimus, o ne viską daryti už jį, kad išvengtume priklausomybės nuo socialinio darbuotojo.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Ką reiškia „įgalinti konkretų klientą“ praktikoje? Tai dažnai atskleidžiama per konkrečius pavyzdžius ir dialogus. Socialinis darbas yra darbas kartu su klientu, stiprinant ir dirbant mažais žingsneliais, įsiklausant į teigiamas klientų bei jų aplinkos galimybes. Norint pradėti, reikia įvertinti situaciją ir rasti tinkamiausią pradžios tašką konkrečioje šeimoje. Dažnai atrodo, jog reikia rizikuoti, tačiau tiksliau yra pasirinkti saugų ir įgalinantį kelią, kuris skatina klientą save įtraukti į sprendimo procesą.
Praktiniai pavyzdžiai iš socialinio darbo kasdienybės atskleidžia, kaip įgalinti klientą. Pavyzdžiui, vienos socialinių darbuotojų patirtis: „Po kursų apie socialinį darbą parvykusi į darbą supratau, kad aš tikrai per daug darau už klientus. Mokymų metu išgirdau vienos socialinių darbuotojų pasakojimą, kuris paskatino mane pamąstyti apie savo darbą ir kiek aš darau už klientus.“ Taip pat aprašoma situacija, kai klientės finansai tvarkomi kartu su socialine pagalba, o klientė įtraukiama į atsiskaitymus už skolas ir pašto mokėjimus, siekiant jos įtraukti į sprendimų priėmimą. Tokie pavyzdžiai rodo, kaip reikia balansuoja tarp paramos ir savarankiško klientų steigimo.
Be asmeninių pavyzdžių, svarbu ir kultūrinis bei organizacinis kontekstas: daugelis įstaigų skatina darbuotojus dalintis patirtimi, kuriais konkrečiais būdais įgalinti klientą ir kaip klientas reaguoja į sprendimus. Taip pat yra raginimai žurnaluose ir el. paštu teikti savo pavyzdžius, kad toliau būtų kuriamos geros praktikos.
Kai kalbama apie socialines paslaugas šeimoms, svarbu suvokti, kad spektras yra platus: nuo problemų identifikavimo iki įgalinimo, nuo kūrybiško bendravimo iki nuoseklios paramos teikimo. Pagrindinis tikslas - atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir įsisąmoninti svarbius, optimaliai funkcionuojančiai šeimai būtinus veiksnius: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialinius santykius su artimiausia aplinka ir pan. Šiandieninės praktikos kontekste įgalinimas yra kertinis principas, kuris skatina partnerystę tarp socialinio darbuotojo ir šeimos, siekiant ilgalaikų pokyčių.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
tags: #socialinio #darbo #metodai #su #daugiavaike #seima