Socialinė sistema yra susijusių elementų aibė, kuri objektyviai iš aplinkos išsiskiria tuo, kad sistemos elementų ryšiai stipresni ar kokybiškai kitokie nei už sistemos ribų. Sistema pasižymi savybėmis, kurių paskiri ją sudarantys elementai neturi. Sistema yra apibūdinama kaip išdėstymo tvarka, sudarymo principas ar ko nors aukštesniojo darinys.
Socialinės sistemos prasmė ir ryšys su ekonomika
Socialinė ekonomika veikia sistemiškai ir yra bendrosios šalies ekonomikos sistemos dalis. Socialinė ekonomika kuria savąjį BVP per verslinę kooperaciją ir vartojimą. Socialinė ekonomika (angl. social economy) - tai tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kuri taip pat yra susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos.
Skiriamos šios pagrindinės šiuolaikinės šalių ekonominės sistemos: kapitalistinė (rinkos ekonomika), planinė ekonomika, socialinė rinkos ekonomika (socialinė ekonomika) ir mišrioji ekonomika. Kapitalistinė (rinkos) ekonomika remiasi privačia nuosavybe ir individų ekonomine laisve. Socialinė ekonomika - kooperatine nuosavybe, sprendimų autonomija ir narystės laisve.
Socialinės sistemos elementai
- Institucijos ir organizacijos (valstybinės, savivaldybių, nevyriausybinės, religinės bendruomenės).
- Paslaugų teikėjai ir gavėjai (klientų grupės: šeimos, vaikai, pagyvenę asmenys, rizikos grupės).
- Normos, teisės aktai ir standartai (konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai, koncepcijos).
- Resursai ir finansavimas (biudžetinės ir viešosios įstaigos, finansavimo principai).
- Kultūriniai ir socialiniai ryšiai (bendruomenės dalyvavimas, socialinės normos, sąveika).
Institucinė struktūra ir valdžios lygmenys
Kiekviena šio valdymo institucija socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms.
Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Organizuojant paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo; dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t.y. retų, brangių paslaugų organizavimu.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Principai, reglamentuojantys socialinių paslaugų organizavimą
- Decentralizacijos principas - pagrindinis socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principas.
- Planavimo ir bendradarbiavimo principai.
- Prisitaikymo ir atvirumo bendruomenei principas - įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
- Prieinamumas, adekvatumas ir žmoguje skatinimo principai - paslaugos turi būti prieinamos, atitinkančios gavėjo poreikius ir skatinti savarankiškumą.
Socialinių paslaugų samprata ir klasifikacija
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinių paslaugų samprata formavosi per socialinės paramos teikimą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, ieškant efektyvesnių paramos organizavimo būdų.
1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Pagal 2006 m. įstatymą, paslaugos skirtos žmogui, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai pasirūpinti asmeniniu arba šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Pagrindinės paslaugų klasifikacijos
- Pagal tikslą: bendrosios ir specialiosios socialinės paslaugos.
Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai pasirūpinti asmeniniu gyvenimu gali būti ugdomi ar kompensuojami be nuolatinės specialistų pagalbos. Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos, kai bendrosios paslaugos nepakankamos; jos teikiamos globos, reabilitacijos, dienos globos, laikino gyvenimo įstaigose.
- Pagal teikimo vietą: rezidentinės (stacionarios globos) ir bendruomeninės paslaugos.
Rezidentinės paslaugos - laikino apgyvendinimo paslaugos, kurios Lietuvoje dažniausiai teikiamos nuolatiniams įstaigų gyventojams. Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt., teikiamas asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena.
- Pagal teikimo būdą: stacionarios ir nestacionarios paslaugos.
Ši klasifikacija svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
- Pagal steigėją: valstybės, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų ar religinės bendruomenės įsteigtos įstaigos. Įstaigos gali turėti biudžetinio arba viešosios įstaigos statusą.
Socialinių paslaugų teikimo raida Lietuvoje ir aktualumas
Socialinių paslaugų organizavimo bei teikimo tema tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išliko svarbi iki šių dienų. 1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros auksiniu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinių paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas; socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos.
1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtros etapas, kuriame vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis.
Temos aktualumas ir problematika
Socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo tema tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šiuo metu socialinių paslaugų poreikis Vilniaus rajone didėja, todėl būtina ieškoti efektyvių būdų tobulinti socialinių paslaugų administravimą savivaldybėje. Nepaisant akivaizdžios pažangos, socialinės paslaugos Lietuvos savivaldybėse nepakankamai išplėtotos nei kiekybės, nei kokybės požiūriu. Socialinių paslaugų planavimui neskiriama pakankamai dėmesio, paslaugos teikiamos gerai neįsivertinant bendruomenės poreikių, neįskiriamos prioritetinės sritys.
Šiuo darbu siekiama išryškinti Vilniaus rajono savivaldybės socialinių paslaugų teikimo plėtros prioritetus ir tolesnes socialinių paslaugų kryptis, kurios atitiktų šiandienos poreikius ir tendencijas. Lietuvos mokslininkai yra atlikę nemažai tyrimų, siekiant išsiaiškinti Lietuvos savivaldybių patirtį administruojant socialinių paslaugų teikimo ir organizavimo procesus; Vilniaus rajono savivaldybėje tokie tyrimai atlikti nebuvo.
Socialinių problemų, socialinės įtakos ir psichologijos ryšys
Socialinė įtaka yra procesas, kurio metu individo elgesys, jausmai ir mintys yra paveikiami kitų asmenų ar grupių. Socialinės normos, socialinė sąveika, emocinis intelektas ir kultūriniai skirtumai daro didelę įtaką paslaugų poreikiui, paslaugų priėmimui ir bendruomenių gebėjimui bendrauti su paslaugų teikėjais.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinės problemos sukuria aplinkybes, kurios yra žalingos arba nepageidaujamos daugeliui žmonių, todėl spręsti jas reikia tam tikrų socialinių priemonių. Socialinės problemos aiškinamos dviem pagrindinėmis teorinėmis kryptimis: objektyvistine, kuri laiko problemą realiai egzistuojančia, ir subjektyvistine, kuri pabrėžia, kad reiškinys tampa problema tik tada, kai dauguma ją taip įvardija.
Tyrimų ir taikomųjų metodų svarba
Socialinės psichologijos, sociologijos ir administravimo metodai (stebėjimas, eksperimentas, apklausa, biografinis tyrimas, testavimas) yra būtini analizuojant paslaugų poreikius ir vertinant administravimo efektyvumą. Statistiniai metodai ir kiekybinė duomenų analizė leidžia apibendrinti situaciją ir pagrįsti sprendimų priėmimą; duomenų analizė dažnai atliekama Microsoft Excel programa.
Organizacinės priemonės socialinių paslaugų efektyvumui didinti
Administravimo efektyvumas priklauso nuo tinkamo paslaugų tinklo sukūrimo, paslaugų planavimo, prioritetų nustatymo bendruomenės poreikiams ir modernių valdymo priemonių taikymo. Administravimo efektyvumas yra analizuojamas remiantis tam tikrais kriterijais, kurie turi būti išskirti teorinėje darbo dalyje ir taikomi praktikoje.
| Kriterijus | Reikšmė |
|---|---|
| Prieinamumas | Paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jos reikalingos. |
| Adekvatumas | Paslaugos turi atitikti gavėjo poreikius. |
| Efektyvumas | Racionalus paslaugų tinklo sukūrimas ir išteklių panaudojimas. |
| Bendruomenės įsitraukimas | Bendruomenės dalyvavimas paslaugų teikime ir sprendimų priėmime. |
Rekomendacinės kryptys
- Siekti geresnio paslaugų planavimo remiantis bendruomenės poreikių tyrimais.
- Stiprinti savivaldybių gebėjimus koordinuoti ir finansuoti bendruomenines paslaugas.
- Diegti inovatyvias socialinės ekonomikos formas, kooperacijas ir socialinį verslą siekiant papildyti viešąjį sektorių.
- Užtikrinti paslaugų kokybės standartus, skaidrumą ir atvirumą bendruomenei.
Socialinės sistemos kaip dinamiškas darinys
Socialinė sistema yra dinamiška: pasikeitus socialinėms aplinkybėms, pasikeičia ir daugelio žmonių gyvenimas. Todėl socialinių paslaugų sektorius turi nuolat prisitaikyti. Socialinė ekonomika, pilietinė visuomenė ir socialinis verslas gali prisidėti prie sprendimų, kurių valstybė ar rinka nepajėgia užtikrinti vieni.
Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais, galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairiuose autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šių paslaugų svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgia savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Mokslinis vaidmuo ir praktiniai tyrimai
Lietuvoje socialines problemas tyrinėjo tokie mokslininkai kaip L. Žalimienė, A. Guogis, M. Jačoraitė, A. Vareikytė, L. Šeikštė ir kiti. Socialinių paslaugų sampratai, jų organizavimo ir teikimo ypatumams daugiausia dėmesio skyrė L. Žalimienė. A. Guogis analizavo socialinės politikos klausimus, modelius ir naujosios viešosios vadybos taikymo metodus. M. Jačoraitė nagrinėjo socialinių paslaugų administravimo ypatumus viešojo administravimo kontekste.
Darbe pateikti 19 paveikslų ir 3 lentelės, o statistiniai surinkti duomenys apdoroti kiekybiniu būdu ir apibendrinti naudojant Microsoft Excel programą.
tags: #socialines #sistemos #elementai