Socialinė apsauga yra priemonių, skirtų socialinių rizikų padariniams sušvelninti ar juos įveikti, visuma. Socialinės apsaugos apibrėžimas yra sudėtingas ir traktuojamas skirtingai. Šio instituto problemomis domisi daugelio valstybių mokslininkai, tačiau ši tema vis dar nėra išsamiai išnagrinėta.
Socialinės apsaugos ištakos kyla iš visuomenės solidarumo, kuris žinomas nuo seniausių laikų kaip kolektyvinė ar asmeninė pagalba socialinių rizikų paveiktiems bendruomenės nariams. Pavyzdžiui, senovės Babilono Hamurapio įstatyme buvo nustatytos išmokos karo veteranams, Romos imperijoje imperatoriaus Trajano nustatyta parama grūdais vargšams ir pagalba skurstantiems vaikams.
Trajano parama grūdais vargšams ir vaikams Romos imperijoje
Socialinės Rizikos
Socialinėmis rizikomis visuotinai pripažįstama negalia, liga ar trauma, senatvė, mirtis, nedarbas, motinystės (tėvystės) pareigų vykdymas, joms taip pat dažnai priskiriama skurdas, socialinė atskirtis, įvairios šeimos aplinkybės (vaikų apsauga, vienišų tėvų, daugiavaikių šeimų problemos ir kita).
Socialinės Apsaugos Įgyvendinimas
Socialinę apsaugą dažniausiai įgyvendina valstybė ar savivaldybės dviem pagrindiniais būdais: socialiniu draudimu ir socialine parama. Pirmasis būdas remiasi draudimo įmokų principu: ištikus socialinei rizikai teisę gauti išmoką, visiškai ar iš dalies kompensuojančią prarastas pajamas (pavyzdžiui, darbo užmokestį netekus darbo) ar atsiradusias papildomas išlaidas (pavyzdžiui, gydymui), turi tik nustatytą laiką mokėjusieji socialinio draudimo įmokas (arba tas įmokas už juos mokėjo darbdavys, valstybė ir kiti).
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Antrasis būdas - parama piniginėmis išmokomis ar socialinėmis paslaugomis įstatymų nustatytais atvejais visiems šalies gyventojams. Šiuo atveju taikomi 2 metodai: išmokos gali būti teikiamos universaliai (pavyzdžiui, šeimai už kiekvieną vaiką iki nustatyto amžiaus, nepriklausomai nuo šeimos pajamų dydžio) arba tam tikromis sąlygomis (pavyzdžiui, kai šeimos turtas ir pajamos mažesni už nustatytą minimumą).
Be socialinio draudimo ir paramos, kai kurie tyrinėtojai socialinei apsaugai priskiria ir darbo rinkos politikos priemones, skirtas socialinių rizikų prevencijai ar jų padariniams įveikti, pavyzdžiui, vaikų teisių apsaugą, paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Ilgą laiką socialinės apsaugos priemonės buvo suprantamos labiau kaip privačių asmenų labdara ar valdžios teikiama malonė, bet 19 a. pabaigoje pradėjus vis plačiau įgyvendinti socialinio draudimo principą ir 20 a. Socialinė apsauga yra visuotinai pripažįstama žmogaus teisė, užtikrinanti elementarias socialines ir ekonomines pragyvenimo sąlygas.
Socialinės Apsaugos Principai
Kontinentinės Europos socialinės apsaugos sistemose įtvirtinti universalumo (sistema turi būti prieinama visiems gyventojams ir apima visas socialinio draudimo rizikas), vieningumo (sistema turi būti vieninga ir vienoda visiems) ir solidarumo pricipai. Liberaliose socialinės apsaugos sistemose universalumo principas siejamas su rinkos principais, siekiant užtikrinti kuo platesnį asmens dalyvavimą darbo rinkoje.
Socialinės apsaugos modeliai yra sukurti siekiant pašalinti skurdą, tai yra kelti žmonių gyvenimo kokybę šalyje, kurioje šie modeliai yra taikomi.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Pagal Bismarko sistemą socialinis draudimas skirtas tik dirbantiems ir būtent samdomiems darbuotojams. Ši sistema užtikrina išmokas, kurių dydis ir mokėjimo trukmė priklauso nuo asmens darbo stažo ir nuo pajamų dydžio, gauto iki socialinės rizikos atsiradimo. Atskiras socialinio draudimo šakas administruoja skirtingos administracinės struktūros.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos pagrindiniai bruožai yra tai, kad socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto, didžioji pensijų sistemos dalis veikia remiantis einamosiomis išmokomis. Korporatyvis modelis, ko gero, buvo pasirinktas tam, kad paskatintų gyventojus dalyvauti darbo rinkoje, o ne tam, kad būtų laikomasi pagrindinių korporatyvizmo principų ar kad šio modelio būtų pageidavę tokie darbo rinkos partneriai, kaip profsąjungos ir darbdavių organizacijos.
Socialinės apsaugos schemos pasaulyje
Europos Socialinės Teisės Aktai ir Jų Įtaka Lietuvai
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ji privalo derinti savo teisės aktus su ES teisės aktais, ypač socialinės apsaugos srityje. ES teisės aktai tiesiogiai veikia nacionalines socialinės apsaugos sistemas, todėl kyla problemų taikant ES teisę, ją vienodinant ir harmonizuojant narių teisę. Valstybės narės turi keisti savo teisines sistemas, siekdamos sklandaus ES teisės taikymo.
Vienas iš pagrindinių ES principų - laisvas asmenų judėjimas, kuris įtvirtintas pirminėje Bendrijos teisėje. Šis principas užtikrina, kad darbuotojai galėtų judėti į tas valstybes, kuriose darbo lygis aukštas, neprarandant socialinių garantijų.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Europos Sąjunga gali sustiprinti reikalavimus dėl imigravimo ir darbo Lietuvoje asmenims iš trečiųjų valstybių. Siekdama išvengti nelygios konkurencijos, ES gali reikalauti iš šalių kandidačių pakelti atlyginimo ir socialinių išmokų lygį, taip pat sureguliuoti darbo rinką.
Lietuva gali sėkmingai pasinaudoti Europos struktūrinių fondų, tarp jų ir Socialinio fondo lėšomis, skirtomis palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą Bendrijoje, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių.
Vienas svarbiausių veiksnių, sąlygojančių eurointegracijos reikalavimus socialinei sferai, yra fundamentalus laisvo darbuotojų judėjimo principas. Jis sudaro vieną iš keturių Europos Sąjungos vidaus rinkos atramų (šalia laisvo prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo). Europos Bendrijos steigimo sutarties 48 straipsnyje sakoma, kad „Bendrijoje turi būti garantuota darbuotojų judėjimo laisvė“. Šiai laisvei užtikrinti turi būti panaikinta „bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl jų pilietybės, kai tai susiję su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis“.
Europos Bendrijos steigimo sutartis numato ne tik vienodą darbo santykių teisės taikymą saviems ir kitų valstybių narių piliečiams, bet ir iš to išplaukiantį vienodą socialinės apsaugos teisės taikymą bei įgytų socialinės apsaugos teisių išlaikymą migruojant. Taigi laisvo darbuotojų judėjimo principo įgyvendinimas reikalauja pirmiausia imtis reikiamų teisinių bei administracinių priemonių tokiose srityse kaip darbo santykiai ir socialinė apsauga.
Socialinės apsaugos koordinavimo būtinybė kyla iš jau minėto Europos Bendrijos steigimo sutarties reikalavimo įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą. Priemonių, kurių reikalauja imtis sutarties 51 straipsnis, pagrindinis tikslas yra tas, kad migruojantys iš vienos valstybės į kitą darbuotojai neprarastų įgytų socialinės apsaugos teisių.
Kadangi išspręsti šių problemų nacionalinės teisės priemonėmis negalima, buvo priimti privalomi valstybėms narėms dokumentai: Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje, taip pat Reglamentas, nustatantis pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką.
Šie reglamentai remiasi keliais pagrindiniais principais: bet kurios valstybės narės darbuotojui taikomi tik vienos valstybės teisės aktai; vienoje valstybėje narėje įgytos socialinės teisės išsaugomos bet kurioje kitoje valstybėje narėje; skiriant socialines išmokas, sumuojami visose valstybėse narėse įgyti socialinio draudimo ar gyvenimo laikotarpiai.
Įgyvendinant šiuos reglamentus, Lietuvai reikia atlikti šiuos veiksmus: teisės aktų pakeitimo ir naujų parengimo: gali prireikti patikslinti kai kuriuos Lietuvos socialinės apsaugos teisės aktus; administracinės: reikės sukurti kvalifikuotą administraciją, pajėgiančią taikyti Reglamentų nustatomas socialinių išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir atsiskaitymo su kitomis valstybėmis narėmis procedūras; finansines: Lietuva turės eksportuoti socialinės apsaugos išmokas už laikotarpius, įgytus dirbant Lietuvoje, į valstybes ES nares. Tačiau fundamentalią problemą sudaro apmokėjimas už gydymą užsienyje.
Svarbūs tarptautiniai dokumentai socialinės apsaugos srityje: Europos socialinė chartija, kartais traktuojama kaip Žmogaus teisių konvencijos sudedamoji dalis; Europos socialinės apsaugos kodeksas ir jo Protokolas; Europos konvencija dėl migrantų darbininkų teisinio statuso skelbia lygybės tarp migrantų darbininkų ir vietos gyventojų principą. Be to, ji garantuoja teisę į šeimos susijungimą.
Socialinių reikalų svarba Vidurio Rytų Europos valstybėms rengiantis narystei Europos Sąjungoje pabrėžiama 1995 metų Koisijos „Baltojoje knygoje“. Joje teigiama, kad „socialinis matmuo yra esminis vidaus rinkos politikos elementas. Tai aiškiai išreikšta Sutartyje. Be to, daugelis teisės aktų socialiniais klausimais greta kitų pagrindimų yra paremti ir vidaus rinkos argumentais".
Laisvo darbuotojų judėjimo principas Europos Bendrijos steigimo sutartyje siejamas su įsidarbinimo lygiomis sąlygomis bet kurioje valstybėje narėje teise ir su iš to išplaukiančiomis socialinės apsaugos garantijomis.
Pagrindinis antrinės teisės aktas, reguliuojantis įsidarbinimo valstybėse narėse teises ir sąlygas, yra Reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje. Reglamentas patvirtintas remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties suteiktu įgaliojimu Tarybai ir įgyvendina Sutarties. Reglamento 1-9 straipsniuose nustatomos įsidarbinimo teisės ir lygiateisiškumas įsidarbinant. Reglamentas suteikia teisę valstybės narės piliečiams užimti laisvas darbo vietas kitos valstybės narės teritorijoje tomis pačiomis sąlygomis kaip tos valstybės piliečiams ir draudžia migruojančių darbininkų bei tarnautojų diskriminaciją sudaromose ir vykdomose darbo sutartyse.
Draudžiamos tam tikros tiesiogiai ir netiesiogiai diskriminuojančios administracinės priemonės, tokios kaip dalies darbo vietų rezervavimas vietiniams darbuotojams, skelbimų dėl darbo vietų laisvės apribojimas užsienio dardaviams, specialių reikalavimų bei registracijos procedūrų nustatymas kitų valstybių narių piliečiams. Reikalaujama garantuoti vienodą įdarbinimo tarnybų pagalbą kaip savo, taip kitos valstybės narės piliečiams, draudžiama taikyti diskriminuojančius pagal pilietybę profesinius ar medicininius kriterijus norint įsidarbinti ar priimant į darbą. Draudžiamas kitų valstybių narių piliečių diskriminavimas, nustatant atlyginimą už darbą, atleidžiant iš darbo ir grąžinant į jį, taikant socialines bei mokestines lengvatas. Nustatomos vienodos profesinio mokymo galimybės ir skelbuojamos negaliojančiomis bet kokios kolektyvinės ar individualios darbo sutartys, jei jos yra diskriminuojančios pagal pilietybę.
Reglamento 10-12 straipsniai skirti migruojančių darbuotojų šeimų teisėms. Kartu su darbuotoju šalyje gali gyventi ir imtis bet kokios teisėtos veiklos jo sutuoktinis ir artimti giminaičiai, net jei jie nėra kurios nors valstybės narės piliečiai.
Kitos direktyvos: Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atvejų, derinimo garantuoja darbuotojų teisių apsaugą, verslą perduodant kitam darbdaviui. Tarybos direktyva dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie darbo sutarties arba darbo santykių...
Socialinės Teisės Lietuvoje
Antrosios kartos žmogaus teisės garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Šios teisės įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas.
Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“. Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties.
Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
Konstitucijos 53 straipsnyje deklar...
tags: #socialines #teises #esme #socialine #apsauga