Socialinė sąveika - tai daugialypis reiškinys, kuriuo nagrinėjama, kaip žmonės veikia vieni kitus ir kaip socialinė aplinka daro įtaką jų elgesiui bei psichologinei gerovei. Straipsnyje aptariami socialinės sąveikos modeliai psichologijoje, jų pagrindiniai principai, taikymo sritys ir praktiniai pavyzdžiai, taip pat aptariama socialinės apsaugos ir gerovės valstybės samprata bei socialinio pedagogo vaidmuo socialinėje sąveikoje.
Bendroji temos charakteristika ir aktualumas
Socialinės sąveikos reikšmė suvokiama kaip gyvenimo dalis, kurios aktualumas auga, nes kiekvienas individas pagal prigimtinį teisėtumą privalo turėti elementarias socialines ir ekonomines pragyvenimo sąlygas, ir tai tapo universalia taisykle šiandieniniame gyvenime. Socialinės apsaugos instituto problemomis domisi daugelio valstybių mokslininkai ir praktikai, todėl socialinės sąveikos modelių tyrimai yra būtini sprendžiant tiek individualias, tiek visuomenines problemas.
Teoriniai socialinės sąveikos modeliai psichologijoje
Psichologijoje egzistuoja įvairūs socialinės sąveikos modeliai, kurie padeda suprasti, kaip žmonės veikia vieni kitus ir kaip socialinė aplinka daro įtaką jų elgesiui bei psichologinei gerovei. Šie modeliai taikomi socialiniame darbe, psichoterapijoje ir organizacinėje praktikoje.
Kognityvinis modelis
Šio modelio atstovai, tokie kaip A. Bandura ir J. Piaget, pabrėžia asmens mąstymo ir valios svarbą. Bandūra teigia, kad kuo labiau pas žmogų išvystyti pažintiniai sugebėjimai, tuo didesnį poveikį jis gali daryti savo elgesiui, esant toms pačioms aplinkos sąlygoms. Šio modelio tikslas yra keisti asmens sąmonę (mintis, emocijas ir elgesį). Kognityvinis modelis taikomas dirbant su individais, grupėmis, šeimomis ir bendruomenėmis, svarbiausia problemos sprendimas.
Transakcinės analizės modelis
Šio modelio atstovas E. Berne teigia, kad svarbi plati komunikacija ir tarpusavio sąveika. Asmenybės struktūra ypač pasireiškia bendravime, o E. Berne tikslas - padėti žmogui suvokti, iš kurios pozicijos jis bendrauja. Šis modelis naudojamas dirbant su šeimomis, kai yra problematiškas bendravimas ir per jį siekiama pagerinti šeimos funkcionavimą.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Sisteminis modelis
Šio modelio pagrindas - sistemų teorija. Socialinio darbuotojo uždavinys - padėti klientui tapti savarankiškam, autonomiškam, gebančiam analizuoti ir modeliuoti savo situacijos sprendimus. Įvertinimas atliekamas darbuotojui ir klientui dirbant kartu ir siekiant suprasti prasmę.
Egzistencinis modelis
Šio modelio atstovai nagrinėja žmogaus būtį pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencijos klausimus: gyvenimo prasmės, atsakomybės, laisvės, vienišumo, kančios, mirties. Žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą. Šis modelis naudojamas, kai klientas nori tobulinti savęs suvokimą ir spręsti vienišumo, susvetimėjimo problemas.
Sociobihevioristinis ir bihevioristinis modeliai
Sociobihevioristams būdinga: svarbu ne žmogus, o aplinka; asmenybės vystymasis - nuolatinis prisitaikymas prie aplinkos reikalavimų, vykstantis operantinio mokymosi būdu. Bihevioristinis modelis laiko individą pasyviu sąlygojimo proceso recipientu; elgesį kontroliuoja aplinkybės arba stimulas (stimulas-reakcija).
Psichodinaminis modelis
Psichodinaminio modelio atstovai (Freudas, Jung, Adleris) aiškina, kad emocinius sutrikimus sukelia pasąmonėje vykstantys procesai. Šis modelis taikomas dirbant su individais, turinčiais emocinių sutrikimų ir norinčiais gilintis į savo vidinius konfliktus.
Šeimos sistemų modelis ir krizės intervencijos modelis
Šeimos sistemų modelis pripažįsta šeimą kaip individo ir visuomenės ryšį, skatindamas tinkamą vaidmenų, komunikacijos ir sprendimų priėmimo ugdymą. Krizės intervencijos modelis naudingas pradinei pagalbai sunkių psichologinių situacijų metu, kai sutrinka asmens funkcionalumas; modelis apima situacijos įvertinimą, socialinio tinklo plėtrą ir specialistų įtraukimą.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Grupinio darbo, problemų sprendimo ir uždavinių modeliai
Grupinio darbo modelis skatina individų socialinį funkcionavimą per bendravimą grupėse; problemas sprendžiantys modeliai sutelkia dėmesį į kliento motyvaciją ir galimybes prisitaikyti bei rasti konkrečius sprendimus. Uždavinių grįstas modelis detalizuoja problemos sprendimo uždavinius ir padeda klientui juos atlikti.
Socialinė apsauga, gerovės valstybė ir modelių ryšys su sąveika
Socialinės apsaugos samprata apibrėžiama įvairiai: kaip priemonių visuma, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo atvejais, taip pat suteikti papildomas pajamas šeimos poreikiams tenkinti. Socialinė apsauga susijusi su socialinės politikos, socialinės apsaugos sistema ir teisės aktais.
Gerovės ar socialinė valstybė suprantama siaurai arba plačiai: siaurąja prasme - kaip socialinės apsaugos sistema, plačiąja - kaip reguliavimas, apimantis darbo teisę, užimtumo politiką bei viešąsias paslaugas. Gosta Esping-Andersen išskirtos trys gerovės valstybės modelių grupės (socialdemokratinis, liberalus ir konservatyvus/Bismarko), kurios skiriasi valstybės vaidmens, solidarumo ir pajamų perskirstymo laipsniu.
| Modelis | Pagrindinės savybės | Socialinės sąveikos rolė |
|---|---|---|
| Socialdemokratinis | Universali socialinė apsauga, stiprus valstybės vaidmuo | Skatina lygiavertiškumą, visuomenės integraciją per plataus masto paslaugas |
| Liberalus | Minimalus valstybės kišimasis, rinkos principai | Skatina individualią atsakomybę ir rinkos sąveikas, didesnė atskirtis |
| Konservatyvus (Bismarko) | Socialinis draudimas, šeimos vaidmuo, darbdavių ir valstybės įsitraukimas | Akcentuoja korporatyvines sąveikas tarp darbo rinkos dalyvių ir šeimos |
Lietuvoje vyrauja Bismarkinio tipo socialinio draudimo sistema, kurioje socialinis draudimas skirtas dirbantiems, o išmokų dydis priklauso nuo darbo (draudimo) stažo ir pajamų. Tokios sistemos organizavimo principai nulemia tam tikrą socialinės sąveikos pobūdį - ryšį tarp valstybės, darbdavių, profsąjungų ir šeimos.
Socialinės pedagogikos vaidmuo socialinėje sąveikoje
Socialinė pedagogika tiria ugdymą kaip socialinį reiškinį, kurį lemia ekonomikos, kultūros, buities veiksniai, tradicijos bei papročiai. Ji orientuota į asmenų, ypač vaikų, socializacijos procesus ir jų tarpusavio sąveiką su aplinka. Socialinė pedagogika grindžiama socialinio ugdymo teorija, nagrinėja individualius, grupinius, socialinius ugdymo subjektus ir jų tarpusavio sąveiką.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinio pedagogo veiklos metodai apima individualų darbą, darbą su šeima, grupe ir bendruomene. Socialinis pedagogas tarnauja bendruomenės socialinei gerovei: ugdo savipagalbos būdus, skatina konstruktyvią veiklą, padeda vaikams socialiai adaptuotis, sprendžia patyčių, smurto, socialinės izoliacijos problemas, teikia prevencines ir korekcinės priemones.
Socialinio pedagogo funkcijos ir savybės
- Įvertinimo, konsultacinė, korekcinė, vadybinė, šviečiamoji, koordinacinė, prevencinė ir teisinė funkcijos.
- Vaidmenys: tarpininkas, advokatas, pagalbininkas, psichoterapeuto, ekspertas ir visuomeninis veikėjas.
- Asmeninės savybės: atsakingumas, optimizmas, kantrumas, komunikabilumas, empatiškumas, kūrybiškumas ir kt.
Socialinis pedagogas dirba tiek miesto, tiek kaimo bendruomenėse, padeda daugiavaikėms šeimoms, pagyvenusiems žmonėms, neįgaliesiems, bėgliams ir imigrantams. Socialinio pedagogo veiklos objektas - vaiko ir aplinkos sąveika, reikalaujanti kompleksinio požiūrio.
Socialinės sąveikos modeliai praktikoje: panaudojimo pavyzdžiai
Praktiniuose socialinio darbo ir psichoterapijos pavyzdžiuose dažnai derinami keli modeliai: kognityviniai intervencijų metodai kartu su sisteminiais ar šeimos modeliais, krizės intervencijų protokolai su grupinio darbo programomis, arba uždavinių grįsti planai su bihevioristinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui:
- Darbas su šeima, kur taikomas transakcinės analizės ir šeimos sistemų modelių derinys sprendžia komunikacijos problemas ir atkuria vaidmenų pusiausvyrą.
- Krizės intervencijos centrai, taikantys pradines intervencijas, socialinio tinklo plėtrą ir tolimesnį uždavinių nustatymą bei užduočių įgyvendinimą.
- Socialinės pedagogikos programos mokyklose, kur grupinio darbo metodai ir prevencinės veiklos mažina patyčių ir socialinės izoliacijos rodiklius.
Socialinio poveikio matavimas ir socialinis verslas
Socialinis poveikis dažnai apibūdinamas kaip teigiamas ir reikšmingas pokytis, lemiantis socialinių aplinkybių pasikeitimą. Poveikio rodikliai gali būti tiek objektiniai, tiek subjektyvūs, todėl poveikio matavimas reikalauja atitinkamų metodikų. Šiuolaikinės praktikos pavyzdžiai apima:
- Impact Canvas, LogFrame, TOC pokyčių teorija ir KIP rodikliai;
- Europos Komisijos ir OECD rekomendacijos poveikiui matuoti;
- Programos, kurių metu planuojamas trumpo, vidutinio ir ilgo laikotarpio poveikis.
Socialinis verslas turi oficialias statuso įgijimo taisykles, kurios reikalauja viešai nurodyti informaciją apie socialinį poveikį, veiklas ir poveikio rodiklius. Tai užtikrina, kad socialinio verslo veikla būtų skaidri ir orientuota į konkrečius socialinius rezultatus.
Tyrimai ir mokslinė analizė
Tyrimai Lietuvoje ir užsienyje nagrinėja socialinės sąveikos, socialinės apsaugos ir gerovės valstybės modelių raišką praktikoje. Literatūros ir teisės aktų analizė, istorinis, lyginamasis ir sisteminis metodai leidžia identifikuoti modelių ypatumus, tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų įtaką socialinių garantijų plėtrai.
Socialinės sąveikos modelių žinojimas ir jų praktiškas taikymas yra būtinas siekiant padėti asmenims ir grupėms spręsti problemas, mažinti socialinę riziką ir didinti visuomenės gerovę. Socialinė pedagogika, sveikatos psichologija, socialinis darbas ir politikos priemonės veikia kaip tarpusavyje susijusios sritys, kuriose socialinės sąveikos teorijos randa konkretų taikymą.
Darbotvarkėse ir programose, skirtose socialinei įtrauktai politikai ir sveikatos bei švietimo sektoriams, socialinės sąveikos modeliai padeda struktūruoti intervencijas, įvertinti poveikį ir užtikrinti, kad intervencijos būtų adekvačios konkrečioms bendruomenėms ar tikslinėms grupėms.
tags: #socialines #saveikos #modelis