Lietuvoje sąvoka „socialinis darbas“ atsirado tik atkūrus nepriklausomybę. Šiame straipsnyje apžvelgiami svarbesni socialinio darbo raidos Lietuvoje aspektai. Siekiant išskirti šiuos aspektus, pirmiausiai glaustai pateikiama socialinio darbo samprata, jo apibrėžimas, pagrindiniai socialinio darbo komponentai. Straipsnyje taip pat glaustai apžvelgiamas socialinio darbo tapsmas Lietuvoje, jo plėtros tendencijos, susiklosčiusios aplinkybės, pagrindinės klientų grupės, socialinės problemos, socialinio darbo specialistų rengimas - svarbus socialinio darbo plėtros rodiklis.
Socialinio darbo samprata ir apibrėžimas
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinis darbas, socialinė gerovė, socialinė parama, socialinė slauga, socialinės paslaugos, visa tai tik dalis to, ką apibūdina socialinio darbo apibrėžtis. Taigi galime suprasti, kad socialinis darbas yra daugialypis, daugiafunkcis, kad ši profesija neatlieka tik vieno tam tikro veiksmo.
Socialinis darbas, tai socialinė veikla, kuria siekiama įgyvendinti tam tikrus tikslus, kurie „normalizuotų“, „standartizuotų“, socializuotų pavienius klientus, klientų šeimas, grupes ar bendruomenes, atliktų socialinio teisingumo funkciją( principas, kuriuo remiantis, gėrybės tam tikroje visuomenėje, bendruomenėje paskirstomos, padalijamos „teisingai“, t. y. laikantis teisingumo). Susitikimas su asmeniu (šeima ar bendruomene), kuris turi konkrečią problemą.
A. Vareikytė (2006) teigia, kad socialinės paslaugos atlieka šias pagrindines funkcijas: anot A. Vareikytės (2006), pasiūla priklauso nuo socialinių paslaugų rinkos, nevyriausybinių organizacijų veiklos, privačių paslaugų teikėjų aktyvumo. Šiuo metu mokėjimas už socialines paslaugas yra reglamentuojamas LR Vyriausybės nutarimo, tačiau savivaldybės, būdamos savo įstaigų steigėjomis, tvirtina savivaldybėje taikomą socialinių paslaugų apmokėjimo tvarką.
Socialinio darbo raidos etapai Lietuvoje
Šalies savivaldybėse Socialinės globos skyriai (kaip jie tuomet dažniausiai vadinosi) buvo atkuriami 1990-1991 m. Sovietų Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo neigiamas socialinių problemų egzistavimas, nors, kaip žinia, kiekvienoje visuomenėje yra dalis žmonių, kuriems iškyla finansinių problemų, jie atsiduria skurde, susiduria su įvairiomis psichologinėmis problemomis, grėsmėmis ir išgyvenimais. Sovietų Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse Sovietų Sąjungos respublikose, nebuvo rengiami ir socialinio darbo specialistai - socialiniai darbuotojai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo istorija
Taigi naujai įkurtuose Socialinės globos ir rūpybos skyriuose buvo pakviesti dirbti energingi, iniciatyvūs žmonės, pasiryžę kurti socialinių paslaugų ir paramos sistemą. Dažniausiai tai buvo teisininkai, psichologai, ekonomistai, pedagogai. Savo kasdieniniame darbe jie susidūrė su anksčiau neegzistavusiomis problemomis - pereinant į rinkos ekonomiką sparčiai didėjančia žmonių socialine ir ekonomine diferenciacija ir visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Realybė reikalavo socialinio darbo srities profesionalų.
Pirmajame Socialinių paslaugų įstatyme, priimtame 1996m., buvo įtvirtinta nuostata, kad socialinį darbą dirbantys darbuotojai turi atitikti tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus ir, dalyvaudama socialinių darbuotojų atestacijoje, siekti profesinio parengimo, praktinės veiklos įvertinimo, kvalifikacinių kategorijų. Šis įstatymas buvo pirmoji žinia apie būtinybę pereiti prie profesionalaus socialinio darbo, kurio poreikis realiame gyvenime buvo akivaizdus: pereinamuoju laikotarpiu ypač paaštrėjo socialinės problemos, išryškėjo socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupės visuomenėje ir būtinybė teikti specializuotas socialines paslaugas.
Nors Lietuvoje tai dar labai jauna profesija, tačiau ji sparčiai įsibėgėja.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. 21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Pagrindiniai etapai
- 1990-1991 m.: Socialinės globos skyrių atkūrimas savivaldybėse.
- 1996 m.: Pirmojo Socialinių paslaugų įstatymo priėmimas, įtvirtinantis kvalifikacinius reikalavimus socialiniams darbuotojams.
- 1990-2000 m.: Spartus socialinio darbo plėtra, kuriant socialinių paslaugų sistemą ir rengiant specialistus.
- Nuo 2004 m.: Kasmet rugsėjo 27 d. minima Socialinių darbuotojų diena.
Socialinio darbo sritys
Kaip ir plati specialybė, taip ir socialinio darbo sričių yra gan nemažai. Darbo tikslas: atskleisti socialinio darbo aspektus sprendžiant socialinės rizikos šeimos problemas. Atskleisti socialinio darbuotojo veiklos aspektus padedant spręsti socialinės rizikos šeimos problemas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinio darbo profesionalizacija
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Socialinėje visuomenėje socialinio darbo profesijos t. p.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną (ši data parinkta atsižvelgus į tai, kad 1993 rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas, t. p. L: A. Bagdonas Socialinis darbas Lietuvoje: Raidos, praktikos ir akademinis aspektai / Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika Vilnius 2001 nr. 1; W. R. Wendt Geschichte der sozialen Arbeit Stuttgart 1990; M. Boomes, A. Scherr Soziologie der Sozialen Arbeit.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
tags: #socialinio #darbo #istakos