Socialinio darbo ištakos yra pats gyvenimas, idėjos, kilusios XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje.
Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas. Socialinio darbo profesijos žinovai skiria 3 profesinio socialinio darbo ištakas.
Ankstyvoji filantropija
Ankstyvoji filantropija - privati filantropinė veikla fiksuojama rašytiniuose šaltiniuose nuo seniausių laikų. Ankstyvosiose visuomenėse jau buvo kalbama apie pagalbos vieni kitiems būtinumą. Apie 3500 metų prieš Kristų Egipto Mirusiųjų knygoje kaip būdas užsitikrinti pomirtinį gyvenimą minimas skatinimas šelpti neturtinguosius.
Romėnai ir graikai pripažino, kad reikalinga konkreti pagalba vargšams ir kenčiantiems. Taigi, labdaringa veikla, kitaip tariant pagalbos veikla, nuo seno buvo Vakarų ir Rytų pasaulyje, veikiama filantropinių ir religinių idėjų. Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Profesinio socialinio darbo formavimasis
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai. Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Socialinio darbo raida Lietuvoje
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. 21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Šiandien socialinis darbas - pagalbos žmogui profesija. Socialinis darbas orientuotas į žmones, patiriančius įvairias socialines problemas, tokias kaip materialinis nepriteklius, nedarbas, ligos, priklausomybės ir kt. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairių grupių asmenimis: senoliais, asmenimis su negalia, vienišais, priklausomybes ar psichikos sveikatos sutrikimus turinčiais žmonėmis ir atlieka tarpininkavimo funkcijas tarp žmogaus, šeimos ir įvairių įstaigų.
Socialinio darbuotojo misija yra suteikti reikiamą informaciją ir pagalbą, tiems kuriems jos reikia, suteikti galimybę keistis ir kurti savo gyvenimą patiems. Supratimas apie socialinį darbą apima kelis svarbius elementus. Socialinis darbas remiasi teoriniais metodais, žiniomis apie psichologiją, sociologiją, ekonomiką ir kitas sritis. Tačiau neužtenka vien teorinių žinių, praktinis darbas bei patirtis yra labai svarbūs aspektai. Ilgalaikė darbo patirtis, socialinius darbuotojus išmoko tapti profesionaliais specialistais.
Socialiniai darbuotojai tiesiogiai bendrauja su klientais, teikia jiems pagalbą, paslaugas ir yra pagrindiniai pagalbininkai sunkiais gyvenimo momentais. Empatija ir gebėjimas išklausyti - tai reiškia ne tik girdėti, bet ir suprasti ir įvertinti klientų jausmus, poreikius ir nuotaikas. Todėl galima teigti, kad kiekvienas socialinio darbo atvejis yra unikalus, ir sėkmė gali būti matuojama skirtingais kriterijais, atsižvelgiant į kliento poreikius ir tikslus.
Susiklosčius nekasdienei situacijai, socialiniai darbuotojai vieni nepajėgūs išspręsti problemų, todėl tenka bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, bendruomenės nariais, įtraukiami šeimos nariais. Kartais klientų artimieji nelinkę bendradarbiauti, krizinę situaciją padaro dar sudėtingesnę, todėl socialiniai darbuotojai turi papildomai dirbti ne tik su klientu, bet ir su jo šeima. Socialinio darbo rezultatai ne visada matomi kitiems. Ką patiria ir išgyvena kiekvienoje situacijoje gali vertinti tik patys socialiniai darbuotojai.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
tags: #socialinio #darbo #istakos #siekia